Ir tai tikriausiai neturėtų stebinti. Dainų šventė tūlam žiūrovui atrodo tokia sustabarėjusi, jog arba tampa nekvestionuotina vertybe, arba iškrenta iš interesų lauko be teisės sugrįžti.
Retas ginčytųsi, jog Dainų švenčių tradicija graži ir saugotina. Mūsų pačių, ne tik UNESCO. Tačiau tai jokiu būdu neturėtų reikšti, jog apsiginklavus magišku žodžiu „paveldas“ būtina laikytis morališkai pasenusio repertuaro, patosu persmelktų eilių skaitymo ir kitų liūdnai pagarsėjusių renginio atributų.
Apsilankius Dainų dienoje galėjo susidaryti įspūdis, jog šiuolaikiniam moksleiviui terūpi rudens arimai, prie kelio palinkusios liepos ir, žinoma, ašaros Dievo aky.
Todėl atėjo laikas pripažinti – Dainų šventei verkiant reikia permainų.
Nors šiemet Dainų dienos organizatoriai tikino, jog daugiau nei trečdalis repertuaro buvo sukurta specialiai šiam renginiui, naujieji kūriniai ne kažin kiek skyrėsi nuo šventės šlagerių – apsilankius Dainų dienoje galėjo susidaryti įspūdis, jog šiuolaikiniam moksleiviui (juk būtent jų Dainų šventė ir vyko šiemet) terūpi rudens arimai, prie kelio palinkusios liepos ir, žinoma, ašaros Dievo aky.
Kai kurios repertuaro dainos jau tapo savotišku simboliu – ne tik Dainų šventės, bet ir tautinės savasties, laisvės, nepriklausomybės. Juk būtent tokia – dainuojanti – buvo mūsų šalies revoliucija ir tai turi atsispindėti Dainų dienos repertuare, tačiau Lietuva seniai yra ne tik sutartinės ir Justino Marcinkevičiaus eilės. Auganti, besikeičianti, įvairėjanti Lietuva ir jos kultūra nėra (o gal niekada ir nebuvo) tas laiko užkonservuotas darinys, kurį mums primygtinai siūlo Dainų šventės organizatoriai.
Auganti, besikeičianti, įvairėjanti Lietuva ir jos kultūra nėra (o gal niekada ir nebuvo) tas laiko užkonservuotas darinys, kurį mums primygtinai siūlo Dainų šventės organizatoriai.
Derėtų paminėti, jog programoje nuo šiuolaikinės kultūros nebuvo visiškai nusigręžta. Šiemet šiokiai tokiai įvairovei palaikyti buvo pasirinkta visų seniai pamiršta (ir ne be priežasties) „B’Avarijos“ daina „Mes čia“, vienas kūrinys buvo atliktas drauge su tautinio metalo grupe „Thundertale“.
Ir čia svarbu suklusti. Nes ne folkloro ansamblių pasirodymai, ne sutartinės, ne nuo Sąjūdžio laikų mintinai mokamos dainos, o skausmingai formalus bandymas aktualizuoti Dainų šventę atskleidžia, koks senas ir pavargęs iš tiesų yra šis renginys.
Ne folkloro ansamblių pasirodymai, ne sutartinės, ne nuo Sąjūdžio laikų mintinai mokamos dainos, o skausmingai formalus bandymas aktualizuoti Dainų šventę atskleidžia, koks senas ir pavargęs iš tiesų yra šis renginys.
Atrodo, organizatoriai supranta, kad permainos, bent jau žiūrovams, yra reikalingos, tačiau kol kas Dainų šventėse jos tik imituojamos – visomis išgalėmis laikantis tradicinio repertuaro, kur ne kur blyksteli prastai surežisuoti, neapgalvoti, neįkontekstinti šiuolaikybės epizodai.
Nors Šokių dienos organizatoriai nusipelnė mažiau akmenų į savo daržą (be tradicinių liaudies šokių, žiūrovai galėjo išvysti moderno, baleto, sportinių šokių pasirodymus), šiandienos vaizdavimas čia kaip niekur kitur kūrė „ateities praeityje“ įspūdį – tokį, koks aplanko žiūrint 8-ojo dešimtmečio filmus apie 2000-uosius. Būtent tokia mintis šovė žvelgiant į ateivius vaidinančius šokėjus, įspraustus į kostiumus, primenančius kepimo foliją.
Tik puoselėjant tradicijas, bet netampant jų įkaitais Dainų šventė taps svarbi ne tik buvusiems ir esamiems jos dalyviams, bet ir išankstinių sentimentų nejaučiančiam žiūrovui.
Visų liūdniausias ir prėskiausias šių metų Dainų šventės bandymas kalbėti apie aktualijas taip pat papuošė Šokių dieną.
„Kažkas kažkodėl metė šiukšlę į šalį / Niekas nesuskubo įdėt jos į maišelį / Kiekvienas metė šiukšlę, bet irgi nepakėlė / Kaimynams bus graži mažytė dovanėlė“, – „Liūdnų slibinų“ dainą atliko mišrus ansamblis, o šokėjai, tarp jų ir minėtieji ateiviai, efektingai šoko „apie ekologiją“.
Tik puoselėjant tradicijas, bet netampant jų įkaitais Dainų šventė taps svarbi ne tik buvusiems ir esamiems jos dalyviams, bet ir išankstinių sentimentų nejaučiančiam žiūrovui – deja, kol kas daugelyje renginių dalyvių skaičius smarkiai pranoksta auditorijos rodiklius.
Belieka tikėtis, kad vieną dieną, išmokę šias pamokas, galėsime džiaugtis, kad pas mus, kaip ir Estijoje, į Dainų šventę susirenka 100 000 žiūrovų. Galbūt pokalbiai apie Dainų šventės renginius nuo tos dienos neapsiribos vien kalbomis apie čiužinių minkštumą ir maisto (ne)skanumą. Galbūt Dainų šventė tuomet išties virs Švente.
