Aštuoniolika juodai apsirengusių vyrų čepsi, žiaukčioja, kosėja, kvėpčioja, gromuliuoja, aimanuoja. Jie teturi „vidų“, kūną be odos, be formos. Jie nebeturi žodžių, tapatybės, tik jų kūnai – liežuviai, gomuriai, lūpos, dantys – dar tebeskleidžia garsus. Jie beviltiškai bando išsireikšti, tapti, įgyti pavidalą.
Jų drabužiai susilieja su juodomis Vilniaus „Kablio“ skeitparko sienomis. Jie net ir išsirikiuoja apačioje – žemiau žiūrovų kėdžių ir žemiau pagrindinės atlikėjos Majos Ratkjes. Jonathano Glazerio filme „Po oda“ (Under The Skin, 2013) jie buvo įviliojami į tyvuliuojantį juodos smalos baseiną. Vietoj smalos „Kablio“ baseine tyvuliuoja tamsa, į kurią paniręs lygiai taip pat atsisveikini su savo oda, pavidalu, ribomis. (Taip Vilniaus universiteto „Pro musica“ ir „Gaudeamus“ chorų vyrų grupės atliko Gilo Josepho Wolmano 1963 m. kūrinį „Megapneumies“.)
Virš šios bežodės vyrų masės nepasiekiama stovi norvegė kompozitorė ir atlikėja M.Ratkje. Jos šalta industrinė elektronika – ne itin sukrečianti, susluoksniuota iš noizo, glitcho elementų, norvegiškų fjordų aidų ir pačios Majos vokalo. Dėl žemos temperatūros salėje ir lauke nostalgiškai prisiminiau ekstremalų eksperimentinės elektronikos festivalį „Speigas“, kurio metu tekdavo klaidžioti šaltais Energetikos ir technikos muziejaus rūsiais.
Šiaip ar taip, būtent Maja yra toji antikinė sirena, kuri savo klyksmu vilioja, bet ir iš anksto įspėja: geruoju tau nesibaigs. Ji akivaizdžiai pavojinga, bejausmė, naikinanti.
Šiaip ar taip, būtent Maja yra toji antikinė sirena, kuri savo klyksmu vilioja, bet ir iš anksto įspėja: geruoju tau nesibaigs. Ji akivaizdžiai pavojinga, bejausmė, naikinanti. Tačiau, kaip ir Scarlett Johansson su juodu peruku ir raudonom lūpom, taip ir Majai vyrai neatsispiria. Jie tampa sirenos aukomis, ji juos įsitempia po savo oda, po kuria nieko nėra – vien šaltis ir tamsa.
Trečioji projekto plotmė – juodai baltas K.Inčiūraitės videofilmas. Jis labiausiai viską susieja ir paaiškina (kartais net pernelyg aiškiai). Žmogaus odos raukšlių ir suskeldėjusios namo sienos sugretinimas gerokai nuvalkiotas. Tačiau pats filmas sukonstruotas labai racionaliai: ta pati detalė keičia kontekstus (dėmė ant odos – dėmė ant augalo lapo), ta pati figūra tampa skirtingais objektais (kaleidoskopo ornamentas – brėžinys – siuvinys). Man gražiausia asociacija buvo žolė, išdygusi tarp asfalto plokščių, – lyg ne vietoj išaugę plaukai.
Valandos trukmės projektas priminė operaciją – surepetuotą, subalansuotą, konstruktyvią. Ar to pakanka palįsti po surambėjusia žiūrovų oda?
Vis dėlto paveikiausia filme tai, kad po oda braunamasi jau ne metaforiškai, o tiesiogiai – stambiu planu filmuojamas apgamų šalinimas. Ilgai stebint, adata ir skalpelis, rodos, pradeda skverbtis po tavo paties oda. Apgamai – ligos, bet ir individualumo, unikalumo ženklas – čia šalinami senai moteriai. Galbūt ji ruošiama tapti viliokle ateive Scarlett Johansson?
Niekas nečiuožinėjo ir nesivartė ant skeitparko rampų. Netradicine erdve buvo pasinaudota labai saikingai. Ir visas valandos trukmės projektas priminė operaciją – surepetuotą, subalansuotą, konstruktyvią. Ar to pakanka palįsti po surambėjusia žiūrovų oda?
