Sekite 15min Google
„Kai esi tikra, stipriai rizikuoji kažkam nepatikti“, – sako poetė, prisipažįstanti, kad kasdienybėje jai svarbu pritapti ir būti mėgstamai, tačiau poezijoje ji leidžia pasireikšti kitai – maištingesnei – savo pusei.
1998 m. Rygoje gimusi ir kaime prie Pededzės upės užaugusi poetė iš pradžių pasirinko biologijos studijas Latvijos universitete, vėliau studijavo kultūrą ir menus Latvijos kultūros akademijoje, taip pat sociologiją ir politikos mokslus Islandijoje bei anglų literatūrą Norvegijoje. Nuo 2020 m. jos poezija ir kritikos tekstai publikuojami Latvijos spaudoje. 2024 m. pasirodęs pirmasis eilėraščių rinkinys „Struktūra“ (Punctum) pelnė Ojāro Vāciečio premiją ir buvo nominuotas Latvijos literatūros metų apdovanojimui (LALIGABA) už geriausią debiutą.
Rugsėjo 23–27 dienomis Līva Marta Roze laukiama viešnia tarptautiniame literatūros festivalyje „Poetinis Druskininkų ruduo“, kuris vyks Vilniuje ir Druskininkuose. Su autore kalbamės apie jos poetinio balso formavimąsi, skirtingų patirčių poveikį kūrybai, kūną, atmintį ir vidinį chaosą.
– Gimei Rygoje, bet augai kaime netoli Pededzės upės, o vėliau grįžai į Rygą studijuoti. Esi sakiusi, kad miestas ir kelionės viešuoju transportu tau padeda rašyti, o miškas leidžia nusiraminti ir „nutildyti mintis“. Kaip šios dvi skirtingos aplinkos veikia tavo kūrybą?
Miesto judrumas man svarbus tam, kad „išsijudintų“ ir kūrybinis procesas
– Man tikrai reikia abiejų šių aplinkų, kad gerai jausčiausi – tiek kaip žmogus, tiek kaip rašytoja. Miesto judrumas man svarbus tam, kad „išsijudintų“ ir kūrybinis procesas, kad su draugais ir kolegomis galėčiau keistis idėjomis, energija. O kaimo ar gamtos tyla ir vienatvė reikalingos tam, kad galėčiau susikaupti, kažką nuveikti ir pasikrauti vidinę bateriją.
– Netrukus tavęs laukia dar viena kelionė – šįkart į Lietuvą. Rugsėjį susitiksime „Poetiniame Druskininkų rudenyje“. Lietuvos skaitytojai jau turėjo progą susipažinti su tavo kūryba iš vertimų kultūrinėje spaudoje. Ar tau svarbu, kaip tavo poezija skamba ir yra skaitoma kitos Baltijos šalies kontekste?
– Jei atvirai – iš tiesų nelabai galvoju, kaip mano poezija skamba kitame kontekste. Čia jau tegul literatūros tyrinėtojai suka galvas. Jei mano poezija kam nors rezonuoja – labai smagu. Jei ne – na, irgi nieko tokio. Kalbant apie Baltijos poetų santykius, kažkada buvau įsimylėjusi jauną lietuvių poetą. Tačiau dabar mes jau nebesikalbame. (šypsosi)
– Ar tau apskritai egzistuoja toks dalykas kaip Baltijos poezija? Jei taip, kas ją sieja?
– Kasdienybėje – nelabai. Vis dėlto kartą dalyvavau projekte „Circa Seven Celsius“, skirtame jauniems Baltijos šalių rašytojams. Taip pat neseniai rašiau recenziją apie Latvijoje pasirodžiusią šiuolaikinės estų poezijos antologiją – skaitydama išties pajutau ryšį su jos temomis bei estišku raiškos būdu.
– Tavo debiutinės poezijos knygos, pelniusios Ojāro Vāciečio premiją, pavadinimas „Struktūra“ (Punctum). Tačiau skaitant tavo eilėraščius susidaro beveik priešingas įspūdis: juose daug netikėtų asociacijų, atminties šuolių, atsitiktinių detalių ir chaoso. Ar poezijoje struktūra yra būdas tą chaosą suvaldyti, atrasti jame šiokią tokią tvarką?
– Knygos pavadinimas atsirado visai atsitiktinai, bet aš iš tiesų esu žmogus, kuriam struktūra labai svarbi. Nepaisant to, o gal kaip tik dėl to – nes vidiniame mano pasaulyje iš tiesų viešpatauja chaosas. Kiek save prisimenu, buvau tiesiog priklausoma nuo iliuzijos, kad kontroliuoju savo emocijas, reakcijas ir apskritai gyvenimą. Bet visada ima ir nutinka kas nors netikėto, nekontroliuojamo ir ta iliuzija išsprūsta. Tam, kad susitvarkyčiau su bardaku, kankinuosi ir rašau eilėraščius.
– Tavo poezijoje daug kasdienybės detalių, atsitiktinai sutiktų žmonių. Atrodo, kad eilėraštis gali prasidėti nuo ko nors visiškai paprasto, iš pirmo žvilgsnio net nereikšmingo. Kaip atpažįsti, kad kasdienybės detalė gali virsti eilėraščiu?
– Tiesiog pajuntu. Mane apima labai konkretus jausmas, ir tada turiu kuo greičiau viską užsirašyti, kad pamatyčiau, kur tai nuves. Bet pati to jausmo niekaip negaliu iššaukti. Jis tiesiog mane užvaldo, o aš esu dėkinga, kai taip nutinka.
– Festivalio almanache publikuotame eilėraštyje „Vidurinė“ kelis kartus grįžti prie klausimo „kas ten dabar atsimins?“, o prisiminimą lydi abejonė: „kas atsinešė tų cigarų? kas ten dabar atsimins“, „kieno tas veipas buvo? kas ten dabar atsimins“ (vertė Dominykas Norkūnas). Tačiau kartu tiksliai atkuri vieną naktį – baseiną, cigaretes, kelionę į raketų bazę, Lenino galvos skulptūrą, svetimą butą ir vėjaraupius kitą rytą. Ar rašydama bandai išsaugoti praeitį, ar tave labiau domina tai, kaip pati atmintis ją iškraipo, fragmentuoja ir perkuria?
– Net kai rašau apie tikrus praeities įvykius, tekstas vis tiek yra pakoreguotas: interpretuotas, papildytas fantazijomis. Štai kodėl tai yra eilėraštis, o ne dienoraščio įrašas. Ir niekas niekada nesužinos, kuri detalė yra visiškai tikra, o kuri – pakeista. Man poezijoje būtent tai ir patinka. Viena vertus, rašau savo gyvenimo istoriją. Kita vertus – skaitytojui parodau tik tai, ką pati laikau verta parodyti, ir tik taip, kaip pati noriu tai rodyti.
Siekis atsiriboti nuo savo minčių ir jausmų yra mano bandymo suvaldyti vidinį chaosą dalis
– Kitame eilėraštyje rašai: „svarbių dalykų niekada neįsimenu / mintis tai tik mintis / jausmas tik jausmas / o veiksmas tik veiksmas“. Tačiau pats tekstas pilnas netikėtai išnyrančių prisiminimų. Ar bandymas atsiriboti nuo minčių ir jausmų iš tiesų įmanomas?
– Siekis atsiriboti nuo savo minčių ir jausmų yra mano bandymo suvaldyti vidinį chaosą dalis. Ir, žinoma, dažniausiai tai nesuveikia. (juokiasi) Štai jums ir visi tie į paviršių kylantys prisiminimai.
– Savo eilėraščiuose vis grįžti į paauglystę, o kartu – į konkrečius to laikmečio ženklus. Pavyzdžiui, eilėraštyje apie sukneles prisimeni šokį pagal „Modern Talking“. Kokia pati buvai paauglystėje? Ką tuo metu skaitei, kokius filmus žiūrėjai, kuo domėjaisi? Ar jauti, kad tie metai kaip nors formavo ir tavo poetinį balsą?
– Man visada truputį sudėtinga atsakyti į tokius klausimus kaip „kokia buvai / kokia esi“, nes jaučiu, kad manyje vienu metu egzistuoja daugybė skirtingų mano versijų. O į paviršių iškylanti versija dažnai labai priklauso nuo žmonių, kurie tuo metu yra šalia.
Tačiau paauglystėje tikrai buvau daug ciniškesnė ir niūresnė. Nors tuo metu dar nebuvau perskaičiusi „Rugiuose prie bedugnės“, vis tiek buvau „kažkas į tą pusę“. Kadangi mokykloje man sekėsi gerai, galėjau sau leisti būti ciniška ir maištinga be didesnių pasekmių. Turėjau puikių klasės draugių, bet laiką dažniausiai leisdavau su vaikinais: rengiausi kitaip nei dauguma merginų, o mažame miestelyje tai beveik socialinė savižudybė. (šypsosi) Turėjau nedidelę smagių draugų kompaniją ir buvau žiauriai įsimylėjusi vieną bičą, bet vis tiek kartais jausdavausi vieniša.
Popietes dažnai leisdavau parke, skaitydama Tolstojų arba tiesiog slampinėdama. Tuo metu parašiau ir pirmuosius savo eilėraščius, taigi kažkoks mano poetinio balso „formavimasis“ tada tikrai įvyko.
– Esi jaunosios kartos poetė. Ar pastebi, kokios temos sieja rašančius tavo bendraamžius? Kas šiandien labiausiai rūpi jauniems Latvijos poetams?
– Man atrodo, kad įvyko didžiulis posūkis nuo postmodernios ironijos ir cinizmo link nuoširdumo ir pažeidžiamumo. Poezijoje jau „galima“ būti pažeidžiamam: galima parodyti, kur skauda, kalbėti apie traumines patirtis.
Poezijos rašymas gali gydyti, o pasidalijimas savo istorija – padėti kitam pasijusti mažiau vienišam. Ir man atrodo, kad toks požiūris jaunesnei kartai būdingas labai natūraliai. Tai ne šiaip kokia tendencija, o kitoks gyvenimo būdas.
– Studijavai gana skirtingus dalykus – nuo biologijos iki sociologijos, politikos mokslų ir anglų literatūros. Ko ieškojai kiekvienoje iš šių sričių ir ką iš jų „atsinešei“ į poeziją? Ar šios dvi išsilavinimo kryptys (mokslinė ir humanitarinė) daro įtaką tam, kaip žvelgi į žmones ir pasaulį?
– Na, mokykloje man gerai sekėsi visi dalykai, išskyrus kūno kultūrą ir ekonomiką, o literatūrą ir biologiją mokiausi išskirtinai gerai. Be to, esu iš biologų šeimos, nors mūsų namuose buvo įvairiausių žmonių.
Baigusi mokyklą išvykau studijuoti biologijos, nes tai atrodė kažkas saugaus ir pažįstamo, o man tai patiko. Tačiau nesijaučiau laiminga. Taigi baigiau studijas, ir iškart po to įstojau į Latvijos kultūros akademiją. Iš šalies galbūt atrodo, kad tyčia apsisunkinau ir gyvenimo kelią pasirinkau kuo sudėtingesnį, bet dėl nė vieno savo sprendimo nesigailiu. Visa sukaupta patirtis praturtina mane ir kaip žmogų, ir kaip rašytoją. Ankstyvieji mano eilėraščiai pilni biologinių nuorodų, kurių šiandien pati nebesuprantu, tačiau tuo metu tai buvo kalba, kuria buvo natūraliausia ir lengviausia save išreikšti.
Apsiriboti viena konkrečia sritimi man būtų nuobodu. Gal skamba pretenzingai, bet mano idealas yra „renesanso žmogus“ – žmogus, gerai išsilavinęs įvairiose srityse.
– Viename savo eilėraščių rašai apie „baltųjų batelių žmones“ – tuos, kurie šneka „romios normalybės kalba / sveikatingumo / savipakankamumo ir savikliovos kalba“. Taip pat rašai: „tarp jų ir manęs žioji plyšys, / kurio niekada neįveiksiu“. Ką tau reiškia ši „normalybė“? Ar manai, kad poezija leidžia kalbėti iš plyšio pusės, iš ten, kur nebūtina apsimesti, kad viskas tvarkoje?
– Jaučiu, kad tos „normalybės“ savo gyvenime ne kartą desperatiškai siekiau, tačiau dabar esu pakankamai subrendusi suprasti, kad tai – bergždžias reikalas. Kai pagaliau nustoji to siekti ir priimi save tokią, kokia esi (taip, žinau, skamba banaliai), tai išlaisvina. Kiek save prisimenu, man visada buvo sunku perprasti tam tikrus socialinius signalus, atlikti, atrodytų, visai paprastas užduotis. Kartais galiu būti patologiškai drovi, o paskui staiga atsipalaiduoti, pasakyti ne tai, ką derėtų, arba pasirodyti pernelyg intensyvi. (juokiasi)
Poezija man neabejotinai tapo erdve, kur galiu saugiai reikštis tokia, kokia esu. Tai vieta, kur mano intensyvumas ir keistumas yra ne smerkiami, o, priešingai, netgi vertinami. Per literatūrą atradau savus žmones. Daug puikių draugų ir pažįstamų, kurie net keistesni už mane!
– Tavo poezijoje kūnas konkretus ir žemiškas – prakaituojantis, geidžiantis, sergantis, neskustas, kartais keliantis nejaukumą. Eilėraštyje apie apsipirkimą rašai: „staiga pajutau, / kad nėra jokio esminio skirtumo / tarp manęs ir mėsos, sukrautos ant prekystalio“. Kas tau pačiai įdomiausia rašant apie kūną?
– Tiesą sakant, net nežinau. Rašyti apie kūniškus išgyvenimus man yra lygiai taip pat natūralu, kaip rašyti apie proto ar dvasios dalykus.
Vakarų civilizacija (atsiprašau, kad vėl naudoju abejotiną dichotomiją) dėl krikščionybės ir Senovės Graikijos filosofijos įtakos ypatingai susitelkė į protą ir dvasią. Kūniški išgyvenimai buvo laikomi nešvariais arba nesvarbiais. Man tai atrodo tiesiog juokinga, nors ir nesu sąmoningai pradėjusi su tuo kovoti. Man išvis nerūpi. Tiesiog rašau apie tai, kas man atrodo svarbu. O kaip kūnas galėtų būti nesvarbus, jeigu be kūno apskritai negalėtume būti gyvi?
– Atvirai rašai ir apie seksualumą, gėdą, vienatvę, psichikos sunkumus. Tačiau poetinis subjektas retai skamba taip, lyg norėtų pasiteisinti. Ar tau svarbu poezijoje palikti vietos nepatogiai, prieštaringai, ne visada simpatiškai savo pusei?
– Minėjau, kad poezija man yra erdvė, kur galiu būti tikriausia savimi. O būti tikrai reiškia būti nepatogiai ir prieštaringai. Juk kai esi tikra, stipriai rizikuoji kažkam nepatikti.
Kasdienybėje man iš tikrųjų gana svarbu, ar žmonės mane mėgsta, ar ne. Noriu pritapti, noriu patikti. Tai paviršinis mano asmenybės sluoksnis.
Bet giliau manyje gyvena maištingoji dalis. Šioms dviem mano pusėms sunkoka sugyventi, bet galiausiai pasiekėme kompromisą: tai maištingajai daliai leidžiu pasireikšti mano poezijoje. Kol kas visai neblogai sekasi.
– Viename tavo eilėraštyje apelsinų sultys tampa tikru „gyvybės eliksyru“ – rašai, kad „kiekvienas lašelis svarbus“, o galiausiai prisipažįsti, kad tavo venomis teka „tyros apelsinų sultys“. Ar po šio eilėraščio žmonės tave jau pradėjo vaišinti apelsinų sultimis? O gal priklausomybės dar niekas tinkamai neįvertino?
– Sakyčiau, kad ši priklausomybė vis dar beveik nepastebėta ir tinkamai neįvertinta. (juokiasi) Mano šeima apie tai žino ir visada nuperka apelsinų sulčių, kai sergu arba kai nori mane pralinksminti. Ši keista priklausomybė mane lydi, kiek tik save prisimenu.
– Šių metų „Poetinio Druskininkų rudens“ tema – „Poezijos ritualai“. Apie ką pirmiausia pagalvoji, kai išgirsti šių žodžių kombinaciją?
– Jei atvirai – apie nieką. Tiesa, šia tema festivaliui turiu parengti trumpą pranešimą, tačiau kol kas neįsivaizduoju, apie ką, po velnių, kalbėsiu. Apie poeziją apskritai nemėgstu kalbėti, nes pati dažniausiai jos net nesuprantu. Man patinka ją rašyti, ir tiek. Jokių pretenzingų pliurpalų.