Dabar populiaru
Publikuota: 2017 gegužės 10d. 11:11

Renginių vedėjas Linas Cinkutis: „Nežinau, ar galėčiau dirbti kitą darbą“

Linas Cinkutis
Marko Morkaus nuotr. / Linas Cinkutis

Artėjant vestuvėms ar jubiliejui, ne vienam galvos skausmą kelia ypatingo vakaro organizavimas: nuo vietos iki aprangos pasirinkimo, nuo vakaro meniu iki svečių sąrašo. Ne mažiau svarbi sėkmingos šventės dalis – geras renginių vedėjas.

Beveik kelis dešimtmečius renginių vedėjo profesija gyvenantis šiaulietis Linas Cinkutis sutuokė ne vieną dešimtį porų, džiaugsmu pripildė daugybę jubiliejų ir miesto švenčių. Nors vyras tvirtai teigia, kad iš renginių vedėjo darbo Lietuvoje gyventi galima, neslepia, kad buvo metas, kai dirbo už juokingas sumas ir bandė ieškoti kito amato, tačiau meilė scenai ir žmonėms neleido išsižadėti svajonių.

Kaip atskirti gerą renginių vedėją nuo prasto, apie ilgą kelią išsvajotos karjeros link ir tykojusius sunkumus bei mažai kam matomą renginių vedėjo virtuvę – interviu su Linu Cinkučiu.

– Linai, ne vienerius metus dirbate renginių vedėju, esate vienas populiariausių šios profesijos atstovų. Ar visada norėjote verstis būtent šiuo amatu? Ar profesijos pasirinkimo kelyje būta dvejonių?

– Mano kaip renginių vedėjo kelias prasidėjo dar mokyklos laikais. Anuomet vedžiau įvairius mokyklos renginius: Vasario 16-osios, Kovo 11-osios minėjimus, paskutinio skambučio šventę, karnavalus ir panašiai. Būdamas 15-os jau komentavau krepšinio varžybas.

Nuotr. aut. Fotosekundė/Linas Cinkutis
Nuotr. aut. Fotosekundė/Linas Cinkutis

Po truputį augau, kol pradėjau vesti ir sporto renginius. Pajutęs, kad man patinka žmonių dėmesys, bendravimas su jais, troškau studijuoti renginių organizavimą ir vedimą Klaipėdoje. Viskas tekėjo ramia vaga, kol negavau pasiūlymo niekur nevažiuoti, o dirbti Šiauliuose. Paklausęs tokio paraginimo pasilikau savo gimtajame mieste dirbti ir studijuoti informatikos.

Buvo laikas, kai dirbau ir padavėju, ir bulvių pardavėju, tačiau ir šie darbai man patiko, nes jie neatsiejami nuo bendravimo su žmonėmis. Aš buvau didžiausias turgaus bobučių siaubas, mat jos, išdirbę po 10–15 metų, per dieną parduodavo 5 maišus bulvių, o štai būsimas studentas – 40. Dirbau ir taksistu, tad susipažinau su naktiniu Šiaulių gyvenimu. Pajutau, ką reiškia bėgimas nuo banditų, pamačiau įvairiausių tipų žmones.

Vienas didžiausių šuolių renginių vedėjo karjeros link – renginių vadybininko pareigos naktiniame klube. Pamenu, jog dirbti pradėjau ketvirtadienio popietę, o vakare jau turėjau vesti karaoke renginį, į kurį susirinko virš 100 žmonių. Niekada gyvenime nebuvau vedęs tokio renginio, tačiau kibau į darbą, išnaršiau radijo stočių top‘us ir kiek drebančiomis kojomis pravedžiau pirmąjį karaokė vakarą.

Neilgai trukus pradėjau vesti vis daugiau savo organizuotų renginių. Anuomet dirbau trijuose darbuose. Dirbau daug, uždirbau mažai, tačiau veikiau savęs netausodamas todėl, jog norėjau būti pamatytas. Pajaučiau, kad žmonėms patinka tai, ką aš darau. Tuomet už kelių valandų renginį uždirbdavau 100 litų, tačiau negalėjau pykti, nes buvau visiškas nulis. Ilgainiui augo populiarumas, klientai mane rekomenduodavo savo draugams, pradėjau vesti renginius kituose miestuose ir kryptingai žengiau renginių vedėjo keliu.

– Kodėl baigęs pelningą ir šiais laikais prestižine laikomą informatikos specialybę pasirinkote renginių vedėjo kelią? Ar nesulaukėte artimųjų prieštaravimo? Renginių vedėjas – ne pati stabiliausia ar rimčiausia profesija...

– Mano kompiuterinės žinios buvo elementarios ir anuomet stojau ne todėl, kad to labai norėčiau, o dėl to, kad reikėjo kažkur mokytis. Kaip renginių vedimas reikalauja įgimtos gyslelės, gebėjimo kalbėti prieš svetimus žmones, juos linksminti, taip ir informatika turi begalybę paslapčių. Mokytis informatikos man buvo sunku, tačiau nenorėjau mesti to, ką pradėjau. Esu žmogus, kuris turi daug valios ir pradėtą darbą privalau baigti.

Universitete buvo dėstytojų, kurie suprato, jog aš įstojau ne ten, kur turėčiau būti. Buvo ir tokių, kurie į visus žvelgė vienodai, be išimčių, tartum vadovaudamiesi filosofija: „Įstojai, tai ir mokykis“. Turėjau ir skolų, ir sunkumų, tačiau mokslus baigiau. Įgijau daug žinių, turiu aukštojo mokslo baigimą patvirtinantį diplomą. Dažnai sakau, jog studijas baigė 16 informatikų ir 1 renginių vedėjas (juokiasi).

Po studijų dirbau ne informatiku, o naktiniame klube; gavau labai mažą atlyginimą, nors ir atidaviau visą save. Prisipažinsiu, kaip ir kiekvienas žmogus, dirbdamas klube, ieškojau geresnės pozicijos, kuri bent būtų geriau apmokama, o klubo savininkas man sakydavo: „Linai, Tavo vieta yra scenoje“. Man sakydavo, kad aš nebūsiu nei vadybininkas, nei direktorius, nei marketingo specialistas. Jis manyje matė norą, užsidegimą bei talentą vesti renginius. Visada norėjau būti scenoje, tapti renginių vedėju ir nežinau, ar galėčiau dirbti kitą darbą.

– Kiek metų ir kokius renginius dažniausiai vedate? Į kokių renginių vedimą daugiausiai specializuojatės?

– Renginius vedu jau beveik kelis dešimtmečius. Nuo 15 metų dirbau su sporto renginiais. Nuo 25-erių prasidėjo įvairūs jubiliejai, sporto ir įmonių renginiai, taip pat masiniai renginiai, kaip, pavyzdžiui, Šiaulių miesto gimtadienis. Nuostabu, kai 40 tūkstančių žmonių vos pasisveikinus palydi ovacijomis, daro tai, ko yra prašomi. Toks publikos palaikymas yra pats didžiausias įvertinimas. Kai žmonės po renginio dėkoja, džiaugiasi švente, apie pinigus nėra net minties. Man svarbiausia žmonių reakcija ir įvertinimas. Pastaraisiais metais daugiausiai pasirodau vestuvių vedėjo amplua. Vien per praėjusius metus sutuokiau 66 poras.

– Peržvelgus atsiliepimus internetinėje erdvėje kelia nuostabą faktas, kad juos rašę žmonės be išimties Jus liaupsina, giria, dėkoja. Kuo išsiskiriate iš kitų renginių vedėjų? Kaip manote, kodėl žmonės pasirenka būtent Jus? Kur Jūsų sėkmės paslaptis?

– Esu žmogus, kuris darbui atsiduoda 100% ir visiškai savęs negaili. Man svarbi kiekviena detalė. Man rūpi, kad fotografas važiuotų į gražias vietas, karšti patiekalai būtų patiekiami laiku. Visada stengiuosi būti šventės kaltininkų geriausiu draugu. Man taip pat svarbus ir kiekvienas šventėje esantis žmogus, nepriklausomai nuo to, ar jis yra jaunas, ar senas.

Arūno Jonaičio nuotr./Linas Cinkutis renginio metu
Arūno Jonaičio nuotr./Linas Cinkutis renginio metu

Žmonės mato, kiek daug jėgų ir energijos įdedu į kiekvieną šventę, galbūt tai juos patraukia. Šventėse stengiuosi įtraukti žmones, prašau jų dainuoti, ploti, šypsotis, tačiau niekada negalima perlenkti lazdos. Negalima jaustis esančiu aukščiau šventės dalyvių. Nevalia ką nors įžeisti, versti sakyti tostus ir daryti tai, kas jiems nepatinka. Tai atgyvena. Reikia daryti tai, kas šiuolaikiška. Manau, kad žmones paveikia mano nuoširdumas, meilė bei išskirtinis dėmesys.

– Ar renginių vedimo versle tvyro konkurencija? Regis, šiais laikais renginių vedėjų netrūksta, jų darbo kokybė – jau kitas klausimas. Kaip kovojate su konkurencija?

– Manau, kad mano sėkmės paslaptis yra būtent Lietuvoje tarp renginių vedėjų tvyranti didelė konkurencija. Tai yra geras spyris į užpakalį padaryti kažką geriau nei daro kolega, konkurentas. Kartais būna keista ar net akimirką pikta, kai, ką tik veiklą pradėjęs vedėjas, užsikelia kainą ir uždirba tiek pat, kiek šios srities senbuviai. Kita vertus, norisi tikėti, kad toks vedėjas yra tikrai geras ir išmano, ką daro, jei klientai žmogui be patirties ryžtasi mokėti nemažą sumą.

Šiais laikais niekas nebenori švenčių rengti namuose. Niekas nenori, kad dėdė juokintų svečius. Žmonės nori pasilinksminti, atsipalaiduoti ir be jokių rūpesčių grįžti į namus. Suprantu, kad šiais laikais daryti šventę yra didelė prabanga, tai tiesa, tačiau eiti į šventę lygiai taip pat kainuoja daug: reikia naujos suknelės, galbūt kostiumo, šukuosenos, makiažo, dovanos vokelyje... Sutinku ir su tuo, kad renginių vedėjui mokami nemaži pinigai, tačiau reikia pripažinti, kad ne bet kas gali juo tapti. Tai tikrai sunkus ir atsakingas darbas. Tačiau žmonės niekada negaili pinigų pramogoms. Kai dirbau klube, Lietuvoje buvo ekonominė krizė, o žmonių kiekis klube buvo milžiniškas.

– Šventę organizuojantys žmonės neretai susiduria su dilema: kaip išsirinkti gerą muzikantą, gerą renginių vedėją? Ar galite išduoti profesinę paslaptį, kaip atskirti gerą renginių vedėją nuo mažiau gero?

– Pirmiausia, geras vedėjas privalo turėti savo internetinį puslapį, o jame turi matytis ne 3, ir ne 5, o kur kas daugiau gerų atsiliepimų. Geras vedėjas turi dalintis video medžiaga, nuotraukomis iš renginių. Paskambinus klientui jis privalo sudominti, „užkabinti“ jau pokalbio telefonu metu. Jei žmogus slepia informaciją, jo tinklalapyje yra mažai atsiliepimų, vaizdinės medžiagos, reikia suprasti, jog kažkas yra ne taip.

Sauliaus Jankausko nuotr./Linas Cinkutis
Sauliaus Jankausko nuotr./Linas Cinkutis

Nemažai kalba ir paslaugų kaina: jei gerai vertinamo vedėjo kaina nuo kito skiriasi beveik per pusę, reikia suprasti, kad pastarasis vedėjas yra tikrai prastesnis. Tačiau kiekvienas renkasi pagal poreikius: kai kuriems pakanka paprasto žmogaus, kuris pravestų kelis žaidimus, kitiems norisi pilnos vakaro programos. Siekiant gražios ir kokybiškos šventės, vertėtų pasidomėti vedėjo stilistika, siūlomomis programomis, drąsiai sakyti, ko šventėje nenorima.

– Pragmatiškas klausimas. Ar Lietuvoje įmanoma išgyventi iš renginių vedėjo profesijos?

– 100% taip. Labai svarbu, kokį indėlį žmogus įdeda į savo darbą. Kiek padarysi, tiek ir uždirbsi. Jei dirbsi atmestinai, neatsakingai, tai ir gausi mažai pinigų, ir verksi, kad Lietuvoje gyventi blogai. Lietuviai emigruoja į Norvegiją, Airiją, dirba po 12–14 valandų per parą ir uždirba nemažai pinigų, o kas neleidžia taip stengtis Lietuvoje? Visi tartum galvoja, kad atidirbus 8 valandų darbo dieną pinigai bus padėti kaip ant lėkštutės. Norint gauti daugiau, reikia ir pasistengti daugiau, tad ir Lietuvoje tikrai galima užsidirbti. Aš gyvenu gerai, to, ką gaunu, man ir mano šeimai tikrai pakanka. Tai nėra milžiniški pinigai, bet gyventi tikrai galima (šypsosi).

– Pinigai pinigais, bet esate vedęs vyras. Kaip nuolatines Jūsų šventes pakenčia žmona? Ar dėl tokio darbo nenukenčia asmeninis gyvenimas?

– Kai susipažinau su savo žmona jai sakiau: „Aš niekada nevesiu vestuvių. Aš esu sporto renginių vedėjas“. Tuomet buvau pravedęs dvejas ar trejas vestuves, tačiau žmona tokiam mano pareiškimui prieštaravo. Ji labai stipriai prisidėjo prie to, kad aš esu būtent tas, kas esu dabar. Renginiuose manęs dažnai klausia, kaip žmona man leidžia vesti renginius. Mano manymu, apie kažkokius draudimus negali būti nė kalbos. Man tai nėra pramoga. Kaip darbo metu nevartoju alkoholio, taip ir neflirtuoju su kitomis moterimis. Tai visiškai nesusiję su mano darbo tikslu.

Renginio vedėjas privalo būti pasitempęs, smagus, su šypsena veide, malonus. Šalutiniai dalykai nėra šios profesijos atributas. Mano žmona visada mane palaikė ir šis palaikymas labai svarbus. Jei ne ji, nežinau, ar turėčiau tiek daug renginių, ar būčiau įdomus žmonėms, populiarus. Nemažą postūmį ir teigiamą įtaką darė ir pedagogai. Kai kurie jų matė mano turimą cinkelį, po renginių pažerdavo daug pastabų, iš kurių aš mokiausi ir turėjau galimybę tobulėti.

– Kokį renginį laikote nusisekusiu? Ar šiomis dienomis Jūsų praktikoje dar būna nesėkmių?

– Pasisekusį renginį laikau tokiu, kai žmonės skanduoja ačiū, kai visos šventės metu atlieka siūlomas užduotis, drauge linksminasi ir šypsosi, šoka, dainuoja, rėkauja, kvykauja, yra laimingi ir atsipalaidavę. Mano akimis tai yra sėkmingas renginys ir paglosto širdį kiekvienam vedėjui. Tobulas vakaras, kai žmonėms patinka tai, ką jiems atiduodu. Jų geros emocijos yra didžiausias stimulas būti scenoje ir toliau dirbti renginių vedėjo darbą.

Būta ir nesėkmių. Kartą teko vesti įmonės renginį, prieš kurį ne kartą buvau susitikęs su šventės organizatoriais, aptarėme niuansus, ko tikimasi iš šventės. Renginio dieną susirinko įvairių įmonės padalinių darbuotojai, vadovai, buvo teikiamos nominacijos, visi plojo, šoko, atrodė, kad viskas klostosi puikiai tik...

Kaip griaustinis iš giedro dangaus, priėjęs užsakovas tarstelėjo, kad tikėjosi kažko daugiau. Aš sustingau, širdis beveik sustojo ir negalėjau suprasti, kas nutiko. Paklausus, kas nepatiko, kas negerai, gavau tą patį atsakymą: „Nežinau, tikėjausi kažko daugiau“. Visos idėjos buvo išvystytos, žmonės linksminosi, tačiau jam kažko trūko. Nurijau karčią piliulę ir judėjau tolyn.

– Ar būna sudėtingų publikų, kurias šventės metu sunkiau išjudinti? Kaip tuomet elgiatės?

– Maždaug prieš trejus metus mane buvo ištikusi krizė, kai kelis renginius iš eilės žmonės beveik neplojo, nesišypsojo, nesupratau, kas vyksta. Bet, kai po renginio jie atėjo, mane apkabino ir padėkojo supratau, kad tai tiesiog tokie žmonės. Jiems yra gera, tačiau jie nėra linkę labai atvirai reikšti emocijų ir tiek. Kai tai supratau, atsipalaidavau ir toliau sėkmingai dirbau. Labai svarbu matyti žmones, būti perpratus psichologiją, nes šventės dalyviai negali būti nepatenkinti, susierzinę. Visi pažįstame žmonių, kurie pyksta ant gyvenimo, jie nusivylę ir kartais jiems tiesiog reikia duoti ramybę, pernelyg neprikibti. Tuo tarpu kitus reikia bandyti užvesti su tam tikru cinkeliu. Kartais paniurusių žmonių reikia pasistengti nematyti, nesutelkti į juos dėmesio. Žmones užvedu paprastumu, nuoširdumu ir, manau, tai suveikia.

Panaši situacija susidūrus su svečiu išsišokėliu. Sutinku žmonių, kurie bando pajuokti, įvairiomis replikomis sumenkinti vedėją. Auksinė taisyklė tokioje situacijoje – duok kvailiui kelią. Į tokius išsišokimus negalima sutelkti dėmesio. Svečiui vieną kartą pašiepus vedėją juokiasi ir kiti, antrą kartą – mažiau, o trečias juokelis, jei vedėjas į jį nereaguoja, tampa neįdomus. Tuomet ir tokiam svečiui dingsta noras šaipytis.

– Kokių kurioziškų situacijų, nutikusių Jums dirbant vestuvėse, kuriame nors kitame renginyje, prisimenate?

– Žinoma, kuriozų būta. Pamenu, jog vedžiau, galima sakyti, tobulas vestuves. Vidurnaktį, po šampano ir fejerverkų, jaunieji pakviečiami pjauti torto, visi svečiai buriasi aplink juos. Jaunieji savo rankose laiko po gabalėlį torto ir aš paklausiu, kam atiteks pirmasis kąsnis, nuotakai ar jaunikiui, o jaunasis, pasiėmęs lėkštutę, į tortą įmurkdo nuotakos veidą. Visi svečiai apakę, tvyro tyla. Ką jaunikis padarė? Nuotaka, pasivaliusi veidą, pasiėmė pirmą torto aukštą ir tėškė jaunikiui į veidą. Galvojau, kad sugriuvo tobulos vestuvės, tačiau taip pasimurkdę pyrage galimus pykčius jaunieji sulaikė. Žinoma, torto niekas nevalgė. Pasirodo, jaunikis, prisižiūrėjęs filmų, norėjo jų scenarijų atkartoti savo vestuvėse.

Prieš šventę su jaunaisiais susitinku 3–4 kartus ir visada juos iš anksto perspėju vestuvių dieną nereaguoti į smulkmenas. Tikrai pasitaikys ir nesklandumų, ir netikėtumų, bet nereikia į juos reaguoti. Ši pora to paklausė, nesusipyko ir vestuvės tęsėsi iki paryčių. Buvo ir tokios vestuvės, kai viename salės kampe sėdėjo jaunieji o kitame salės kampe... taip pat jaunieji! Vyko dvigubos vestuvės, tik problema ta, kad svečiams apie tai pranešta nebuvo. Vieni žmonės atvyko į vienas vestuves, o kiti – į antras. Mūsų komandai tai buvo išbandymas, kadangi reikėjo sujungti skirtingas publikas. Džiaugiamės, jog šį iššūkį įveikėme.

– Iš viso pokalbio atrodo, kad renginių vedėjo darbas klotas rožėmis. Ar žengiant šiuo keliu būta sunkumų?

– Esu skaitęs straipsnių, matęs laidų, kai žurnalistai stebisi, kiek daug uždirba renginių vedėjai. Sudaromas įspūdis, kad iškalbus žmogus paieškojo žaidimų internete ir tapo renginių vedėju. Nė velnio. Tai yra be galo sunkus darbas. Nustebinti, linksminti žmones nėra lengva. Vedėjas atsiduria nepažįstamų žmonių, turinčių savitus principus, ckarakterius kompanijoje. Pravirkdyti, įžeisti žmogų visada lengva, tačiau iš jo išpešti šypseną, ypač iš niurgzlio –sunku. Nepaisant tam tikrų sunkumų, nuovargio akimirkų, nebuvo net minties, kad aš galėčiau dirbti kitą darbą.

– Ne kartą užsiminėte, jog dirbate su komanda. Kokią funkciją atlieka ji?

– Buvo metas, kai renginius vesdavau vienas. Atsiradus poreikiui, pradėjau dirbti su didžėjumi, kuris, pamatęs renginių vedėjo darbo visumą, pats panoro tokiu tapti ir paprašė jį išmokyti šios profesijos subtilybių. Aš jį išmokiau to, ką mokėjau pats ir dabar jis sėkmingai veda renginius, pristatydamas tokią pačią kaip mano programą. Visiškai negaila, kad jis naudojasi mano idėjomis. Kartais būna atvejų, kad aš pats negaliu vesti vestuvių, nes esu užimtas. Tokiu atveju drąsiai galiu pasiūlyti savo kolegą su tokia pačia programa, nes juo visiškai pasitikiu. Mano komandoje yra ir dar keli vedėjai, tačiau jie pristato savo programas. Jais taip pat pasitikiu 100%.

– Neretai tenka girdėti apie piršlio korimus ir kitas vestuvėse gajas tradicijas, taigi, ir tradicinius vestuvių muzikantus, atliekančius kelių dešimčių metų senumo dainas... Ar, siūlydamas didžėjaus paslaugas, nesulaukiate neigiamų reakcijų, dvejonių?

– Verta pastebėti, kad didžiausias jaunųjų tėvelių skausmas atsiranda išgirdus, kad vestuvėse gros didžėjus. Pokalbyje su jaunaisiais sėdintys tėvai kartais nesupranta, ką vaikai daro, į kokią velniavą lenda, tačiau toks požiūris klaidingas. Didžėjus, su kuriuo dirbu, nėra klubo didžėjus. Jis specializuojasi į vestuvių, jubiliejų šventes ir groja tokią muziką, kokia aptariama susitikimų metu. Mano didžėjus bendrauja su publika, atsižvelgia į jų norus ir tikrai negroja dainų, kurios niekam neįdomios. Nepaisant to, matyti ir gyvos muzikos poreikis, todėl nebijome atsinaujinti ir nuo šių metų prie komandos prisijungs nuostabus vokalistas Evaldas Vaikasas. Tai jaunas muzikantas, spinduliuojantis charizma, energija, gebėjimu bendrauti su publika.

– Ar yra buvę situacijų, kai jaunuosius teko atkalbėti nuo kokių nors įdomių, galbūt nerealių idėjų?

– Visai neseniai turėjau vestuves, kurių kaltininkai, jaunieji, buvo visiškai skirtingos asmenybės. Jaunikis troško storų, didelių lietuviškų vestuvių: su piršlių korimu, visomis tradicijomis. Nuotaka priešingai – buvo kardinaliai nusistačiusi prieš bet kokias tradicijas. Pasitikimas su druska ir vandeniu bei šeimos židinio perdavimas tilpo į tolerancijos ribas, bet daugiau nieko: jokių komendantų, malkų skaldymo ir panašiai.

Kiekvieną kartą susitikus su šia pora didžiąją dalį pokalbio jie nepiktybiškai riedavosi beveik neleisdami įsiterpti man. Sėdėdavau ir galvodavau: „Kokias vestuves turėsiu...“. Kiekvienas tvirtai laikėsi savo nuomonės ir buvo sunkiai palenkiamas. Galiausiai pavyko įtikinti jaunikį, kad modernios vestuvės ne tik gali būti, bet ir yra smagios, jog pakanka minimalaus tradicijų išlaikymo, nes jos stokoja aktualumo.

Smagiausia buvo tuomet, kai, baigus vesti programą, jaunikis priėjo, apkabino ir padėkojo už šventę, netvėrė savame kailyje ir net gailėjosi, jog iš karto nesutiko su tokių vestuvių pasiūlymu. Dažnai pasitaiko situacijų, kai viena pusė nori tradicinių, o kita – modernių vestuvių. Tuomet vedėjui kyla iššūkis, kaip rasti aukso viduriuką.

– Ar neturite profesinės ligos, būdamas įvairiose šventėse svečiu, galvoti, kad vieną ar kitą dalyką darytumėte geriau? Ar gebate atsipalaiduoti ir atsijungti nuo vertinimų?

– Būdamas šventėje nesvarstau, ką daryčiau kitaip. Niekada nesistengiu pasityčioti ar sumenkinti muzikantų, vedėjų darbo. Kartais po šventės pasidalinu keliomis pastabomis, bet tik norėdamas gero ir tikėdamas, jog tam tikras postūmis gali padėti žmonėms. Žinau, ko reikia geram renginiui, tad smagu tuo pasidalinti. Renginių vedėjui kitoje šventėje būti tik svečiu yra didelė prabanga, nes tokiu atveju prarandamas renginys. Visos mano šeimos šventės, žmonos, vaikų gimtadieniai vyksta sekmadienį ir mano šeima to nesureikšmina. Tokia mano profesija. Didžiausia apkrova būna savaitgalį, tad, jei noriu dirbti bei užsidirbti, turiu prie to prisitaikyti.

Pažymėkite klaidą tekste pele, prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Naujienos

Žiemos olimpinės žaidynės