Dabar populiaru
Publikuota: 2009 birželio 15d. 08:52

Rubino žvaigždė ant vatinuko

Scena iš spektaklio „Parsifalis“
Teatro archyvo nuotrauka / Scena iš spektaklio „Parsifalis“

Kultūra, tiksliau - kai kurie kultūriniai renginiai - nors kaskart dažniau minimi žiniasklaidoje, vis dėlto lieka be rimtesnės analizės.

Praėjusį antradienį Sankt Peterburgo Marijos teatro gastrolėmis prasidėjo pirmasis Vilniaus operos festivalis, kurio biudžetas, palyginti su kitais Lietuvoje vykstančiais festivaliais, itin įspūdingas – beveik 3 mln. Lt. Tarp spektaklių – Lietuvoje dar neskambėjusi (prieš keletą metų Gintaro Rinkevičiaus vadovaujamas Valstybinis simfoninis orkestras inicijavo tik kelių scenų koncertinį atlikimą) Richardo Wagnerio misterija „Parsifalis“.

Be abejo, teatras užsakydamas naujus veikalų pastatymus labai smarkiai rizikuoja: niekas negali užtikrinti, kad kūrybinės nesėkmės nepatirs net ir garsiausių statytojų komanda. Tačiau gastrolių organizavimas – kas kita. Viskas tarsi iš anksto žinoma. Tad ir kvietimo motyvai turėtų tiesiog garantuoti gastrolių sėkmę.

R.Wagneris ir jo muzikinės dramos Lietuvai iš tiesų dar nepažintas, paslaptingas pasaulis. „Skrajojantis olandas“, „Lohengrinas“, „Tanhoizeris“ ir „Valkirija“ (antroji trilogijos „Nibelungo žiedas“ dalis) – štai ir viskas, kas mūsų krašte įvairiais laikais statyta.

Ką reiškė Parsifalio pėdkelnės pirmame veiksme ar Kundri skarmalai pirmame ir aukštakulniai bateliai antrame veiksmuose?

Tačiau kodėl pasirinktas rusų teatro, tegul ir labai garsaus pasaulyje, atliekama vokiečio misterija?

„Parsifalio“ partitūroje R.Wagneris užfiksavo draudimą statyti jo paskutinį veikalą bet kuriame kitame teatre – šią operą jis sukūrė specialiai Bairoito teatrui, kurio statybai pats ir vadovavo. Tiesa, pastarojo draudimo niekas nebepaiso – „Parsifalis“, kaip ir kitos R.Wagnerio operos, šiandien visų garsiausių pasaulio operos teatrų repertuaro puošmena. Tačiau tiesa ir tai, kad garsiausi pasaulio teatrai tikrai nesiskundžia akustika. Tad pirmoji mintis, pamačius festivalio repertuare „Parsifalį“ – Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras šitaip nori nutildyti visus skeptikus, dar vis abejojančius dešimtis milijonų kainavusių rekonstrukcijų efektyvumu.

Tai, ką parodė Valerijaus Gergijevo vadovaujama trupė, pirmiausia nustebino primityviausiu R.Wagnerio veikalo „perskaitymu“. Nerasta net menkiausių užuominų į filosofines kompozitoriaus muzikos aliuzijas, o ką ir kalbėti apie patį muzikos skambėjimą.

R.Wagneris žinojo, kaip turi skambėti jo orkestras. Milžiniška sudėtis, dėl kurios jį tiek kritikavo amžininkai, tinkamai išdėstyta orkestrinėje, tampa beribiu spalvų arsenalu. O apie ką peterburgiečių reginys? Tuštybe dvelkiančioje scenografijos prabangoje natūraliau būtų tikusi „Boriso Godunovo“ istorinė drama nei „Parsifalio“ misterija. Vietoje šventosios girios – brangakmeniais inkrustuotus monolitinius namus primenantis scenovaizdis. Vietoje šventojo Gralio riterių ir gėlių mergelių – margaspalviais draiskalais išpuošti poloviečius ar totorius primenantys vyrai ir moterys. Net ir tarp pagrindinių veikėjų į pirmąsias pozicijas – kaip ryškiausias veikėjas – stojo bosas Genadijus Bezubenkovas (Gurnemancas). Dramaturgiškai labai svarbus Aleksejus Markovas (Amfortas) nesulaukė režisieriaus paramos. Trūko jos ir primityviai pažodžiui interpretuotam Parsifaliui, kurio partiją atlieka Olegas Balašovas. O apie Kundri (Larisa Gogolevskaja) ypač sunku kalbėti, nes būtent legendinę, pasaulinę šlovę pelniusią Kundri-Violetą Urmaną teko girdėti dviejuose skirtinguose pastatymuose Bairoite ir Zalcburge.

Net keista, kad spektaklį, statytą dar 1997 metais, Sankt Peterburge režisavo tituluotas britų kino, teatro ir operos režisierius Tony Palmeris. Pasitikint režisieriaus biografijos faktais, galima tik klausti, kodėl šiame pastatyme taip vangiai juntama režisieriaus valia. Gal spektaklio dailininkai Jevgenijus Lysykas ir Nadežda Pavlova buvo tokie kategoriški, kad iš liuterono kompozitoriaus interpretuotų katalikiškų mišių teliko tik pasakų skrynelė su sidabrine taure, nežinia kodėl sukėlusi tiek sumaišties, kad prireikė net penkių valandų aiškinimams?

Yra toks posakis: „Rubinovaja zvezda na fufaike“ (rubino žvaigždė ant vatinuko). Ši mintis persekiojo visą spektaklį, nes jo esmė – prašmatniai išpuošta skurdi konstrukcija, brangakmeniais ir auksu siuvinėti skarmalai.

Ką reiškė Parsifalio pėdkelnės pirmame veiksme ar Kundri skarmalai pirmame ir aukštakulniai bateliai antrame veiksmuose? L.Gogolevskajos žemojo registro vulgarumas atliepė išorę – bet kuo čia dėta R.Wagnerio vaidmens koncepcija? Juk su Kundri ir Parsifaliu susijusios pagrindinės veikalo idėjos – žinojimas ir nežinojimas, meilė ir užuojauta, skausmas ir kančia. Gralio išgelbėtoju Viešpaties valia pasirenkamas „meile išmintingas naivuolis šventas“... Tačiau ir jiedu, ir Amfortas su Klingzoru ir Titureliu buvo tiesiog paskandinti banalioje išorėje ir orkestro gausme.

Ar tai tas spektaklis, kuris sukrėstų Lietuvos meninę visuomenę, taptų orientyru, būtų meninių lūžių vieta? Ne, matytas pastatymas gali būti „įdomus nebent savosios ligos" diagnoze: žiūrovui pakanka išorinio blizgesio, prašmatnumo, viešųjų ryšių primetamos nuomonės, kad tai, kas rodoma, tikrai yra labai gerai. Ar su šiais pastatymais žengėme bent žingsnį autentiškų europinių vertybių, Europos kultūros link?

„Lietuvos žinios“
Temos: 1 Kazanės Rubin
Pažymėkite klaidą tekste pele, prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Naujienos

Žiemos olimpinės žaidynės