Kas praeivis, kas atsidavęs dalyvis
Plenere pasitaikė ne tik intensyviai dirbusių dalyvių, bet ir tokių menininkų, kuriems nesibaigiančių darbų ratas sukasi ir be plenero. Dailininkas ir rašytojas Petras Rakštikas šįkart plenero parodą paįvairino grafikos darbuose pavaizdavęs visus plenero dalyvius.
Šaržus esu įpratęs nuolat kurti, tai toks neįpareigojantis daiktas, tad mano piešiniuose – visi plenero dalyviai, išskyrus vieną – mane, – teigė P.Rakštikas.
„Šaržus esu įpratęs nuolat kurti, tai toks neįpareigojantis daiktas, tad mano piešiniuose – visi plenero dalyviai, išskyrus vieną – mane. Tiesa, apie plenero temą „Šiauliai – saulės miestas, visada geras oras“ nepagalvojau, bet to kalambūro yra. O gera nuotaika piešiniuose vis tiek yra – portretai nėra realistiniai, deformuoti, išlaužyti, ištampyti, kaip rebusas, tad taip atsiskleidžia žaidimas su gera nuotaika. O plenere atsidūriau, galima sakyti, važiuodamas pro šalį, namuose paišiau“, – sakė P. Rakštikas.
Renata Murauskaitė, jaunoji grafikė, tęsianti studijas ŠU dailės magistrantūroje, teigė, kad pleneras buvo išties intensyvus – teko dirbti visas dvi savaites, darbą derinant su poilsiu.
„Diena iš dienos eidavome į Grafikos centrą ir visą dieną darbuodavomės. Visi kolegos dirbo ganėtinai produktyviai, tad įdomu buvo stebėti kitus, kaip vyksta kūrybos procesas. Vienos tvirtos idėjos nebuvo, visi dirbo laisvai, kas savo senesnių darbų kolekciją pratęsė, kas sukūrė kažką naujo“, – teigė R. Murauskaitė.
Menininkės grafikos darbai švieži, tik vienas – iš senesnių darbų. Kalbėdama apie plenero temos interpretaciją mergina prisipažino, kad pati taip pat ėmėsi laisvos kūrybos. „Nesu šiaulietė, esu čia laikinai. Kadangi čia studijuoju, tad mano darbuose akimirkos iš gimtojo miestelio. Arba galima susieti taip: tai tokia stotelė gimtajame miestelyje ir tarp Šiaulių. Momentai iš namų, interjero detalės, gyvuliukai, akimirksniai, kuriuos matai namuose, o šie transformavęsi mano darbuose. Kai tu čia būdamas galvoji apie savo gimtąjį kraštą ir kai būni jame pačiame – vėlgi kitaip“, – sakė R. Murauskaitė.
Grafikė Simona Bagdonaitė taip pat tikino, kad teko dirbti įtemptai. „Ypač daug darbo, kai mano technika lengvai ir greitai nepasidaro“, – sakė menininkė. Pasak jos, pleneras buvo išties naudingas, kuriame buvo galima atrasti bendraminčių, pasidalyti idėjomis ir galų gale realizuoti save. Menininkė gerą nuotaiką interpretavo išties netikėtai, kadangi darbuose linksmai siaučia cirko užkulisiai – linksmybės ir įdomybės, kurios viešai nerodomos, šėlas vyksta paslapčia, sužiba apnuogintuose kūnuose. „Darbuose personažai tampa tiesiog savimi, nebeslepia nieko, nusiima visas kaukes, pažvelgta į juos pašaipiai, nebijant ironijos. Čia emocijų ir nuotaikų laisvė – kas švenčia ir kas juokiasi, kas verkia ir liūdi“, – aiškino S. Bagdonaitė.
Pleneras – galimybė pažvelgti į save
Menininkas iš Daugpilio Maris Čačka tikino, kad kiekviena drauge suburianti forma kuriantiems žmonėms yra naudinga ir reikalinga.
„Tai galimybė pasimokyti, pasidalyti žiniomis, idėjomis su menininkais iš skirtingų šalių, skirtingų pasaulėžiūrų. Ne veltui čia dalyvauju antrąjį kartą. Pleneras yra tokia kūrybos forma, kad vietoje gali pasiekti netikėtų darbo rezultatų, kūrybinių sprendimų. Tai galimybė atverti savo kūrybines mintis ir pažiūrėti į save per kitus ir per save į kitus. Paskutiniais mano kūrybos metais mano darbai susiję su žmonėmis, ieškant juose panašumų ir skirtumų, tad šiuose parodos darbuose tai pamėginau pavaizduoti“, – sakė M. Čačka.
Čia buvo nuostabu, atvykau su savo šeima. Dirbome drauge, tai buvo naudinga, nes paprastai dirbu viena, o šįkart teko pasisemti daug įkvepiančių idėjų, pamatyti įvairių grafikos technikos formų, – teigė A.Zavadzka.
Grafikė iš Lenkijos Agnieška Zavadzka Šiauliuose svečiuojasi jau šeštąjį kartą, tačiau šiame plenere ji naujokė: „Čia buvo nuostabu, atvykau su savo šeima. Dirbome drauge, tai buvo naudinga, nes paprastai dirbu viena, o šįkart teko pasisemti daug įkvepiančių idėjų, pamatyti įvairių grafikos technikos formų.“ Menininkės darbai traukia akį lakoniška ir itin lanksčia moters kaip gyvybės lopšio vaizdavimo forma. „Tai tarsi taurės, sklidinos vandens, iš kurių galima atsigerti, tai lyg graikų vaza, tačiau jos forma primena moters kūną, tad ji yra erotiška. Visa tai komponuodama į simetriją siekiau pavaizduoti šioje formoje gyvenimo, meilės, gyvybės lopšį“, – aiškino A. Zavadzka.
Šiaulių universiteto profesorius ir plenero kuratorius Vaidotas Janulis tikino, kad nors dirbta intensyviai, siekta dalyviams aprodyti ir Lietuvą. „Pleneras vyksta kas trejus metus. Šį kartą viskas vyko labai sklandžiai. Kiekviename plenere skiriama laiko kūrybiniam atsipalaidavimui. Pirmame plenere buvo kubai ir cilindrai, ant kurių reiškėsi menininkai, antrame – roletai, o šiemet grafikai dailino skėčius. Grafikos centras universitete puikiausiai veikia. Dalyvių įspūdžiai labai geri, kiek teko pabendrauti ir dirbant, ir atsiradus laisvai minutei“, – sakė V. Janulis.
Parodos kuratorius tiesiog tryško geromis emocijomis, nors darbo tikriausiai turėjo kone perpus daugiau, kadangi pats taip pat buvo plenero dalyvis. Tačiau dirbti kuratoriumi – taip pat įdomus darbas. „Autorius yra įdomu surinkti, tarkime, sužinai vėliau, koks bus projekto finansavimas. Tuomet jau konkretų autorių nori pakviesti, tai pasitaiko, kad jis būna kitur pakviestas. Norisi ir autorių prognozuojamų, kad tarpusavyje galėtų jie šnekėtis, bendradarbiauti, dalyvauti visomis jėgomis“, – tikino V. Janulis.
Pasak jo, kokio dydžio bus pleneras, kiek žmonių jame dalyvaus, priklauso nuo finansavimo. „Su kiekvienu turi pasitarti ne tik apie būtinas priemones, bet ir kiekvienam turi skirti laiko nuoširdžiam pašnekesiui. Šiaip Lietuvoje niekas nedaro grafikos plenerų, o grafikos plenerui reikia preso – ar lino raižinys, ar ofortas, ar šilkografija. Juk dailininkas išvykęs sukuria impresiją vietoje, o grafikas įgyvendinimui turi pasitelkti presą“, – sakė V. Janulis.
