N.Dirvianskytė yra viena ryškiausių naiviojo meno atstovių, kuri pradėjo tapyti sulaukusi trisdešimt šešerių, būdama chemijos mokslų daktare. Naivusis menas nuo primityviojo meno skiriasi tuo, kad vaizduoja tikrovę, neturinčią primityvizmui būdingos funkcijos tarnauti maginėms bei ritualinėms religinėms apeigoms. Albumas „Nijolė Dirvianskytė“ – dailininkės tapybos darbų rinkinys, kuriame galima rasti ir N.Dirvianskytės dienoraščio nuotrupas.
„Dėkoju dailininkui Jonui Rudzinskui, be kurio, kaip juokavome viename vakarėlyje, šito absurdo nebūtų. Vargom, vargom, teko net pirmą kartą fotosesijoje sudalyvauti. Kam senutei tos fotosesijos? Atvažiavo fotografas su lempomis ir sintetiniais sijonais – Dieve, koks siaubas! Žinokite, mane draskė visi, kas norėjo, ir į visas puses, bet išlikau,“ – apie sunkų knygos atsiradimo kelią juokavo tapypos darbų albumą išleidusi menininkė.
„Visi tautodailininkai net sapnuoja apie tai, kaip išleidžia knygą ir įprasmina savo kūrybą. Dėl to ši diena yra itin prasminga – negalima pasislėpti išleidus knygą ir apie ją nešnekėti, – kalbėjo Lietuvos tautodailininkų sąjungos pirmininkas J.Rudzinskas. – Sudaryti knygą buvo nelengva: pasakiau Nijolei: „Darom!“ ir nuo tada ėmėmės konkrečių veiksmų – mąstėme, kuriuos darbus atrinkti, kaip atspindėti koncepciją, o tai tikrai nelengva. Visas darbas truko apie metus.“
N.Dirvianskytės vardas gerai žinomas lietuvių tautodailininkams ir meno gerbėjams. Ji dažnai dalyvauja parodose, plenaruose, yra tapusi Adomo Varno tapytojų konkurso laureate, jai suteiktas meno kūrėjo statusas, ji ne kartą minima periodikos ir parodų katalogų įvadiniuose straipsniuose ir knygose.
„Žiema Lietuvoje ir žiema Sibire – dažnai pasikartojantys motyvai N.Dirvianskytės kūryboje. Vaikystės prisiminimai ir įspūdžiai kūrybai padarė labai didelę įtaką,“ – pasakojo N.Tumėnienė.
„Kai sužinojau, kad apie mano darbus kritinį straipsnį rašys menotyrininkė Nijolė Tumėnienė, kelias naktis nemiegojau, nes ši moteris visiems žinoma, daug nuveikusi, ji labai paslaptinga ir moteriška. Kai perskaičiau, ką ji apie mane parašė, supratau, kad tai – aukščiausio lygio specialistės darbas,“ – savo paveikslus įvertinusią menotyrininkę gyrė N.Dirvianskytė.
„Iškart sutikau rašyti kritinį straipsnį knygai apie šią autorę, nes buvau mačiusi jos darbus parodoje. Man patiko žmogaus ir gamtos harmonija, didelis dėmesys gamtai, jos poetizavimas. N.Dirvianskytės tapyba yra kitokia nei menininkų, apie kuriuos jau išleistos knygos. Pamačiusi jos darbus, pajutau, kad menininkė labai myli Tėvynę – jos darbuose daug patriotiškumo, o lietuvių liaudies menas labai vertinamas Europoje,“ – N.Dirvianskytės kūrybą įvertino menotyrininkė N.Tumėnienė.
N.Dirvianskytė gimė 1944 m. Sakučių kaime nežinomoje, vokiečių paliktoje sodyboje prie Nemuno. Beveik visai tautodailininkės šeimai teko prievarta pagyventi Sibire. 1948 m. būsimos dailininkės šeima buvo ištremta prie Baikalo į taigą. Apie ilgą ir „prabangią“ kelionę menininkė atsimena miglotai, tik iš tėvų pasakojimų ilgais žiemos vakarais prie žibalinės lempos.
„Į taigą, į tris Šamankos kaimus netoli Mongolijos, miško paruošimo darbams buvo ištremta apie septynis šimtus lietuvių ūkininkų, tarp kurių tik keli turėjo aukštąjį išsilavinimą. Apie šimtus žmonių tragiškai žuvę, sušalę, išvargę, nuskurdę ar iš nevilties palūžę – atgulė amžinam poilsiui svetimoje žemėje. Atokiau nuo kaimo, mūsų barake, gyveno penkios lietuvių šeimos su dešimčia vaikų. Aš buvau jauniausia,“ – savo prisiminimuose rašo tautodailininkė. Į Lietuvą N.Dirvianskytė su šeima sugrįžo po devynerių metų tremties.
Pirmuosiuose savo darbuose dailininkė vaizdavo siužetus iš ją supančios aplinkos: chemijos laboratorijos interjerus, kolegų mokslininkų gyvenimą technikos prietaisų aplinkoje, kurią ji paveiksluose pagyvino augalais ir gyvuliais, ritmiškai lentynose išdėstytais įvairiausių formų indais.
„Žiema Lietuvoje ir žiema Sibire – dažnai pasikartojantys motyvai N.Dirvianskytės kūryboje. Vaikystės prisiminimai ir įspūdžiai kūrybai padarė labai didelę įtaką,“ – pasakojo N.Tumėnienė.
„Mūsų, dailininkų, pagrindinis instrumentas – medžio gabalas su šeriais. Menininkai gyvena linksmai, nes su teptuku gali daryti ką nori, net antakius dažyti. Su N.Dirvianskyte sutariu gerai, bet kai kalbamės apie kūrybą, visada jos žodis būna paskutinis. Ne visi išleisti meno leidiniai yra įdomūs ir verti dėmesio, tačiau Nijolę, nors ir turiu porą pastabėlių, verta pasveikinti,“ – šitaip apie tautodailininkę atsiliepė dailininkas Rimas Bičiūnas.
N.Dirvianskytė priklauso tai lietuvių tautodailininkų kartai, kuri natūraliai išaugo iš kaimo kultūros – jos tėvų šaknys buvo žemaičių ir aukštaičių krašto žemėje. Ji gerai žino lietuvių tautosaką ir liaudies meną, dainuoja liaudies dainas. Gyvenimas tremtyje išugdė patriotiškumą bei lietuviškumo idealą.
