Dabar populiaru
Tiesiogiai
15min be reklamos
Publikuota 2022 09 26, 10:14

Sinologė L.Poškaitė: tradiciniai kinų ir japonų menai ypač aktualūs šiuolaikiniam žmogui

Rytų Azijos menas jau prieš kelis šimtmečius pasiekė Vakarus ir buvo itin prieštaringai vertinamas vakariečių, nes jis atrodo visiškai priešingas klasikiniams vakarietiškojo meno kanonams ir pačiam jo suvokimui.
Kiotas
Kiotas / 123RF.com nuotr.

Vis dėlto, kaip sako Meno istorijos mokykloje (MIM) paskaitų ciklą apie kinų ir japonų menus bei jų recepciją Vakaruose skaitanti dr.Loreta Poškaitė, priešinti šias menines tradicijas būtų labai stereotipiška – įdomiau ieškoti jų dialogo.

Jis, beje, slypi ne tik atskiruose menuose, bet ir kasdienybėje. Kaip šį dialogą ir tų menų skirtumus pažinti bei atpažinti su žinoma sinologe ir kalbėjosi „Menorinka.lt“.

– Loreta, pasirinkote įdomią ir retą tyrinėjimų sritį – sinologiją. Kaip gyvenimo kelias į ją atvedė?

– Manyčiau, kad gal net ir atsitiktinai, nes studijavau Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje ir ruošiausi tapti muzikante, kadangi šis kelias man atrodė natūraliausias ir net nereikalavęs susimąstyti – mokiausi muzikos nuo pirmos klasės. Tačiau jau antrame kurse nusivyliau savo specialybe, todėl paraleliai dar pradėjau studijuoti muzikos istorijos specialybę. Be to, kaip tik tuo metu Lietuvoje prasidėjo istoriniai lūžiai, Muzikos akademijoje buvo naikinami ideologiniai marksizmo kursai, o juos pakeitė daug įvairių įdomesnių fakultatyvinių dalykų.

Todėl nusprendžiau kuo geriau išnaudoti savo studijų laiką praplėsti savo akiračiui, lankydama visus įmanomus fakultatyvinius kursus – pradedant vargonais ir baigiant muzikos interpretacija.

Tai plečia akiratį, leidžia mums susipažinti su kitokiu žvilgsniu į pasaulį ir kitokia estetine pasaulėjauta.

Vieną iš jų – apie civilizacijų istoriją – skaitė prof.Antanas Andrijauskas, kuris mane labai sudomino savo paskaitomis apie Kiniją, todėl iš pradžių paprašiau jo papildomos literatūros. Viena pirmųjų jo duotų knygų apie daoizmo filosofiją man tapo itin maloniu atradimu – nes joje perskaičiau tai, apie ką ir pati labai panašiai mąsčiau.

Vėliau iš jo gavau išversti keletą tekstų apie kinų estetiką, o po to sulaukiau pasiūlymo studijuoti doktorantūroje. Tad į sinologiją mane atvedė profesorius A.Andrijauskas – pabaigiau Lietuvos muzikos ir teatro akademiją ir šiek tiek joje padirbusi, pasinėriau į rimtas Kinijos kultūros bei filosofijos studijas. Mano apginta disertacija apie kinų filosofiją buvo pirmoji šios srities disertacija Nepriklausomoje Lietuvoje.

Meno istorijos mokyklos (MIM) nuotr./Sinologė dr.Loreta Poškaitė
Meno istorijos mokyklos (MIM) nuotr./Sinologė dr.Loreta Poškaitė

– Ar populiaru šiais laikais tyrinėti kinų ir japonų meną? Gal tokių tyrimų mums, vakariečiams, nereikia?

– Man atrodo, kad susidomėjimas šia sritimi labai nesikeičia jau kokius dvidešimt metų, nors yra galbūt mažesnis, nei klasikinės kinų filosofijos (ypač konfucianizmo, daoizmo, kovos strategijos) studijos. Tačiau šio meno, o taip pat su juo susijusios kinų ir japonų estetikos tyrimai išties yra svarbūs. Jie plečia akiratį, leidžia mums susipažinti su kitokiu žvilgsniu į pasaulį ir kitokia estetine pasaulėjauta, netgi visiškai kitokiu grožio, meno, meninės kūrybos, menininko santykio su pasauliu supratimu.

Pavyzdžiui, vakariečių kadaise kritikuota, o vėliau pradėta idealizuoti kinų peizažinė tapyba atskleidžia visiškai kitokią – judančią arba daugiataškę vaizdavimo perspektyvą, kuri buvo svetima klasikinei Vakarų tapybai. Tai padeda atsikratyti XVIII–XIX a. susiformavusio, bet kartais iki šiol vyraujančio eurocentrinio požiūrio, pagal kurį tikra ir teisinga tapyba neva egzistuoja tik Vakaruose. Tiesa, kaip pasakosiu savo paskaitose, kinai lygiai taip pat kritiškai vertino ir atmetė vakarietiškąją tapybą kaip nevertą tapybos vardo.

Kinų ir japonų meninėse tradicijose ir kultūrose susiformavo visai kitos estetinės kategorijos nei Vakaruose.

Apskritai, kinų ir japonų meninėse tradicijose ir kultūrose susiformavo visai kitos estetinės kategorijos nei Vakaruose. Šiuo metu daug kalbama ir rašoma apie globalią estetiką ir naujas jos kryptis, pavyzdžiui, mane dabar labai dominančią kasdienybės estetiką, kurios centre – pats jutiminis pasaulio patyrimas, susiejantis meną ir kasdienį gyvenimą. Nes jis apima ne tik meno kūrinių ar daiktų grožį ir malonumą, bet ir nuobodulį, tylą, arba tai, kas nusidėvėję, mažai pastebima – dėl to ši estetika kartais dar skirstoma į smulkesnes sritis, pvz. tylos, nuobodulio, nuodėvų estetiką.

Galiu drąsiai sakyti, kad jos ištakų yra tradiciniuose Kinijos ir Japonijos menuose bei kultūroje. Nes kinai jau prieš daugelį amžių aprašinėjo įvairius kasdienius intelektualų malonumus, arba sugebėjimą apžiūrinėjant tapybos ar kaligrafijos ritinėlį kartu mėgautis gėlių kvapais, mėnulio šviesa ar atspindžiu vandenyje, verčiamos knygos puslapių šnarėjimu nakties tyloje, pašnekesiu su bendraminčiais ar arbatinuke verdančio vandens burbuliavimu.

Kinų ir japonų tradicijose puoselėtas dėmesys pačioms subtiliausioms gyvenimo ir meno detalėms itin praturtina iš Vakarų klasikinės estetikos išsirutuliojusią kasdienybės estetiką.

Tą patį darė ir japonai, pasižymintys dar didesniu estetiniu jautrumu. Juos jaudina net ir tokie kasdieniškiausi bei mums dažnai nepastebimi dalykai kaip popieriaus čežėjimas, ugnies spragsėjimas verdant arbatą, rasotos žolės spindėjimas, drėgnumas bei jos atspalviai arbatos sode, vos prasiskleidęs ar nuvytęs gėlės žiedas, įskilęs arbatos puodelis ir jo laikymas, mėgaujantis jo paviršiaus nelygumais ir senovės patina, apsamanojęs akmuo, vandens džiūvimas nuo daikto paviršiaus, durų girgždėjimas ar krentantys šešėliai arbatos kambaryje.

Todėl šis kinų ir japonų tradicijose puoselėtas dėmesys pačioms subtiliausioms gyvenimo ir meno detalėms, t. y. tiems dalykams, kurie vakariečiams ilgą laiką atrodė neverti estetinio žvilgsnio ar nesiderinantys su grožio kaip tobulumo samprata – tylai, skurdumui, laikinumui, nusidėvėjimui, netobulumui ir pan., itin praturtina iš Vakarų klasikinės estetikos išsirutuliojusią kasdienybės estetiką. Jo pažinimas taip pat skatina atgaivinti mūsų pojūčius, kuriuos baigia suniveliuoti ir išstumti gyvenimas kompiuteriuose.

Asociatyvi nuotr./Japonija
Asociatyvi nuotr./Japonija

– Ką tik prasidėjusio MIM paskaitų ciklo kai kuriose paskaitose būtent apie tokias Rytų Azijos ir Vakarų meno bei estetikos sąveikas bus kalbama. Kuriose srityse labiausiai atsispindi šis susitikimas?

– Japonų meno įtaka (vadinama japonizmu) ryškiausiai prasidėjo nuo Vakarų impresionizmo ir postimpresionizmo, simbolizmo, taip pat pasireiškė XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje Europos plakatų mene, erotiniame, dekoratyviajame ir operos mene, interjere, audiniuose ir drabužių madose, literatūroje. Panašiu metu japonizmas pasireiškė ir Šiaurės Amerikoje, paveikdamas ne tik minėtus menus, bet ir stiklo, papuošalų gamybą, architektūrą, sodo meną. Tad jis veikė ne pavienius menininkus, o visas jų grupes (pavyzdžiui prancūzų „Les Nabis“) ir ilgalaikes meno sroves.

Japonų meno įtaka (vadinama japonizmu) ryškiausiai prasidėjo nuo Vakarų impresionizmo ir postimpresionizmo, simbolizmo.

Tačiau japonizmas kartais laikomas dar XVIIIa. Europoje suklestėjusio žavėjimosi kiniškumu (chinoiserie) savotiška tąsa arba pakaitalu, nors pastarasis beveik išimtinai reiškėsi dekoratyviajame mene. Tiesa, XX a. jis šiek tiek nuslopo, bet tikrai neišnyko, o pastaraisiais dešimtmečiais galima matyti tam tikrą jo atgimimą. Net ir Lietuvoje šiandien turbūt nerasite nė vienos madingos interjero parduotuvės, kurioje nebūtų kiniškų ir japoniškų daiktų stilizacijų.

Didžiulę paklausą kiniški (ar kiniško stiliaus) baldai turi ir antikvarinėse parduotuvėse, kuriuose ir aš pati mėgstu lankytis ir jais bent pasigrožėti. Tuo tarpu dabartinė japonų meno bei estetikos įtaka Vakaruose turbūt labiausiai matoma dizaino srityje, o žavėjimasis – japoniškuose soduose, kurių ir Lietuvoje jau turime ne vieną.

– Kodėl vakariečiai mėgsta ir periminėja kinų ir japonų meno ir kultūros elementus?

– Tai pirmiausia praturtina – kitose kultūrose mes ieškome to, ko patys neturime. Tokiu ieškojimu paremta visa orientalistikos istorija.

Kitose kultūrose mes ieškome to, ko patys neturime. Tokiu ieškojimu paremta visa orientalistikos istorija.

Antai tradicinė kinų ir japonų tapyba ir kaligrafija, paremta visai kitokia technika – teptuku ir tušu – reikalauja žymiai didesnio jautrumo ir subtilumo, nei vakarietiškoji tapyba aliejiniais dažais. Ji reikalauja ypatingo vidinio susikaupimo ir nusiraminimo, tokiu būdu patenkindama šiuolaikinio žmogaus poreikį meditacijai, jogai ar saviugdai. Tad šie menai yra vienas tokių alternatyvių kultūringo ar dvasingo atsipalaidavimo būdų, o taip pat sveikatinimosi būdų – nes taip tapant ar rašant aktyvuojama kūno energija.

– Nes tikriausiai rytietiškas menas labiau nukreiptas į vidų, o vakariečių – į išorę.

– Nesinorėtų taip suabsoliutinti ir stereotipiškai priešinti. Sutinku, kad kinų–japonų monochrominė tapyba ir ypač čan-dzen budistinis menas (tapyba, arbatos gėrimas) pirmiausia skirti „širdžiai“, arba sąmonės apvalymui ir bendravimui širdimi. Lygiai taip pat bene sunkiausiai suvokiama ir priimtina vakariečiams kinų muzika, ypač cinio grojimas, kaip pasakytų daoistų filosofas Zhuangzi, turi būti klausoma ne ausimis, o širdimi. Bet šis reikalavimas ir požiūris jokiu būdu neapima viso kinų meno.

Kinų–japonų monochrominė tapyba ir ypač čan-dzen budistinis menas pirmiausia skirti „širdžiai“, arba sąmonės apvalymui ir bendravimui širdimi.

Net ir kinų klasikinėje tapyboje egzistavo mažų mažiausiai dvi mokyklos, ir viena iš jų, kaip kalbėsiu savo paskaitoje, buvo skirta kuo spalvingesniam ir tikroviškesniam išorinio pasaulio atvaizdavimui. Panašiai ir spalvota japonų graviūra, kuri pakerėjo vakariečius – ji atsirado miestietiškų pramogų kontekste, nors šalia jos egzistavo iš kinų intelektualų perimta monochrominės tapybos tradicija, nukreipta į saviugdą, arba kaip jūs sakote – į vidų.

– Ar lengva vakariečiui perskaityti kinų, japonų meno kūrinius?

– Nelengva, nes būtent – juos reikia skaityti (jeigu čia kalbame apie kaligrafiją ir tapybą). Kinų tapyba turi būti skaitoma ir tiesiogine prasme, nes joje susilieja trys menai – tapyba, kaligrafija ir literatūra. Norint teisingai perskaityti, reikia mokėti kinų kalbą, nes kitu atveju matysime tik vaizdą, o tie papildomi sudėtingi ir reikšmingi sluoksniai neatsivers. Beje, erotinį japonų meną, apie kurį irgi kalbėsiu atskiroje paskaitoje, taip pat dažnai reikia skaityti – nes daugelyje graviūrų matome ir tekstus, kurie labai įdomiai, kartais su humoru komentuoja jose matomą vaizdą ir papildo jį netikėtais prasminiais sluoksniais.

Kinų tapyba turi būti skaitoma ir tiesiogine prasme, nes joje susilieja trys menai – tapyba, kaligrafija ir literatūra.

Esu pastebėjusi, kad patys kinai, žiūrėdami į paveikslus, pirmiausia bando perskaityti, kas juose parašyta. Nemokant kinų kalbos, prarandama nemažai informacijos ir estetinio malonumo.

– Paskaitose paliesite ir šiuolaikinį kinų meną – kiek besikeičiantis pasaulis keičia jį?

– Kalbėsiu tik apie šiuolaikinį kinų meną ir turiu pasakyti – taip, jis keičiasi. Pastaruoju metu šis menas perėmė daugybę meno srovių, išraiškos būdų bei idėjų iš Vakarų ar globalaus meno, tokių kaip performansai, griuvėsių menas ir pan. Kita vertus, Vakaruose jo suvokimas dažnai yra neteisingas ir eurocentriškas, todėl apie tai irgi kalbėsiu savo paskaitose.

– Ir padirbinius?

– Tai atskira, labai įdomi tema ir, galima sakyti, istorija Kinijoje. Kaip žinia, šiandien Kinija itin garsėja arba yra pristatoma kaip klastočių šalis. Netgi patys kinai meno kolekcionieriai mieliau renkasi pirkti meno kūrinius ne Kinijos, o užsienio (Vakarų) meno aukcionuose, nes kiniškaisiais jie nepasitiki. Daugelis sinologų aiškina šį kinų kultūros fenomeną ne kuo kitu, o tradiciniu kinų požiūriu į meno darbų kopijavimą – jis buvo labiau toleruojamas, nei Vakaruose, nes tai buvo ir tebėra vienas iš pagrindinių menininkų mokymosi būdų, ypač tapyboje ir kaligrafijoje.

Kinai meno kolekcionieriai mieliau renkasi pirkti meno kūrinius ne Kinijos, o užsienio (Vakarų) meno aukcionuose, nes kiniškaisiais jie nepasitiki.

– Jūsų skaitomose paskaitose bus gana daug netikėtų temų. Ar buvo lengva pasirinkti viso rudens semestro tematiką?

– Norėjau aprėpti kuo daugiau ir įvairesnių temų (menų), tačiau faktas, kad vien kinų tapybai ar kaligrafijai reikėtų ne vienos, o mažiausiai penkių paskaitų, nes apie ją galima kalbėti labai įvairiai – aptariant atskirus menininkus ir jų ryšius, jos istoriją, žanrus, ryšį su poezija ir kaligrafija (tiesa, apie pastarąjį šiek tiek kalbėsiu), atskiras mokyklas ir pan.

Mane taip pat visada labai domino ir tebedomina kinų ir japonų meninės pasaulėjautos panašumai bei skirtumai – nes, kaip bandysiu parodyti, skiriasi ne tik jų sodo ir arbatos, bet ir erotinis menas. Būtent todėl į šį ciklą įtraukiau ir Japoniją, nors daugiau dėmesio vistiek bus skiriama Kinijai.

Šios paskaitos turėtų būti įdomios tiems, kurie studijuoja meną, bet taip pat nori geriau pažinti kinų ir japonų kultūrą. Nes aptariant jų menus, dažnai reikalinga žinoti bendrą kultūrinį ir estetinį kontekstą. Pavyzdžiui, neįmanoma suprasti minėto skirtumo tarp kinų ir japonų erotinio meno, nežinant sekso sampratos tose kultūrose, nepaaiškinant, kokie veiksniai tai nulėmė.

Todėl šiose paskaitose paliesiu ir kai kuriuos šių šalių kultūros aspektus bei ypatumus, estetiką.

Kaip Jums atrodo, ko mes, vakariečiai, galėtume pasimokyti iš kinų ir japonų kultūros?

– Subtilumo, pagarbumo ir jautrumo. Ne tik menui, bet ir gamtai, kitam žmogui bei visoms kasdieniškoms detalėms ir akimirkoms.

------------

MIM lektorės dr.doc.L.Poškaitės skaitomas paskaitų ciklas „Kinų ir japonų menai ir jų recepcija Vakaruose“ – kiekvieną antradienį 18.15 val.

Numatomos temos:

* Rugsėjo 27 d. – Kinų kaligrafija: nuo tradicijos iki modernizmo.
* Spalio 4 d. – Tradicinė kinų tapyba: žanrai ir mokyklos.
* Spalio 11 d. – Kinų ir japonų sodo aranžavimo menas.
* Spalio 18 d. – Kinų ir japonų arbatos gėrimo menas.
* Spalio 25 d. – Japonų graviūros menas ir Vakarų japonizmas.
* Lapkričio 8 d. – Kinų ir japonų erotinis menas.
* Lapkričio 15 d. – Kinų architektūra.
* Lapkričio 22 d. – Šiuolaikinis (avangardinis) kinų menas.

Daugiau informacijos apie paskaitas čia

„Pranešimas spaudai“ – tai naujienų agentūrų, juridinių ir fizinių asmenų sukurti bei platinami pranešimai apie paslaugų, gaminių, įmonių ar įstaigų naujienas ir pan. Spręsdama dėl turinio publikavimo UAB „15min“ atsižvelgia į informacijos aktualumą, naudą visuomenei, viešąjį interesą. Už šio turinio skelbimą UAB „15min“ nėra atlyginama. Redakcija turi teisę pranešimus redaguoti, trumpinti, papildyti, šalinti tekste esančias nuorodas ir pavadinimus.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą