Dabar populiaru
Publikuota: 2017 gruodžio 7d. 17:47

Sovietinės šventės – ideologijos spektaklis. Pokalbis su istoriku Arūnu Streikumi

Kadras iš filmo „Laikas eina per miestą“ Interviu
Kadras iš filmo „Laikas eina per miestą“

„Didžiąją Sovietų Sąjungos istorijos dalį pagrindinis sovietinių švenčių kalendoriaus konkurentas buvo tradicinis religinių švenčių kalendorius. Todėl didžiosios religinės šventės (Kalėdos, Velykos) Sovietų Sąjungoje pirmaisiais dešimtmečiais ir po Antrojo pasaulinio karo okupuotose teritorijose visada buvo pagrindinė susidūrimo vieta“, – sako istorikas Arūnas Streikus, pokalbyje atskleidžiantis ir kitų detalių apie švenčių minėjimo praktikas sovietinėje Lietuvoje.

A.Streikus yra Vilniaus universiteto Naujosios istorijos katedros docentas, pagrindiniais moksliniais interesais įvardijantis krikščionybės istoriją XX a., sovietinę cenzūrą, antisovietinį pasipriešinimą, kultūrinį gyvenimą sovietų Lietuvoje.

– Oficialioji švenčių politika sovietmečiu. Kokius jos raidos bruožus išskirtumėte?

– Mano požiūriu, reikšmingesni lūžiai įvyko tik du kartus. Vienas 4-ojo dešimtmečio pradžioje, įsitvirtinant stalininiam kultūros modeliui, kitas – po Stalino mirties, vadinamojo atšilimo laikotarpiu. Tą „po Stalino mirties“ sunku apibrėžti tiksliau, nes virsmas iš stalinizmo į vėlyvąjį sovietmetį gerokai užsitęsė. Tad antrasis lūžinis laikotarpis įvyko 6–7 dešimtmečiais.

Mėgindamas trumpai apibūdinti, kuo tie laikotarpiai švenčių kultūros kontekste skiriasi, sakyčiau, jog tam pradiniam etapui iki 4-ojo dešimtmečio pradžios buvo būdingesnis spontaniško, mažai iš viršaus kontroliuojamo švenčių šventimo skatinimas. Iš tikrųjų tuo laikotarpiu dar nebuvo aiškesnio matymo, kaip tas šventes galima išnaudoti sovietų režimo tikslams. O nuo 4-ojo dešimtmečio pradžios, apskritai keičiantis politiniam kursui Sovietų Sąjungoje, konstruojant totalitarinį visuomenės modelį, šventė natūraliai įsiterpė į tą konstrukciją.

Ko gero, tiksliausias sovietinės šventės stalinizmo laikotarpiu apibūdinimas būtų sovietinės ideologijos inscenizavimas propagandos tikslais. T.y. elementarius, pagrindinius sovietinės ideologijos postulatus pateikiant ne žodžiu, ne raštu, o per jų inscenizavimą. Būtent šiuo laikotarpiu šventė – kaip kažkoks sovietinės ideologijos spektaklis – įgyja savo išbaigtą pavidalą.

– O „atšilimo“ laikotarpiu?

– Po Stalino mirties aiškiai matome, sakykime, sovietinės šventės grįžimą, susipynimą su ikisovietinėmis šventimo formomis. Įvyko ikisovietinės ir sovietinės šventimo kultūrų simbiozė. Tai ypač buvo reikšminga būtent tose naujai okupuotose Sovietų Sąjungos teritorijose, Pabaltijo respublikose. Kadangi čia stalininis šventės modelis labai sunkiai prigijo. Norint, kad sovietinė šventė netaptų visiškai formalios kultūros ženklu, kad ji žmonėms ką nors reikštų, buvo nuspręsta sugrąžinti kai kurias įprastų, ikiokupacinio laikotarpio švenčių formas.

Kitur Sovietų Sąjungoje tas lūžis nebuvo toks pastebimas, galbūt ten daugiau vyko gravitacija nuo ideologinių šventės prasmių link sovietinės šventės pramoginės funkcijos stiprinimo.

– Kokie galėtų būti švenčių ir jų formų pavyzdžiai?

– Ankstyvojo laikotarpio bruožas buvo spontaniškumas ir neužtikrintumas. Tuomet Sovietų Sąjungos švenčių kalendoriuje dar nebuvo aiškių nusistovėjusių didžiųjų švenčių. Netgi Spalio revoliucijos metinės iki pirmojo jubiliejaus nebuvo išskirtinai žymimos. Buvo susidaręs savotiškas vakuumas.

Nuo 4-ojo dešimtmečio vidurio, pamažu radosi švenčių kalendorius. Pagrindinės didžiosios šventės (Spalio revoliucijos metinės lapkričio 7 d., Tarptautinė darbo diena gegužės 1 d.) nuo tada nusistovi jau gana stabiliai. Jos turėjo didžiųjų švenčių rangą, nes per jas nereikėjo dirbti net ir stalininiu laikotarpiu.

Kalbant apie švenčių hierarchiją, galima būtų išskirti tris pagrindines švenčių kategorijas. Pirmajai priklausė didžiosios šventės, antroji – tarpinė kategorija, trečioji buvo skirta asmenybėms paminėti. Tarpinei kategorijai priklausiusios šventės taip pat buvo valstybinės, bet per jas reikėjo dirbti ir jos nebuvo pažymimos demonstracijomis. Demonstracija – tai išskirtinis didžiosios šventės sovietinėje sistemoje bruožas. Per antro lygmens šventes tokių demonstracijų nebuvo, buvo rengiami tik minėjimai darbo kolektyvuose ir panašiai.

Na, ir žemiausio lygmens švenčių atsiradimas, susijęs su 4-ajame dešimtmetyje Sovietų Sąjungoje įvykusiu posūkiu link herojų kulto, herojų kulto atgaivinimu, tai įvairių herojų jubiliejai, sukaktys (pvz., Lenino gimtadienis). Taip pat buvo labai populiarios didesnių gamyklų šventės, jubiliejai. O postalininiu laikotarpiu švenčių kalendorius kito pagal regioną.

– Gal galėtumėte iliustruoti pavyzdžiais?

– Kalbant apie kategorijas, postalininiu laikotarpiu į tą didžiųjų švenčių kategoriją įtraukiamos dvi naujos šventės. Pavyzdžiui, nuo 1965 m. patenka kovo 8 d. – Tarptautinė moters diena, ir Pergalės diena – gegužės 9 d. Taip pat reikia akcentuoti, kad vėlyvojo stalinizmo laikotarpiu, du pirmuosius pokario dešimtmečius, kad ir kaip būtų keista, ši diena nebuvo švenčiama kaip didžioji sovietinė šventė, toks rangas jai nebuvo suteiktas. Tik nuo 1965 m. tas pergalės Didžiajame tėvynės kare mitas tampa vienu iš atraminių režimo legitimacijos stulpų šalia Spalio revoliucijos metinių. Šventė įgyja tokią prasmę: tarsi pergalė Didžiajame tėvynės kare – antrasis Sovietų Sąjungos gimtadienis.

Kadras iš filmo „Laikas eina per miestą“
Kadras iš filmo „Laikas eina per miestą“

– Kurias šventes sovietiniu laikotarpiu stengtasi ignoruoti. Kaip tai buvo daroma? Kaip pagrindžiama? Ką šiame kontekste reiškė švenčių draudimas?

– Didžiąją Sovietų Sąjungos istorijos dalį pagrindinis realus sovietinių švenčių kalendoriaus konkurentas, manyčiau, buvo tradicinis religinių švenčių kalendorius. Jis buvo stipresnis nei ikisovietinis pilietinių arba valstybinių švenčių. Su pastarojo kaita visuomenė, žmonės yra linkę lengviau susitaikyti ir prie jo prisitaikyti. O štai prie religinių švenčių kur kas sudėtingiau. Atsisakyti įprasto, per kelis amžius nusistovėjusio religinių švenčių kalendoriaus buvo žymiai sunkiau. Todėl didžiosios religinės šventės (Kalėdos, Velykos) Sovietų Sąjungoje pirmaisiais dešimtmečiais ir po Antrojo pasaulinio karo okupuotose teritorijose visada buvo pagrindinė susidūrimo vieta.

– Kokie būtų vėlesnio laikotarpio švenčių tradicine forma ir modifikuotu turiniu pavyzdžiai?

– Vėlyvuoju sovietmečiu tradicinės šventės formos ir naujo turinio simbiozės pavyzdžių tikrai būta. Vienas ryškiausių Lietuvos ir Latvijos atveju – Joninių, arba Rasos, šventės atgaivinimas, jos reabilitavimas, prasidėjęs nuo 6-ojo dešimtmečio vidurio. Galima sakyti, jog šiai šventei net nebuvo suteiktas naujas turinys. Sovietų režimui svarbiau buvo akcentuoti ikikrikščioniškus šventės elementus, pagonišką jos turinį kaip atsvarą krikščionybei. Galbūt tik tuose didesniuose, oficialesniuose Joninių minėjimuose buvo ir atviresnės sovietinės propagandos, o šiaip iš esmės sovietų režimas buvo patenkintas ir tos šventės forma, ir turiniu – tai nekėlė potencialios grėsmės.

– Ar būta neformalaus pasipriešinimo dalyvaujant oficialiose šventėse ar švenčiant draudžiamas šventes? Jei taip – kokiomis formomis?

– Tema įdomi, bet išsamiai atsakyti neįmanoma be specialių tyrimų, kurių niekas kol kas neatliko. Net nežinau, kaip būtų galima ją atskleisti. Čia galima išskirti kelis dalykus. Pavyzdžiui, matyti akivaizdi kolizija, kai žmonės sąmoningai pasirenka švęsti ne sovietines šventes, išlieka ištikimi ikisovietiniam kalendoriui, radikaliais atvejais net pamini vasario 16 dieną.

Tačiau didesnei visuomenės daliai vėlyvuoju sovietmečiu buvo būdingiau kas kita. Nors tiesioginio pasipriešinimo nėra, bet sovietinės šventės savotiškai perdirbamos ir joms suteikiamos kitokios prasmės. Pavyzdžiui, tyrinėtojai vėlyvojo sovietmečio laikotarpiu pastebi skilimą tarp oficialios ir privačios erdvės. Kai pagrindinės, didžiosios sovietinės šventės švenčiamos ir oficialiu lygmeniu, privalomai dalyvaujant demonstracijoje, ir kaip nors tą šventę pažymint privačioje erdvėje. Dažniausiai tas paminėjimas privačioje erdvėje įgyja visiškai kitokią, režimo galbūt nepageidaujamą prasmę.

Kita vertus, faktas, kad žmonės mini šitas šventes, kad prisitaiko prie to švenčių kalendoriaus, nesvarbu, kokią prasmę jam suteikdami, yra reikšmingas visuomenės susigyvenimo su esama situacija indikatorius. Tai, kad sovietinių švenčių proga surengiamas balius privačioje erdvėje, rodo, kad sovietinis švenčių kalendorius prigyja.

Man ryškiausias skilimas – Kovo 8-oji. Vienas lygmuo – oficialus, kai su atitinkama retorika švenčiama darbo moters diena, ir visiškai kitoks – privačioje erdvėje, kur reiškiasi savotiška samplaika, pagal dabartines analogijas, tarp Vasario 14 d. ir Motinos dienos. Tai, viena vertus, vienintelė proga, kai vyrai galėjo parodyti daugiau dėmesio savo mylimosioms, savo žmonoms, kita vertus, tai buvo mamų šventė, proga vaikams pasveikinti savo mamas. Privačioje erdvėje šie du lygmenys buvo žymiai svarbesni, o oficialioji šios šventės retorika bene labiausiai nublanko privačių prasmių atžvilgiu.

Istorinėje literatūroje, bandančioje paaiškinti vėlyvojo sovietmečio reiškinius, Sąjūdžio ištakas, kai kurios šventės yra akcentuojamos. Ne kai kurios, o kone vienintelė – Rasos šventė. Vėlgi čia išryškinama skirtis tarp oficialiai toleruojamų Joninių ir Rasos šventės, kaip autentiškos, paminėjimo Kernavėje. Daugmaž nusistovi vaizdas, kad Rasos šventės šventimas Kernavėje vėlyvuoju sovietmečiu tampa galbūt ne tiek antisovietinės, kiek neformalios erdvės telkimosi vieta, ir tos šventės šventimas taip pat yra kaip vienas pasipriešinimo režimui būdų.

Bet aš skeptiškai žiūriu į šį teiginį ir klausiu: kodėl tuomet sovietų režimo atstovai buvo tokie akli ir nesuprato, neįžvelgė joje pavojaus? Juk dažniausiai šventė, kaip renginys, pritraukiantis gana daug žmonių, būdavo kontroliuojama. Režimas per savo agentus tikrai žinojo, kas toje šventėje vykdavo. Kiek teko susidurti su sovietiniais dokumentais, sovietine oficialia retorika, niekur neradau, kad ši šventė būtų apibrėžiama kaip kelianti pavojų režimui.

– O Vėlinės?

– Mirties įprasminimas buvo ta sritis, kur sovietų režimui sunkiausiai sekėsi kovoti su religinėmis alternatyvomis. Tiek laidojimo kultūroje, tiek Vėlinių šventės alternatyvų paieškose. Materialistine pasaulėžiūra grįstai sovietinei ideologijai sunkiausiai sekėsi rasti alternatyvų. Nors tokių pastangų, ypač vėlyvuoju sovietmečiu, būta. Bandyta organizuoti mirusiųjų pagerbimo dieną savaitę prieš vėlines. Būta įvairių eksperimentų, bet nebuvo būdų, padedančių atskirti pasaulietinę mirusiųjų dieną nuo religinės.

Kadras iš filmo „Laikas eina per miestą“
Kadras iš filmo „Laikas eina per miestą“

– Almanto Grikevičiaus filme „Laikas eina per miestą“ matome vaizdus iš Vėlinių. Ar tai vengtinas kadras, įgyvendinant ideologinę politiką, ar ta šventė vis tiek buvo priimtina – ją galima vaizduoti?

– Tuo metu, 7-ojo dešimtmečio viduryje, jau manyta, kad iš esmės ta pasaulietinė alternatyva Vėlinėms buvo palaidota. Atsisakyta kokių nors iliuzijų, kad pavyks sukurti ką nors alternatyvaus. Nors ji ir buvo organizuojama, bet išliko tie patys atributai. Kokio nors nesutapimo su oficialia linija aš neįžvelgčiau.

– Kaip su paradais ir eitynėmis? Gal galėtumėte pakomentuoti „transparantų filosofiją“?

– Svarbu pabrėžti, jog viena labiausiai su sovietinėmis šventėmis besisiejančių šventės kultūros apraiškų – tai darbo žmonių demonstracijos, kurios buvo savotiška sovietinės ideologijos inscenizacija, o kartu ir sovietinio visuomenės modelio atkartojimas: partijos vadai stovi tribūnoje ir pro juos pražygiuoja visa visuomenė. Aišku, realiai ne visa, bet tarsi reprezentuojančios tam tikras visuomenės grupes kolonos su tam tikrais transparantais.

Čia, vėlgi, galima įžvelgti tam tikrą pokytį nuo pirmųjų porevoliucinių eksperimentų iki demonstracijų formų. Vis dėlto pradiniame etape nebuvo tokių reiškinių, kaip demonstracijos. Buvo masinio susirinkimo forma, kai visi viename lygmenyje. Kalbėtojai galbūt pasilipę aukščiau, o epicentre – minios. Vėlyvesniu laikotarpiu, nusistovėjus ritualams ir jų formoms, demonstracijos scenarijus pasidaro griežtas: yra pakyla, ji žymiai aukštesnė, labiau išsiskirianti, ant jos stovi partijos elitas, o žygiuojantys žmonės turi žvelgti aukštyn į partijos vadovus.

Galima sakyti, kad dalyvavimas tokioje demonstracijoje – prievartinis vaidinimas sovietinę sistemą įprasminančiame spektaklyje. Matyt, dėl to sovietų režimas skyrė tiek daug pastangų dalyvavimui demonstracijoje kontroliuoti. Nedalyvavimas, ypač vėlyvuoju sovietmečiu, buvo traktuojamas kaip ganėtinai sunkus prasižengimas. Tiesa, į kalėjimą nesodindavo, bet grėsė gana didelės sankcijos.

– O kokiais būdais kontroliuodavo? Suregistruodavo?

– Taip, buvo žymima. Vėlgi, kiek atsimenu iš asmeninės patirties, bent jau mokykloje atsisakymas dalyvauti demonstracijoje buvo skandalas. Darbininkų, gamyklų, įmonių, organizacijų atveju galbūt nebuvo šimtaprocentinio reikalavimo dalyvauti. O mokyklos, tiek aukštosios, tiek vidurinės, turėjo dalyvauti šimtu procentų. Ir ypač svarbus, akcentuotas kaip viena auklėjimo formų, buvo jaunosios kartos dalyvavimas demonstracijose.

Žiūrėti filmą „Laikas eina per miestą“ bei susipažinti su filmo kontekstais galima Nepriklausomos sinematekos svetainėje www.sinemateka.lt.

Partnerio turinys

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Naujienos

Popiežiaus vizitas Aktualu

Popiežius Pranciškus Kaune: „Lietuva gali paliudyti, kai nukrečia šiurpas ištarus žodį Sibiras arba getai“

Aktualu

Sigitas Tamkevičius: Sekmadienio Evangelija. Įsiklausykime į popiežiaus Pranciškaus žodžius

Aktualu

Tragiška regata: iš jachtos iškritę tėvas ir sūnus nerasti, išgelbėta mergina mirė

Gyvenimas

Vietoj citrinų – svarainiai. Kokiomis naudingomis savybėmis jie pasižymi?

Interviu Kultūra

Kitokie vaidmenys operoje: interviu su R.Karpiu, J.Vaškevičiūte ir T.Girininku

Susitikimų su popiežiumi vietos ir programa

Aktualu

Kauno Santakos parke tūkstantinė minia popiežių pasitiko su saule ir L.Mikalausko balsu

Pasaulis kišenėje

Kontrastinga Meksikos gamta: nuo auksinių paplūdimių iki didingų kanjonų

Popiežiaus vizitas Aktualu

Vatikano ekspertas: popiežius Lietuvoje pratęsė Jono Pauliaus II politiką

Vardai

Liucinos Rimgailės atostogos Balyje: be vyro, švenčiant pasakiškas draugės vestuves

Aktualu

Lietuvos šventieji ir palaimintieji: turime ne tik šv. Kazimierą

Neišsiųsti CV Kultūra

Markas Adamas Haroldas: apie „Vilnexit“, „Spotify“ laidotuvių grojaraštį ir antrą kartą su prezidente

Gyvenimas

13 popiežiaus Pranciškaus citatų įvairiais gyvenimo klausimais

Maistas

Renatos Ničajienės „Sezoninė virtuvė“: obuolių pyragas su alyvuogių aliejumi

Sportas

Diržų kolekcija lieka Londone: prakirsta nosimi A.Joshua sudorojo rusą A.Povetkiną

Aktualu

Vilnius kaip Gailestingumo miestas: pasaulis tai žino, tik patiems lietuviams reikia suvokti

Vardai

Julia Roberts išnuomoja namą Malibu: pas žvaigždę gyventi galima už 10,5 tūkst. dolerių per mėnesį

Aktualu

Britanija piktinasi D.Tusko įrašu „Instagram“ apie Th.May „Brexit“ planą

Verslas

Penkis šimtukus gavęs abiturientas dabar minta korepetitoriaus duona ir apie emigraciją negalvoja

Aktualu

Žemaitė iš Plungės savo laimę rado didžiausiame Europos uoste

Naujienos

Popiežiaus vizitas Aktualu

Popiežius Pranciškus Kaune: „Lietuva gali paliudyti, kai nukrečia šiurpas ištarus žodį Sibiras arba getai“

Aktualu

Sigitas Tamkevičius: Sekmadienio Evangelija. Įsiklausykime į popiežiaus Pranciškaus žodžius

Aktualu

Tragiška regata: iš jachtos iškritę tėvas ir sūnus nerasti, išgelbėta mergina mirė

Gyvenimas

Vietoj citrinų – svarainiai. Kokiomis naudingomis savybėmis jie pasižymi?

Interviu Kultūra

Kitokie vaidmenys operoje: interviu su R.Karpiu, J.Vaškevičiūte ir T.Girininku

Susitikimų su popiežiumi vietos ir programa

Aktualu

Kauno Santakos parke tūkstantinė minia popiežių pasitiko su saule ir L.Mikalausko balsu

Pasaulis kišenėje

Kontrastinga Meksikos gamta: nuo auksinių paplūdimių iki didingų kanjonų

Popiežiaus vizitas Aktualu

Vatikano ekspertas: popiežius Lietuvoje pratęsė Jono Pauliaus II politiką

Vardai

Liucinos Rimgailės atostogos Balyje: be vyro, švenčiant pasakiškas draugės vestuves

Aktualu

Lietuvos šventieji ir palaimintieji: turime ne tik šv. Kazimierą

Neišsiųsti CV Kultūra

Markas Adamas Haroldas: apie „Vilnexit“, „Spotify“ laidotuvių grojaraštį ir antrą kartą su prezidente

Gyvenimas

13 popiežiaus Pranciškaus citatų įvairiais gyvenimo klausimais

Maistas

Renatos Ničajienės „Sezoninė virtuvė“: obuolių pyragas su alyvuogių aliejumi

Sportas

Diržų kolekcija lieka Londone: prakirsta nosimi A.Joshua sudorojo rusą A.Povetkiną

Aktualu

Vilnius kaip Gailestingumo miestas: pasaulis tai žino, tik patiems lietuviams reikia suvokti

Vardai

Julia Roberts išnuomoja namą Malibu: pas žvaigždę gyventi galima už 10,5 tūkst. dolerių per mėnesį

Aktualu

Britanija piktinasi D.Tusko įrašu „Instagram“ apie Th.May „Brexit“ planą

Verslas

Penkis šimtukus gavęs abiturientas dabar minta korepetitoriaus duona ir apie emigraciją negalvoja

Aktualu

Žemaitė iš Plungės savo laimę rado didžiausiame Europos uoste

Vardai

Daugiau vandens

Sveikata

Ruduo pilnas komplimentų