Istorikų teigimu, prieš daugiau nei 50 metų statytas išskirtinis ir tuo metu itin brangus pastatas nebuvo atsitiktinė sovietų valdžios užgaida.
Šie rūmai iškilo tuo pačiu metu kaip ir Vilniaus Santuokų rūmai. Abu jie turėjo aiškią ideologinę misiją. Sovietų valdžia siekė svarbiausius žmogaus gyvenimo momentus – gimimą, santuoką ir mirtį – perkelti iš religinių erdvių į pasaulietines.
Nepaisant tuometės valdžios pastangų atitraukti žmones nuo religijos, pastatą projektavęs architektas ir jame dirbę menininkai vis tiek sugebėjo palikti subtilių religinių simbolių. Būtent todėl šis pastatas yra įdomus architektūros ir kultūros istorijos požiūriu.
Vilniaus laidojimo rūmai tapo vienu pirmųjų tokio tipo pastatų visoje Sovietų Sąjungoje.
Įkvėptas pasaulio architektūros
Pastatą projektavo architektas Česlovas Mazūras, kuriam teko neįprasta užduotis – sukurti ne tik naujo tipo pastatą, bet ir pačią laidotuvių ceremonijos erdvę. Kadangi tokių pastatų pavyzdžių nebuvo, idėjų jis ieškojo modernioje sakralinėje architektūroje.
Architektą ypač įkvėpė Ronšano koplyčia Prancūzijoje ir Šv. Marijos katedra Tokijuje. Jų įtaką galima pamatyti ir Vilniaus laidojimo rūmuose – pastatas išsiskiria griežtomis formomis, didingumu ir simbolika.
Pagrindinį fasadą sudaro du aukšti, į centrą nukreipti trikampiai tūriai, dėl kurių pastatas primena mauzoliejų. Tarp stogo ir pagrindinės sienos dalies įterpta siaura langų juosta, į vidų įleidžianti subtilią dienos šviesą.
Laidojimo rūmai buvo statomi dviem etapais. Projektuodamas pirmąjį korpusą, architektas siekė sukurti simbolinius „vartus į amžinybę“ – erdvę, kurioje architektūra lydėtų žmogų paskutinės kelionės metu.
Pastatas pilnas simbolių
Po dešimties metų iškilo ir antrasis rūmų korpusas. Vos įėjusius į jį, lankytojus pasitinka erdvus vestibiulis, iš kurio atsiveria trys kryptys – į centrinę didžiąją salę ir dvi šonines šarvojimo sales. Įdomu tai, kad iš pradžių ši erdvė buvo dar atviresnė – be pertvarų, kurios atsirado tik vėliau.
Rūmuose gausu simbolikos. Pagrindinės šarvojimo salės durų ornamentas primena simbolinius laiptus į dangų. Net šviestuvai čia turi savo reikšmę. Juos suprojektavo pats architektas Č. Mazūras, o jų forma primena lietuvišką šiaudinį sodą – tradicinį pasaulio harmonijos ir atgimimo simbolį.
„Įdomu ir tai, kad pastate buvo įrengta balkonų orkestrams. Sovietmečiu gyva muzika buvo svarbi atsisveikinimo ceremonijų dalis, todėl orkestrai grodavo virš šarvojimo salių, o jų muzika skambėdavo visoje erdvėje“, – pasakoja Jolanta Sprainaitienė, Vilniaus laidojimo rūmų „Ritualas“ vadovė.
Dar viena išskirtinė detalė – kesoninės lubos. Tuo metu tai buvo technologinė naujovė: jos buvo surinktos ant žemės ir tik vėliau pakeltos bei pritvirtintos prie konstrukcijų.
Freskoje užkoduota žinutė
Didžiausioje rūmų salėje telpa apie 120 žmonių. Iš pradžių ji buvo skirta pačioms iškilmingiausioms, aukščiausio lygio valstybinių veikėjų laidotuvėms. Lankytojus čia pasitinka vienas įspūdingiausių pastato akcentų – dailininkės Nijolės Vilutytės penkių dalių freska-sgrafitas „Paukščių takas“.
Tuo metu religiniai motyvai buvo draudžiami, todėl menininkė pasirinko simbolių kalbą – per formas, ritmą ir judesį perteikė tai, ko negalėjo pasakyti tiesiogiai.
Freska įkomponuota juodo marmuro sienoje, kurios penkių pakopų struktūra pasirinkta neatsitiktinai – ji primena į vandenį mesto akmens sukeltas bangas, tarsi tolstančias ir nusinešančias skausmą. Šią idėją menininkė papildė paukščių motyvu – kylantys paukščiai simbolizuoja sielos kelią į dangų.
Viršutinėje freskos dalyje spalvos šviesėja, tarsi pereidamos į dangišką šviesą ir pabrėždamos, kad mirtis nėra pabaiga.
Freskos kūrimas truko beveik dvejus metus – tai buvo ne tik ilgas, bet ir techniškai sudėtingas procesas. Menininkė dirbo naudodama chirurginį skalpelį, ilgas valandas stovėdama ant aukštų pastolių.
Rūmai, menantys iškiliausius atsisveikinimus
Pastato interjere išliko ir unikalių detalių. Kai kuriose salėse vis dar galima pamatyti architektės ir baldų dizainerės Lygijos Stapulionienės sukurtus krėslus aukštomis atkaltėmis. Ši kūrėja projektavo baldus svarbiausioms Lietuvos erdvėms – nuo Nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos iki Operos ir baleto teatro ar Vilniaus universiteto salių, o jos darbai buvo gaminami net Maskvos Kremliui.
Per kelis dešimtmečius šiuose rūmuose atsisveikinta su daugeliu žinomų Lietuvos žmonių – politikais, signatarais, menininkais ir kultūros veikėjais, todėl pastatas svarbus ne tik architektūros, bet ir šalies istorijos požiūriu.
Gegužės 16–17 d. vyksiančio festivalio „Open House Vilnius“ metu rūmai atsivers lankytojams kaip architektūros kūrinys – su visomis savo istorijomis, simboliais ir detalėmis, kurios dažniausiai lieka nepastebėtos. Ekskursijos su gidais truks apie 45 minutes, o norintys patekti kviečiami laukti gyvoje eilėje prie pastato.
