Režisierius tvirtina, kad idėja sukurti spektaklį be literatūrinio teksto jo galvoje kirbėjo jau seniai. Kasdieninė nesumeluota kalba kuria veidrodinio realybės atspindžio efektą, kuris perkelia žiūrovą į meno realybę, mažai besiskiriančią nuo įprastinio gyvenimo: čia gyvena keturi iki skausmo (at)pažįstami tipai: neįgalus daugiabučio kieme dienas leidžiantis Sieras, „urlaganė“ mergina, Björk fanas iki kaulų čiulpų ir panagių bei vaikinas, kurio pagrindinis bruožas tas, kad jis yra joks.
Nedidelėje kvadratinėje scenoje keturių „Poliklinikos“ ligonių akistata su žiūrovais vyksta ant raudonais kontūrais nubraižyto Lietuvos žemėlapio, kurio viduryje pažymėtas pagalbos telefonas – 112. Ryškioje prožektorių šviesoje, kuri primena tikrą operacinę (o gal televizinę „operacinę“, kurioje kiekvienas pageidaujantis pilietis su visais pagražinimais gali atskleisti savo gyvenimo išklotinę) – „Poliklinikos“ personažai pasakoja „barbitūratais“, „Hendrixiuko“ muzika, svaigiaisiais gėrimais bei Bergmano „Rudens sonata“ papuoštas savo ligos istorijas.
Spektaklyje, kuris kaip pats gyvenimas, nepasiduoda jokiai cenzūrai, vaidina Paulius Tamolė, Agnė Ramanauskaitė, Tautvilas Gurevičius, Jonas Verseckas.
