Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Tapytojo Ričardo Garbačiausko paveikslai – egzistencinė tikrovė, nusakyta poetiniais ritmo vaizdais

Ričardas Garbačiauskas
Asmeninio archyvo nuotr. / Ričardas Garbačiauskas
Šaltinis: 15min
0
A A

Rugsėjo 20 d. Šiauliuose, „Laiptų galerijoje“ atidaroma personalinė dailininko Ričardo Garbačiausko paroda „Siluetai“, kurioje bus eksponuojami nauji, 2011-2013 m. nutapyti darbai. Parodoje vyrauja abstrakčios ritminės kompozicijos, kuriose minimalistinėmis priemonėmis autorius kuria savo estetinę sistemą, pagrįstą dekoratyvių atsikartojančių dėmių ir kontrastingų spalvinių santykių sąveika.

„Visur esantis ritmas – universali, būtina mus supančios kosminės apsupties, mikro ir makro pasaulio egzistavimo sąlyga. Ši pozicija – kertinė mano kūrinių  konstravimo nuostata, kurią pasitelkęs turiu galimybę kalbėti labai apibendrintomis, minimalizuotomis, primityvistinėmis siluetų formomis. Jos – tarsi archajiški ženklai, anonimiški šiuolaikinio pasaulio figūrų siluetai, sąveikaujantys tarpusavyje“, – apie naujausius savo darbus kalba autorius R. Garbačiauskas.

„R. Garbačiauskas yra kūrybiškas ir poetiškas, atsargiai žaidžiantis kartu su kosmo pradais, bet pasitelkiantis spalvą ir drobę. Todėl jo kūriniai mus perkelia ne į daiktiško pasaulio gūsių, o į egzistencinę tikrovę, kurią nusako poetiniais ritmo ir žaismo vaizdais“, – pastebi filosofas, prof. Gintautas Mažeikis.

Tai jau 12-oji dailininko R. Garbačiausko personalinė paroda, kurioje eksponuojami 24 paveikslai, atlikti aliejine ir akrilo technika. Vyraujantys paveikslų formatai – 100x120 cm.

Filosofas, prof. Gintautas Mažeikis: R. Garbačiausko paveikslų atspalviai ir figūros flirtuoja su žiūrovu

Abstraktusis menas, net jei jis spalviniu, formų, ritmo, kontrastų požiūriu, atitinka grožio, dermės, harmonijos lūkesčius yra visados transcenduojantis: perkeliantis anapus įtvirtintos simbolinės organizacijos ir atveriantis dar nesuvaldytus jausmus, vizijas, sielos virpesius.  Todėl jis visados yra egzistenciškai, filosofiškai, socialiai ar net politiškai rizikingas. Priešingai, abstraktūs tautiniai raštai, politiniai simboliai ar populiariosios industrijos figūros šio transcendavimo veiksmo arba nebevykdo, arba jie  nėra rizikingi. Kitaip tariant,  jie užtikrina ir atveria laukiamas interpretacijas, patyrimus, jausmus. Ričardo Garbačiausko abstrakti tapyba tik iš dalies panaši į archaiką ar saulės ir jūros, smėlio ir vėjo jungtis. Jis yra kūrybiškas ir poetiškas, atsargiai žaidžiantis kosmo pradais,  pasitelkiantis spalvą ir drobę. Todėl jo kūriniai mus perkelia ne į daiktiško pasaulio gūsių, o į egzistencinę tikrovę, kurią nusako poetiniais ritmo ir žaismo vaizdais. 

Ričardo Garbačiausko abstrakti tapyba tik iš dalies panaši į archaiką ar saulės ir jūros, smėlio ir vėjo jungtis. Jis yra kūrybiškas ir poetiškas, atsargiai žaidžiantis kosmo pradais,  pasitelkiantis spalvą ir drobę. Todėl jo kūriniai mus perkelia ne į daiktiško pasaulio gūsių, o į egzistencinę tikrovę, kurią nusako poetiniais ritmo ir žaismo vaizdais. 

Ričardo paveikslai gyvi estetika ir tapybos džiaugsmu. Jo skaidrios spalvos, permatomos linijos, kontrastų dramos ir plyšimai, kompozicijų ritmika ir aritmija,užuominų gausa, neatskleistos patirtys, geltona ar ruda spalva perrėžiančios 

trapų kontrastų ir linijų žaismą, sukuria kurtuazinę intrigą. Patyrus intensyvaus, skaidraus, tiesaus ir linkstančio, šildančio ar spengiančiai šalto pradų žaismą, dramą ar net konfliktą , atpažinę dailininko spalvinius sprendimus – susipažinsime su Ričardo meniniu pasauliu. Jį bent kiek nusako darbų pavadinimai: „Besikeičiančios struktūros“, „Pernelyg gera šviesa“, „Siluetai saulės atokaitoje“ : tačiau daiktavardinė kalba yra nelabai tinkama tapybos žaismui ir raiškai nusakyti. Jo paveikslų atspalviai ir figūros flirtuoja su žiūrovu – vidiniu tapybos vaizdijimu (kaip kontrastas kalbėjimui), o ne socialiniais ar kultūriniais pasakojimais, taip praveriant ir vėl slepiant paslaptis, išjudinant kontrastus ir dermes.

Jo tapybinės užuolankos, ritmai ir aritmijos, pamesti pėdsakai, trumpos įžvalgos skleidžiasi kaip tildomos mintys, kaip užgožti jausmai, kaip vos matomo kvapo šleifas, paslaptingosios šydas ir pamestas jos/jo žvilgsnis, kaip muzikos veržlumas,tarsi netyčia nukritę gundymai ar priminimai. Šiuo požiūriu, jo kūriniai, kaip ir daugelio tapybos meistrų, o ne pasakotojų, yra sinestetiški: regimas virsta girdimu, kūno šiluma ir žvilgsnio judesiu. Jo figūros žadina nykstančius ar tik prabundančius žavesius, blėstančius jausmus, brėkštančias naujas viltis ir jų kupiną kosmą.

Transcenduoti – perkelti savo ar kito viltis į neapibrėžtos, žodžiais neaprašomos, tik galimos, vaizdijamos patirties lauką – yra rizikingas menininko veiksmas, atskiriantis nuo daiktų ir nuo žodžių, nuo kasdienybės įprastumo. Šį ritminį/aritminį pasaulio atvertiems/paslėpties vaizdijimą galima bandyti nusakyti tik poetine, niekados nenurimstančia būdvardine patirtimi: veržlumo, lėtumo, atsiribojimo ar prisijaukinimo ... Jo paveikslų dinamiškumas sutampa su formalių struktūrų išsiskleidimu, susitraukimu, menamų ribų šalinimu, arba su linijų šokiu, įsiveržimais ir subyrėjimais, nepaliekant ramaus spalvos, vadinasi – jausmo, lauko. Tai ir yra gyvenimas, vaizduojamas abstrakčia tapyba.

Ričardas jau senai suformavo savo tapybinę kalbą, kuria ryškiai išsiskiria iš kitų panašių autorių Lietuvoje ir plėtoja savitą linijų, šokio, spalvos džiaugsmo ir užuominų retoriką, kuria nusako ir meilės jausmus, flirtą bei kurtuaziją, džiaugsmą pasauliu. Niuansuota, tačiau dažniausiai šviesi, giedra nuotaika, regimas improvizacijos lengvumas išduoda kūrinių profesionalumą ir ciklo „Siluetai“ išbaigtumą.

Dailininkas, prof. Ričardas Garbačiauskas: Vengiu marginimo ir puošimo, paveikslo paviršius tampa vis taupesnis

Paroda „Siluetai“ – sąlyginis pavadinimas, talpinantis tiek žmonių, tiek abstrakčių monumentalių formų tarpusavio santykį. Tai ritminės struktūros (jas vadinu ritminėmis kompozicijomis), dinamiškos (arba statiškos) ir kontrastingos tiek savo dėmių masėmis, tiek toniniais sprendimais. Vengiu marginimo ir puošimo, paveikslo paviršius tampa vis taupesnis, minimalistinis. Norėčiau visai išvalyti paveikslo plokštumą, tuo pačiu ją padarant maksimaliai paveikia.

Mažesnio formato kompozicijos (bendru pavadinimu ,,Besikeičiančios struktūros“) – tai tarytum pereinamas etapas į paskutinius darbus. Sąmoningai vengiu siužetiškumo, socialinio konteksto, kuris dažnai vyrauja šiuolaikiniame mene. Kitaip tariant, iš mano paveikslų tarytum dingsta pats objektas. Nenoriu būti deklaratyvus ar plakatiškas, nors iš pirmo žvilgsnio dekoratyvios paveikslų plokštumos gali priminti kalbėjimą apie NIEKĄ.

Vidinis mano tapybinės kalbos suvokimas yra pakankamai optimistinis, lyg ir siekiantis darnos (net jei paveikslo pirminis sumanymas niūrus, dramatiškas). Komponuoju gana racionaliai, piešdamas išankstinius toninius eskizus pieštuku. Paveikslo nepradedu, kol nerandu tinkamo eskizinio varianto. 

Tačiau savo tapyba nenoriu atrodyti nihilistas. Vidinis mano tapybinės kalbos suvokimas yra pakankamai optimistinis, lyg ir siekiantis darnos (net jei paveikslo pirminis sumanymas niūrus, dramatiškas). Komponuoju gana racionaliai, piešdamas išankstinius toninius eskizus pieštuku. Paveikslo nepradedu, kol nerandu tinkamo eskizinio varianto. Tačiau sumanymo esmėje glūdi emocija, be jos negaliu suformuoti paveikslo. Kartais dirbant ateina nušvitimas, kai viskas atrodo paprasta ir lengva. Kai netapai tiesiogiai iš natūros, atkrenta daugelis akademinių dalykų. Dalį darbo atlieka atsitiktinumas, tik privalai jį kontroliuoti, kad jis dirbtų tau. Pavadinimai turi labai sąlyginį pobūdį, tačiau jie kalba apie tam tikras universalias ar amžinas būsenas, paradoksalias situacijas.

Parodoje eksponuojami pastarojo periodo kūriniai, kuriuose vyrauja labai svarbi meno (muzikos, dailės) raiškos dalis – erdvės, paveikslo lauko ir dėmės, kaip objekto, santykis, organizuojantis ritmą. Kita vertus, ritmas sąlygoja tam tikrą dėmių ar objektų (garsų – ilgų ar trumpų) atsikartojimą. Taigi visur esantis ritmas – universali, būtina mus supančios kosminės apsupties, mikro ir makro pasaulio egzistavimo sąlyga. Ši pozicija – kertinė kūrinių konstravimo nuostata, kurią pasitelkęs turiu galimybę kalbėti labai apibendrintomis, minimalizuotomis, primityvistinėmis siluetų formomis. Jos – tarsi archajiški ženklai, anonimiški šiuolaikinio pasaulio figūrų siluetai, sąveikaujantys tarpusavyje. Paveikslų koloritai – ne mažiau svarbi dedamoji dalis, sukurianti emocinę-estetinę kūrinių nuotaiką.

Apie tapytoją

Tapytojas Ričardas Garbačiauskas gimė 1956 m. Vilniuje. 1980 m. baigė tapybos studijas Vilniaus dailės institute ir pradėjo dirbti tuometiniame Šiaulių pedagoginiame institute (dabar – Šiaulių universitetas, menų fakultetas). Ėjo menų fakulteto dekano, tapybos katedros vedėjo pareigas. Nuo 2006 m. eina profesoriaus pareigas tapybos, dailės katedrose, 2009 m. suteiktas profesoriaus pedagoginis vardas. R. Garbačiauskas yra Šiaulių universiteto Senato narys.

Nuo 1982 m. dalyvauja parodose, projektuose ir pleneruose Lietuvoje bei užsienyje (Latvijoje, Estijoje, Švedijoje, Lenkijoje, Vokietijoje). Lietuvos dailininkų sąjungos narys nuo 1992 m., Šiaulių dailininkų organizacijos pirmininkas.

Ankstesnio kūrybinio etapo darbams būdingas simbolinis žmogaus figūros vaizdavimas su siurrealizmo elementais. Vėlesni darbai – abstrakčios kompozicijos, pagrįstos ritmine tapybinių formų, linijų, plokštumų kaita.

R. Garbačiausko paroda „Siluetai“ atidaroma rugsėjo 20 d. 18 val. „Laiptų galerijoje“ (Žemaitės g. 83, Šiauliai) ir veiks iki spalio 2 d.

Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Temos: 1 Menas
Sužinokite daugiau