Dainos skambėjo visiškai naujame stiliuje, bet net užkietėję „bitlomanai“ po koncerto negailėjo šiltų žodžių bei pritarė, kad šis eksperimentas pavyko ir buvo vertas dėmesio. Kokiems žmonėms į galvą šovė mintis britišką roką sujungti su egzotiškais ritmais? Kas išdrįso keisti nusistovėjusias muzikines normas?
– Carlos‘ai, savo muzikinę karjerą pradėjote Venesueloje. Kas lėmė, jog nusprendėte palikti gimtąją šalį ir atvykote laimės ieškoti į Europą?
– Nors gyvenau Karakase, dažnai lankydavausi viename pasienio su Kolumbija mieste, kur koncertuodavo daug atlikėjų iš įvairių Europos šalių, ypač Vokietijos. Klausydamas jų muzikos, su jais susipažinęs nutariau savo karjerą tęsti Europoje ir išvykau į Vokietiją. Ten dirbau 14 metų. Tuomet į šią šalį atvyko muzikinis projektas iš Kauno. Susipažinau su jo organizatoriais ir gavau pakvietimą dalyvauti didžėjų ture per visą Lietuvą. Na, o dabar matote, šaknis įleidau čia.
– Kokią muziką atlikote būdamas didžėjumi? Dabar grojate įvairius Lotynų Amerikos ritmų kūrinius, o ką grojote klubuose?
– Mano atliekamų kūrinių pagrindas visada buvo latino muzika, todėl ir grojau tik tokią muziką propagavusiuose klubuose. Niekada nosies nekišau į elektroninę, techno muziką.
– Jūsų biografijoje minima, kad atliekate išskirtinio, savito stiliaus muziką. Kaip pats apibūdintumėte savo atliekamą įvairių žanrų sintezę?
– Daugelis žmonių galvoja, kad latino muzika yra salsa, tačiau ši sąvoka apima kur kas daugiau. Tai taip pat yra marengue,bachata, cumbia, reggaetonmuzikos stiliai. Savo muzikoje sujungiu šių Pietų Amerikoje populiarių stilių elementus į bendrą darinį, neapsiriboju ties vienu.
– Aleksandrai, klausimas Jums. Kaip Jūsų kelias nuo akordeono ir liaudies instrumentų orkestro vadovo pasuko iki bliuzo virtuozo?
– Akordeonas yra pasaulietinis instrumentas, naudojamas įvairiuose muzikos stiliuose. Bliuze taip pat grojama akordeonu. Bet apie viską reikėtų pradėti ne nuo to. Aš esu sovietinių laikų produktas. Dabartinis jaunimas turi daug informacijos ir, pavyzdžiui, jau nuo penkerių metų groja gitara ir būdamas penkiolikos jau groja profesionaliame lygmenyje. Mano laikais tokios pasirinkimo laisvės nebuvo. Kuo reikės groti, tuo ir grosi. Susirinko kažkada mokykloje grupelė jaunuolių, išgirdo „bitlus“, patiko. Tuomet buvo staigiai nutarta, kad vienas bus būgnininkas, kitas bosistas, trečias gitaristas ir panašiai. Tuomet buvau būgnininkas, o J. Tallat-Kelpšos konservatorijoje įgijau akordeono specialybę, nors jau studijuodamas paskutiniuose kursuose grojau būgnais pirmoje Lietuvoje bliuzo grupėje „Hilda BluesBand“. Apskritai mano profesionalaus muzikanto kelias prasidėjo dar mokykloje. Skambės juokingai, bet pradžia įvyko kolūkinių talkų metu. Važiuodamas į vieną tokių talkų aš išgirdau grupės „The Beatles“ rokenrolą, atėmiau magnetofoną, neatidaviau visą dieną, klausiau ir mane tai sužavėjo, tad nusprendžiau groti rokenrolą, bliuzą.
– Kokią rolę jūsų gyvenime vaidina muzika? Tai darbas, pomėgis ar tiesiog neatskiriama gyvenimo dalis?
CarlosRodriguez:Muzika yra mano darbas. Dar gyvendamas Venesueloje dalyvavau įvairiuose profesionalių muzikantų projektuose, daug laiko skyriau koncertams tiek gyvendamas gimtojoje šalyje, tiek Vokietijoje. Daug laiko praleisdavau ir vis dar skiriu repeticijoms, taigi, tai visų pirma yra darbas, žinoma, malonus darbas.
AleksandrBelkin: Aš esu labai laimingas žmogus, nes tai mano hobis, bet aš iš jo gyvenu.
– Kodėl nusprendėte atilikti grupės „The Beatles“ dainas? Ar tai nebuvo rizikinga? Juk klausytojai juos neretai laiko dievaičiais, todėl yra itin reiklūs ir nukrypimas nuo normų gali būti priimtas kritiškai.
AleksandrBelkin: Iš pradžių svarstėme apie projektą „TheBeatles‘n‘Jazz“, bet paskui pagalvojome daugiau paeksperimentuoti ir taip priartėjome prie Lotynų Amerikos ritmų. Nemėgstu būti antrininku, nenoriu kažkaip uždirbinėti iš „bitlų“, tačiau šiai grupei pritaikiau išimtį, nes tai mano vaikystės, mano jaunystės muzika. O kas liečia kritiką, aš jau girdėjau ne vieno „bitlomano“ atsiliepimą. Vienas net nusipirko kompaktą „TheBeatles‘n‘Jazz“ ir kai išgirdo pirmą kartą, mane norėjo stipriai išbarti, juk taip negalima, o paskui jam patiko toks amplua. Pasaulyje panašių praktikų yra daug, bene kiekvienoje šalyje kažkas groja „The Beatles inJazz“ arba „TheBeatles‘n‘Latin“, tai ne naujiena pasaulyje, o Lietuvoje. galbūt. „Bitlai“ dar 1960 m. viską padarė, tad, kokiame stiliuje šią muziką begrotum, tai yra vienas malonumas, todėl manau, kad toks jausmas užplūdo ir klausytojus.
CarlosRodriguez: Šį projektą sugalvojau ne aš, tačiau nuo vaikystės klausiausi įvairių užsienio atlikėjų muzikos, tad europietiška muzika nebuvo svetima. Mano brolis labai mėgo grupę „The Beatles“, todėl, galima sakyti, aš mokėjau visas jų dainas. Nemanau, kad publika galėjo įsižeisti, supykti už tokios stilistikos pritaikymą „bitlų“ dainoms, kadangi jau renginio pavadinime parašyta „TheBeatles‘n‘Latin“. Jie žinojo, ko tikėtis.
– Kokią yra Jūsų mėgstamiausia daina, kurią atlikote koncerte?
AleksandrBelkin: Mano mėgstamiausią dainą atliko Karlosas. Tai George Harrison daina „Something“.
CarlosRodriguez: Man labiausiai patinka „Michelle“.
– Aleksandrai, esate pelnęs ne vieną apdovanojimą: 2003 metais festivalyje „Bliuzo naktys“ jums įteiktas „Auksinės stygos“ apdovanojimas. „CountrySaloon'e“, Vilniuje, laimėjote GrandPrixkazoo grojimo konkurse. Koks tas pergalės jausmas? Ar mokate pralaimėti?
– Kadangi groju jau beveik penkiasdešimt metų, mano kelyje pralaimėjimų ir laimėjimų būta tikrai daug. Net nežinau, kurį galėčiau išskirti kaip vertingiausią, širdžiai mieliausią. Žinoma, „Auksinės stygos“ apdovanojimas ir maloniai nustebino, ir labai nudžiugino. Galbūt galima teigti, jog mane džiugina vienas neoficialus pripažinimas. Aš parašiau dainą „Bliuzo naktys“. Tai nebuvo pati geriausia mano daina, bet ją nusiunčiau festivalio „Bliuzo naktys“organizatoriui ir visai pamiršau. Pirmą festivalio naktį, atvykęs iš koncerto Klaipėdoje, išgirdau kaip kažkoks žmogus dainavo kūrinio motyvą, tačiau tuo metu nesupratau, kad tai mano daina. Pagalvojau dvidešimt sekundžių ir bandžiau suprasti, kur aš ją girdėjau, tada prisiminiau, kad tai mano kūrinys. O tuomet nesupratau, iš kur paprastas žmogus ją žino. Paskambinau organizatoriui ir jis pranešė, kad ši daina tapo himnu.
– Esate bendravę su gausybe įvairių muzikantų. Su kuo ir kodėl bendravimas bei bendradarbiavimas Jums buvo įdomiausias?
CarlosRodriguez: Gana neseniai turėjau projektą, kuriame Lotynų Amerikos muzikos stilistika drauge su Valerijumi Ramoška ir PavelZemoitin atlikome romansus, bendradarbiavimas su jais man visada yra malonus. Taip pat į atmintį įstrigo įvykis, kai grojau su atlikėjais iš Italijos, kurie nuolat kalbėjo, dainavo rusiškai. Iki to karto niekada nebuvai dainavęs rusiškai.
AleksandrBelkin: Tikriausiai labiausiai žinomas atlikėjas būtų Keb' Mo', kuris, tiesiog užėjęs Olandijoje į vieną iš festivalio barų, tuomet net nežinojau, kad jis apdovanotas „Grammy“, paklausė, ar galėtų su mumis pagroti. Mes juokaudami pasakėme, aišku, kad ne ir pusę valandos muzikavome. Taip pat buvo malonu groti su YolandaBush, neseniai grojome su AdrianoTrindade. Tai buvo tikrai vertinga ir maloni patirtis.
– Per kelerius dešimtmečius trunkančią savo kaip profesionalių atlikėjų karjerą grojote daugybėje šalių. Ar dar liko scenų, koncertų salių, kuriose norėtume surengti savo koncertą?
CarlosRodriguez: Lietuvoje teko koncertuoti tikrai daug scenų: mažų, didesnių. Neturiu didelių įgeidžių. Vienintelis mano noras, aplankyti kuo daugiau skirtingų miestų ir ten surengti savo koncertus. Žinoma, norėčiau sugrįžti ir suorganizuoti pasirodymą savo gimtojoje šalyje, Venesueloje, kadangi niekas iš mano draugų, artimųjų negali patikėti, kad lietuviai gali groti latino muziką, kad jiems tai patinka. Lygiai tokia pati situacija ir Vokietijoje. Todėl norėčiau sugrįžti ten ir parodyti, kaip lietuviai groja salsa, samba.
AleksandrBelkin: Kažkada svajonė buvo sudalyvauti „Rawablues“ festivalyje Lenkijoje. Kadaise į jį turėjome važiuoti su „Hilda BluesBand“, tačiau subyrėjus sąstatui šią progą praleidome. O prieš pora metų pagaliau ten apsilankėme. Grojau tikrai įvairiose scenose, tad ypatingų realistiškų įnorių nebeturiu.
– Metas linksmesniam klausimui. Ar scenoje yra nutikę juokingų, kurioziškų situacijų? Galbūt galėtumėte apie jas papasakoti?
CarlosRodriguez: Galbūt tai nėra labai juokingas dalykas, tačiau jį prisiminęs, visada šypsausi. Neseniai teko pasirodyti su grupe scenoje be jokių repeticijų. Mūsų koncertas panašėjo į džiazo sesiją, nes niekas nežinojo, kada baigti kūrinį ir visi daug improvizavo. Visą laiką reikėjo sekti, ką groja grupė, kada jie pabaigs groti. Man tai buvo juokinga, kadangi, kai muzikavau Venesueloje, su grupėmis koncertuodavome labai daug ir niekada nebuvau patyręs panašių dalykų.
AleksandrBelkin: Tokių nutikimų būta daug. Reikia pagalvoti, ką būtent papasakoti. Buvo juokinga, kai Varniuose nušokau nuo scenos ir sulaužiau savo gitaros siųstuvą, kuris siunčia garsą ir nereikia jokių laidų. Grojau grojau ir staiga garsas dingo. Dingo ir visas mano „kietumas“.Buvo ir taip, kad viename bare turtingas klausytojas kelias valandas mokėjo mums to meto sąlygomis nežmoniškus pinigus už tai, kad negrotume, o tada paprašė atlikti keletą kūrinių jam iš visos širdies.
– Kokie yra jūsų ateities karjeros planai?
CarlosRodriguez: Šiuo metu esu susikoncentravęs į muzikinę veiklą Lietuvoje. Buvo laikas, kai būdamas didžėjumi keliavau po Europą ir rengiau vakarėlius, tačiau dabar tai manęs nedomina. Jau trejus metus kiekvieną savaitgalį koncertuoju Vilniuje ir noriu tęsti šią veiklą, tačiau dabar labiausiai noriu susitelkti į savos muzikos latino stiliumi kūrimą. Noriu kurti autorines dainas, tam skirti daugiau laiko, nes iki šiol to padaryti nepavyko ir mano dainų sąrašas nėra ilgas.
AleksandrBelkin: Dabar laukia labai daug visokiausių projektų. Iš karto vyks penki projektai. Bet daugiau užuominų duoti nenoriu.
– Kas jus inspiruoja kurti muziką?
AleksandrBelkin: Mano mūza yra tiesiog įvairūs muzikos stiliai bei nuo jaunystės žinomos grupės. Kaip žmogus savo asmenybe mane įkvepia JohnLennon.
CarlosRodriguez: Nuo pat muzikinės karjeros pradžios mane labiausiai įkvėpdavo mano šeima. Mano mama dainavo, tėtis grojo perkusija, o brolis grojo gitara. Ši namų atmosfera mane įkvėpdavo kurti.
