Moters balsas – tai ne tik žodžiai. Tai galimybė būti išgirstai, pastebėtai ir priimtai. Kai moteris tyli, jos istoriją dažnai užpildo kiti – prielaidomis, nuostatomis ar net baimėmis. Tylėti pavojinga, nes tyla neretai tampa nematomomis grandinėmis, trukdančiomis kurti artimus santykius, siekti svajonių ar apginti save. Spalio 11 d. Vilniuje konferencijoje „(ne)Tobula moteris. Moters balsas“ organizatorės kviečia moteris pasimatuoti savo balsą, savo stiprybes ir tai, kas neatrasta, kas trukdo prabilti autentiškai ir kuriančiai gražesnį, saugesnį gyvenimą. Psichoterapeutas Vaidas Arvasevičius – specialistas ir praktikas, kaip jis sako „Tame pačiame asmenyje abu persipynę“, negaili laiko patikrintų patarimų ir įžvalgų iš savo asmeninio patyrimo. Apie sąmoningo įsisąmoninimo stebuklus, santykio branginimą ir laiko tausojimą kuriant santykius, ryšį su savimi ir kitais, išgirsite šiame pokalbyje.
Dažnai kylantis ar užduodamas klausimas – kas aš esu? Kaip asmenybė – kaip save pristatytumėte Jūs?
Daug įvairiausių rakursų yra kaip galima į save pasižiūrėti: savybės, charakterio bruožai, elgesys, norai, troškimai, svajonės, ne tik džiaugsmai, bet ir skausmai – nėra pabaigos. Kaip asmenybę save apibrėžti per profesiją, vardą, pavardę yra lengviausia. Esu psichoterapeutas, dirbantis su paaugliais, vaikais, suaugusiais, poromis ir šeimomis. Viešojoje erdvėje labiausiai esu atpažįstamas dėl kompetencijų vaikų psichologijos, auklėjimo ir tėvystės srityje. Manau, kad esu vienas iš pirmųjų, kurie pradėjo viešai kalbėti apie vaikų psichologiją.
Kuriuos savo profesinius ir asmeninius pasiekimus šiandien išskirtumėte kaip reikšmingiausius ir svarbiausius?
Jau yra beveik visa karta vaikų užaugusių pas tėvelius, kurie nuo pat savo vaikų gimimo domėjosi, klausė asmeniškai įvairiausių įžvalgų apie vaikų auklėjimą, apie santykius su vaikais. Ar tai galima pavadinti profesiniu pasiekimu, kad aš buvau naudingas kažkam auginant vaikus, kad žmonės atrado daug gero, naudingo tame, ką aš pasakodavau, kuo dalindavausi? Turbūt ir yra tas reikšmingiausias pasiekimas, kad tie vaikai patyrė prieraišumą, atidumą jiems, jų jausmai, emocijos, mintys nebuvo ignoruotos, sumenkintos, buvo priimti, pripažinti, kokie yra, bet kartu ir tinkamai vedami, auklėjami, brėžiamos ribos, formuojami kaip asmenybės ir žmonės nenuneigiant jų pačių prigimties. Jeigu šeimos, kuriose tėvai vadovaudamiesi mano rekomendacijomis sukūrė gražius santykius su savo vaikais – tai ir yra pasiekimas. Man to pakanka.
Ką Jums pačiam reiškia frazė „kai tyla nori būti išgirsta“ – tai jūsų tema konferencijoje „(ne)Tobula moteris“?
Tyla pati savaime nieko nesako. Savaime tyla yra labai klastinga ir klaidinga manyti, kad per tylą niekas nevyksta, ypač, santykiuose. Ji verčia mus susimąstyti, kas yra nepasakyta, kokie žodžiai po ja slypi. Santykiuose tyla yra keblus reiškinys, nes ji stebėtoją palieka nežinioje, verčia spėlioti arba nekreipti dėmesio visai. Dažniau tyla verčia mane suprasti klaidingai nei teisingai.
Du svarbiausi dalykai, kurie man rūpi santykiuose su kitu žmogumi – jo mintys ir jausmai. Savo tylai kiekvienas turime prasmę, reikšmę, motyvą. Minčių skaitymas neįmanomas. Tyla kartais verčia žmogų jaustis nubaustu, kartais jausti kaltę, gėdą. Savo jausmuose susigaudyti, savo mintyse nėra labai paprasta, nes tam reikia skirti laiko, nes, kai bendraujame su žmogumi, mūsų smegenys kuria daug automatinio atsako. Norint suprasti tylą, reikia paklausti: „Apie ką yra tyla? Kas atsitiko? Kaip jautiesi? Ką galvoji?“ Kai žmogus paaiškina savo tylą, tik tada ji pradeda kalbėti.
Kuo skiriasi išmintinga tyla nuo nuolaidžiavimo, susitaikymo vardan „ramybės“?
Susitaikymas vardan ramybės palieka žaizdas ir skausmą. Tai auka, už kurią nėra padėkota, nes niekas nežinojo, kad mes tą auką skyrėme – tiesiog nutylėjome. Mums kainavo brangiai, bet nieko mainais už tai negavome. Jeigu tai yra išmintingas nutylėjimas, po kiekvieno nutylėjimo jaučiamės vis geriau ir geriau, stipresni, atsparesni, brandesni, nes sąmoningai pasirenkame nutylėjimą suprasdami galimas žodžių pasekmes. Labai svarbu suprasti nutylėjimo ir išsakytų žodžių pasekmes sau pačiam. Išmintingas nutylėjimas – suprantu pasekmes, priimu jas, nes nutylėjimas man yra žymiai palankiau, geriau, aš jaučiuosi valdantis situaciją bent jau savo ir to asmens ribose. Kitu atveju, nuolaidžiavimas vengiant konfliktų, pasekmes sau dažnai suvokiame, o kartais nesuvokiame, kaip skausmingas – darome tai iš baimės pamindami savo interesą, savo norus, suvokiame, kad pasekmės mums bus liūdnos ir vis tiek tai toliau darome. Tokius matyčiau skirtumus. Išmintis mus stiprina. Prisitaikymas, vengimas kažkokių aštrių situacijų metu kartais būna protingas ir nebūtinai išmintingas, bet vargu ar jis veda į didesnę brandą, į stiprėjimą. Jau vien tai, kad mes bandome nuolaidžiauti iš baimės – apie kokius santykius eina kalba, kaip aš juose galiu stiprėti? Beje, vyrai irgi nutyli ir tą patį daro, ką moterys. Čia lyties nėra. Vyrai bijo konflikto, aštrios emocijos, kad vėl kažkas ne taip, ne tą pasakys – jie irgi baiminasi ir nutyli vengdami kažko nemalonaus. Matyt, tas vengimas, nutylėjimas kartais reikalingas, jeigu nesame sureguliavę savo pokalbio algoritmų.
O kaip bėgant metams keitėsi Jūsų pačių bendravimas poroje?
Mano žmona ir aš esame kartu apie trisdešimt ketverius metus, iš jų trisdešimt santuokoje. Kai kurie fundamentalūs bendravimo aspektai išlieka. Psichika išties turi suformavusi bazinius aspektus, kurie lydi visą gyvenimą. Keičiasi klausymosi, įsiklausymo, kito žmogaus supratimo kultūra. Dabar labiau klausomės vienas kito. Atsiprašymo kultūra taip pat keičiasi – dažniau prisiimame atsakomybę. Būdavo daugiau kovų, bandymo daugiau įrodyti kito žmogaus neteisumą negu savojo neteisumą pripažinti ir prisiimti atsakomybę. Keičiasi, kokiais žodžiais mes komunikuojame. Kai keičiasi šitie dalykai, atvirumo daugiau. Mes lengviau šnekame apie nepatogias temas, apie savo silpnybes, trūkumus.
Su kokiais santykių sunkumais pats buvote susidūręs arba dažniausiai susiduria poros? Kokias pamokas iš jų pasiėmėte Jūs, ką patartumėte ir kitoms poroms?
Svarbiausia – dėti daugiau pastangų suprasti kito žmogaus sakomų žodžių prasmę, reikšmes, intencijas, iš kokių jausmų ir iš kokių jo patirčių kyla visa tai, ką mes matome priešais save. Dažnai mes esame gynybiški ir matome save. Natūralu, mes daugiau rūpinamės savimi negu kitu. Svarbu į žmogų žiūrėti ne kaip į kaltintoją, o kaip į kalbantį apie save. Kuo mažiau gynybiškumo, tuo daugiau įsiklausymo į kitą žmogų. Reikia suprasti, kad žmogus savaip yra teisus ir jo išgyvenama realybė yra tikra. Svarbu domėtis kito žmogaus realybe. Mes labai daug atsakymų gautume, jeigu geriau suprastume kito žmogaus išgyvenamą realybę. Pasakymas „Tu mane sunervinai“ reiškia, kad kitas pasakė kai ką, į ką aš susinervinau. Ties tuo mano darbas – savo reakcijas suprasti, o kito darbas – pažinoti žodžius, kurie man sukelia tokias reakcijas. Jeigu branginame santykį, tai abu prisidedame prie bendros ramybės santykyje kūrimo ir susitarimų laikymosi. Pavyzdžiui, pora susitaria, kur bus dedamos šlepetės, nes vienas nori čia, o ne ten: „Gerai, aš pasistengsiu dėti šlepetes kitoje vietoje. O tu pasistenk priimti tai, kad aš kartais nepadėsiu šlepečių ten, kur tu nori“. Visame kame yra dviejų žmonių darbas. Man labai gaila girdėti kartais, kai vienas iš partnerių sako: „Tai čia jo problema arba jos – tegul tvarkosi tą problemą“.
Kaip pavyksta Jums pačiam išlaikyti artumą šeimoje, kai yra daug atsakomybių, darbo, nuovargio – ar turite savų ritualų, kurie palaiko ryšį?
Artumas yra permainingas, jo intensyvumas kinta. Prabanga yra, kai žmonės jaučia artumą net nebūdami daug laiko kartu ir nenaudodami labai daug kažkokių instrumentų tam artumui palaikyti. Ir jeigu žmonės šito nejaučia, jie siekia pabandyti tą jausmą sukurti mechaniškai techniniais būdais: daugiau susitikimų, daugiau pokalbių, pasimatymų.
Mūsų šeimoje artumą palaiko daug perspektyvoje turimų planų, pokalbiai apie ateitį, svajones nuo nedidelių buitinių iki pat grandiozinių. Daug kalbame apie kasdienos reikalus, apie vaikus, kaip jie jaučiasi, kaip kas vyksta, nes labai daug ryšių palaikome su savo visais vaikais ir esame artimame nekontroliuojančiame kontakte kaip su suaugusiais žmonėmis. Mes visi kartu daug keliaujame. Visada keliaujame su vaikais. Kelionėse mums lengva. Artumas kuriasi per mažus dalykus: žinutę, skambutį, pasirūpinimą, klausimą „kaip jautiesi?“. Svarbu nuolat pasitikrinti, ar vienas su kitu jaučiamės komfortiškai, gerai. Bendras rūpestis, bendras saugojimas vienas kito, domėjimasis vienas kitu sukuria daugiau ryšio, žinoma, jeigu tai atitinka ir vieno, ir kito poreikius.
Ar buvo laikotarpių, kai jautėtės per daug užsidaręs, nutolęs nuo artimųjų – kas padėjo grįžti į artumą ir tikrumą santykiuose?
Tokių ryškių prisiminimų neturiu, bet tikėtina, kad buvo. Aš kitomis sąvokomis įvardinu – ne nenutolo, o pasikeitė mano santykis šiuo momentu. Šitie momentai labai svarbūs ir mes turime skirti tam laiko. Atitolimas yra etapas, kai reikia permąstyti savo santykį su aplinka ir savimi. Svarbu leisti kitam žmogui atitolti, jei jam taip reikia, ir bandyti suprasti, kodėl tai vyksta. Labai gražu, kai atitolstantis žmogus įvardija, kas su juo vyksta. Santykiai mėgsta informuotumą. Jei branginame santykį, esame jautrūs pasikeitimams ir turime informuoti vienas kitą apie viską: kada grįšiu, kai eina su draugais iki dabar man reikia truputėlį emocinės erdvės. Mes visi esame daugiau ar mažiau pažeidžiami santykiuose, jautrūs santykio pasikeitimams. Ir jeigu kažkas vyksta, bet mes nesame informuojami, automatiškai mums tai kelia nerimą. Atsakymas „viskas normaliai, viskas gerai“ yra tiesiog išvertus į lietuvių kalbą – „atstok, aš nieko nenoriu tau pasakoti, ne tavo reikalas“. Netgi atsakymas „nieko nevyksta, aš nenoriu dalintis, čia mano reikalai“ – negerai kito atžvilgiu. Kad informuotume, mes turime turėti pakankamai brandos kalbėti apie tai, kas vyksta su mumis, gerbti partnerį ir turėti savęs supratimą. Nežinau, kas vyksta ir nebandau suprasti – taip elgiasi penkiametis, kuris labai natūraliai šitaip gali jaustis. Bet jeigu mums nebe penki metai, tai būtų sveika įdėti pastangų, susiprasti savyje ir rasti drąsos pranešti kitam žmogui be baimės prarasti santykį. Labai dažnai moterys, pavyzdžiui, baiminasi, kad bus paliktos – vyrai rečiau. Bet moterys dažnai baiminasi, jeigu jos išreikš, kaip jaučiasi, pasakys, kas su jomis vyksta, su visais savo norais, kad jas nustos mylėti. Čia klasika. Ir vyrai, aišku, tą patį jaučia. Mes bijome būti tikri, nuoširdūs, kažkodėl pasitikime tuo, kad mylimas yra kažkoks gražus paveikslėlis manęs, o ne tikras aš su visomis įvairenybėmis.
Kaip tėvystė pakeitė Jūsų požiūrį į santykius ir bendravimą?
Mano tėvystė keitėsi metams bėgant ir su kiekvienu sūnumi. Jų turiu tris. Aš tapau švelnesnis žmonai, vaikams. Pripažinau, kad mano žmonai būti vaikų mama – neeilinis užsiėmimas. Jai jaučiu didžiulę pagarbą. Su vaikais iš pradžių buvau griežtas – tokios programos atsineštos iš savo vaikystės. Bet laikui bėgant švelnėjau, tapau atidesnis, jautresnis, suprasdamas, kad vaikai turi savo išgyvenimus, savo tam tikrus svarbius dalykus gyvenime. Mokiau sūnus, kad jie gali man pasakyti, kas nepatinka, ką darau, sakau, kritikuoti, ginčytis su manimi. Jie labai laisvai jaučiasi tame. Aš ne tiek stengiuosi iš jų nulipdyti kažkokius žmones, kiek stengiausi suprasti ir pamatyti, kokie jie auga ir duoti tam reikalingas korekcijas. Svarbu į vaikus žiūrėti su pagarba jų pasauliams. Ką mes išmanome apie vaikų likimus? Mes tiktai „išmanome“ vieną vienintelį dalyką – esame įgudę nuolat prognozuoti vaikams siaubingus jų likimus vertindami matematikos ir kitas žinias. Investicija į savęs pažinimą yra labai svarbi, svarbiausia – suabejoti savo žinojimu. Jeigu aš viską žinau, kaip vaikus auklėti, niekas man čia nepaaiškins, nepapasakos, tai jau skamba pavojingai. Bet jeigu patys sau galėtume užduoti klausimą – galbūt aš nežinau kažko arba mano žinojimas yra neteisingas, klaidingas, galbūt jis gali būti kitoks, galbūt mano įsivaizdavimas, įsitikinimai, kaip bendrauti su vaikais, kaip elgtis, kaip juos auginti yra pasenę? Pati abejonė savimi, abejonė savo žinojimu, savo teisumu veda link įsisąmoninimo ir suvokimo savęs – kodėl aš tai padariau, iš kur aš taip jaučiuosi, ką tai reiškia apie mane? Įsisąmoninimas iš tiesų gali nulemti savęs perauklėjimą. Kaip mes galime važiuoti tais bėgiais, ant kurių pastatė mus: aplinka, tėveliai, bendraamžiai, mokytojai? O galime susimąstę vis tik pasirinkti, kad norime būti trupučiuką kitokia savęs versija.
Kokias klaidas dažniausiai daro vyrai ir moterys santykiuose jei žiūrėtumėte iš savo patirties, o ne tik kaip specialistas?
Man sunku atskirti save nuo savęs specialisto. Aš nežinau, ar vyrai ir moterys daro klaidą. Galbūt jie tiesiog nežino, kad daro klaidą arba nežino, kad reikia labai stipriai pažindintis su savimi. Banaliai skamba saviugda, savianalizės visokios, bet galbūt banaliai pradėjo skambėti dėl to, kad mes labai smarkiai nuvalkiojome šias sąvokas. Jose yra labai daug prasmės. Mes galime daugiau savo motyvų suprasti santykyje su kitu žmogumi, suprasti savo elgesį, savo savijautą, jausmus. Ir šitaip mes galime išeiti į geresnį, gražesnį bendravimą, harmoningesnį vienas kito supratimą. Klaidų darome mes visi, daug ir panašių, nes neįsiklausome į kitą žmogų, nesistengiame suprasti, ko jis nori, ką jis sako. Mes daug žadame. Kartais nereikia žadėti, kartais reikia pasakyti ne ir nesukurti vilčių, bereikalingų lūkesčių. Tiesiog visur trūksta įsisąmoninimo. Tas klaidas daro ir vyrai, ir moterys. Būtent įsisąmoninęs, kas su manimi vyksta, žmogus gali į kito žmogaus žodžius, poelgius, elgesį reaguoti visiškai kitaip – mažiau gynybiškai, kritiškai, skausmingai. Mes esame labai gynybiški, nes mūsų smegenys labai linkusios ieškoti pavojaus sau ir jos gaudo pavojus – anksčiau fizinio labiau, dabar daugiau socialinio, psichologinio. Mes iš karto reaguojame, lyg mus kaltina, lyg pretenzijas sako, lyg mes kažką ne taip darome, neteisingai darome. Be to, esame linkę kritikuoti ir būti siaubingai jautrūs kritikai. Klaida yra nesugebėti suvokti šių savo savybių ir leisti joms reikštis nekontroliuojamai. Emocinis išprusimas – tai gebėjimas susivokti savo emocijose, suprasti, kas jas sukelia ir kaip paveikiu kito emocijas. Emociškai išprususiais žmonėmis neįmanoma manipuliuoti. Tokie žmonės į dirgiklius reaguoja netipiškai, jiems neįmanoma dirbtinai sukelti gėdos, kaltės jausmų. Toks žmogus grubiai pasiųstas ant trijų raidžių, atgal niekada nepasiųs – sakys „ir jums geros dienos“. Jų neįmanoma paveikti.
Ar pats esate patyręs momentų, kai artimo žmogaus žodžiai ar reakcija giliai žeidė – kaip tada išmokote su tuo gyventi ir išlaikyti santykį?
Gilūs įžeidimai labiau būdingi mano vaikiškai daliai ir jaunystės laikotarpiui, kai man 20, 30 metų buvo. Dabar sunkiai prisimenu tokių įžeidimų. Nenešioju tokių, kurie man kaip akmenys barškėtų kišenėje. Momentinis įžeidimas ir yra momentinis. Tai reiškia, kad įsižeidimas nėra žaizda. Įsižeidimas yra momentinė minties konstrukcija, kurią galima kaip Lego kaladėles išardyti ir perkonstruoti, tai ne betoninis luitas. Aš išmokau tai daryti. Jei suskausta, greitai perkonstruoju mintinę konstrukciją ir skausmas atlėgsta. Svarbu duoti grįžtamąjį ryšį, nustatyti ribas, pasakyti, kas nemalonu.
Kas Jums pačiam padeda kasdien išlikti atviram – ne tik klausyti kitus, bet ir kalbėti apie savo poreikius bei jausmus?
Aš nebeturiu tiek daug laiko, kad galėčiau sau leisti kažką atidėti, nutylėti, nepasakyti ar laukti. Turiu aš jo, bet suvokiu, kad jo mažėja. Jeigu aš noriu, kad žmogus kažką suprastų, aš nelauksiu, kol jis susipras, nes tai eikvoja laiką. Geriau pasakysiu ir sutaupysiu laiko. Jeigu aš noriu, kad kažką žmogus išgirstų, aš jam pasakysiu. Jeigu jis nori, kad suprastų, kaip aš pasijutau, aš iš karto pasakysiu. Jeigu matysiu tame prasmę, nes tai yra apie santykį su man brangiais žmonėmis. Svarbu tai padaryti. Kita vertus, šiek tiek ir apie kitą žmogų galvoju, kad jeigu aš jam kažko nepasakau, skriaudžiu jį nutylėdamas ir patogius, ir nepatogius dalykus. Kitaip tariant – eikvoju jo laiką. Jis galbūt turėtų jau šiandien sužinoti kažką, ką aš išdrįsiu pasakyti po metų. Dalintis savo jausmais man padeda suvokimas, kad nėra nieko gėdingo turėti jausmus tokius, kokius aš turiu. Tai yra autentiška, unikalu. Žinoma, ne visiems būtina žinoti, bet jeigu aš dalinuosi su kažkuo, tai man nieko gėdingo tame nėra. Tai priėmimas savęs kaip gyvo, kartais netobulo, pažeidžiamo žmogaus. Taip pat svarbu netaupyti komplimentų, padėkų. Tai yra gražu ir mus praturtina, padaro mūsų gyvenimą šviesesniu. Kodėl gi to nedaryti?
Ką norėtumėte, kad moterys, ateisiančios į konferenciją, suprastų iš Jūsų kaip iš vyro, tėvo ir partnerio – kas joms padėtų santykiuose jaustis labiau girdimoms ir vertinamoms?
Per konferenciją apie tai, kaip moterys turi klausytis ir išklausyti vyrus, aš nekalbėsiu. Bet noriu pasakyti, kad vyrai, partneriai taip pat turi reakcines schemas. Jų pažeidžiamumas nori būti išgirstas ir gerbiamas. Jie nori būti išklausyti, nepertraukti, suprasti, be patarimų ir paaiškinimų, be baimės, kad pasidalinta informacija sugrįš bumerangu. Moterys neturėtų eiti vengimo, neiškalbėjimo keliu, o eiti į atvirumą, į dialogą. Vengimas – nėra pats saugiausias kelias. Jei bendravimas sukelia konfliktus, tai ne moterys juos sukelia. Reikia peržiūrėti pokalbio algoritmus, galbūt kreiptis į specialistus. Bet jeigu vyras jokiais būdais nesileidžia į jokias kalbas apie tai, kad santykis gali būti aptariamas, reguliuojamas, aš nežinau, ką daugiau moterims patarti. Šitoje vietoje vienas patarimas – kentėti. Kitas patarimas pagalvok, ar tikrai tas žmogus, su kuriuo tu nori tą santykį megzti?
Apie taip, kaip save geriau išgirsti ir būti išgirstai, apie tai, kaip autentiškai išreikšti savo balsą ne tik per kūną, judesį, bus jau septintus metus vyksianti konferencija „(Ne)Tobula moteris“, kuri suburs moteris iš visos Lietuvos atviram ir nuoširdžiam pokalbiui apie „Moters balsą“. Konferencijos tikslas – padrąsinti moteris atrasti savo autentišką balsą, mokytis jį reikšti viešumoje, darbe, santykiuose ir kasdienybėje. Renginio programoje – 15 įkvepiančių pranešėjų iš įvairių sričių, temos apie santykius, savivertę, išvaizdą, viešąjį kalbėjimą bei profesinės tapatybės paieškas.
Daugiau informacijos apie programą ir bilietų įsigijimą galima rasti oficialioje svetainėje: https://netobulamoteris.lt/ . Konferencija „(Ne)Tobula moteris“ vyks spalio 11 d. Vilniuje, LVSO salėje.[LK1]
Bilietus galite įsigyti jau dabar: https://shorturl.at/5ZQu0
