Ch. Gounod operą režisuojanti Dalia Ibelhauptaitė, jubiliejinio sezono pažibai į Vilnių sukvietė bene visą legendinį „bohemiečių“ žvaigždyną, pradedant pagrindinį vaidmenį atliksiančiu Edgaru Montvidu, tęsiant nepailstančiu maestro Gintaro Rinkevičiaus vadovaujamu Lietuvos valstybiniu simfoniniu orkestru, šviesų ir scenografijos meistrais iš Didžiosios Britanijos Peteriu Mumfordu ir Dicku Birdu, bei jau ne kartą publiką savo darbais sužavėjusiu kostiumų dailininku Jonu Morrelliu.
Kūrybinė komanda veiksmo laiką iš viduramžių perkelia į 1870-uosius metus, Paryžių, Prancūzų – Prūsų karo išvakares, – tikrojo dekadanso, hedonizmo laikus, talpinusius velniškus malonumus, pramogas ir didžiulį religingumą, dieviško grožio katedras, Valpurgijos nakties orgijas, įspūdingus kabareto pasirodymus ir... žiaurų skurdą.
Taip, nemirtingame Goethes pasakojime išlieka magiška skraiste apgaubto laikmečio žavesio, leidžiančio imtis daugybės ryškių ir drąsių vizualių sprendimų bei išlaikyti visus paskandinusį paleistuvystės rūką bei plonytę liniją skiriančią meilę ir žvėrišką aistrą. Ir kas geriau apie skraistes ir paslaptingus rūbus mums papasakos, nei pats kostiumų dailininkas, – su juo, šiuo beprotišku švenčių ir pasiruošimo premjerai laikotarpiu trumpai aptarėme svarbiausius naujojo darbo aspektus.
– Ar tai – pirmas kartas, kuomet jums tenka dirbti su žymiąja Gounod opera?
– Ne, su šiuo kūriniu, prieš daugelį metų jau teko susidurti dirbant Jungtinėje Karalystėje, Birmingemo mieste įsikūrusiose Gastroliuojančioje operos trupėje. Čia choras buvo nedidelis, kaip ir scenografija, nes viskas turėjo tilpti į daugybę skirtingų šalies teatrų erdvių. Vėliau mačiau ne vieną skirtingą „Fausto“ pastatymą, tad pati medžiaga man yra gerai pažįstama.
– Nuo ko pradėjote pasiruošimą šiam kūrybiniam procesui? Kas buvo jūsų įkvėpėjas?
– Dalia pastatymą norėjo perkelti į 19 amžiaus pabaigą, taigi pradėjau nuo šio laikotarpio įvaizdžių, drabužių tyrinėjimo. Tai – scenoje populiarus laikotarpis, nes jis buvo labai svarbus dramaturgams, kompozitoriams... Taigi, mano svarbiausia užduotis buvo atrasti naują ir įdomų būdą pristatyti žmonių aprangai.
– Kaip apibūdintumėte savo pasirinktą stilių, kostiumų nuotaiką?
– Vyrų rūbuose ryškus militaristinio ir civilių aprangos miksas, kadangi šiuo metu jie yra kariai išeinantys į ir grįžtantys iš karo. Tai – išgalvota armija, kurioje persipina civilinė ir uniforminė aprangos, tokiu būdu tampančios itin teatrališkomis. Tuo tarpu moteriškų kostiumų stilius savyje talpina tiek dievobaimingumą, tiek ir dekadansą.
– Tad kiek kostiumų, aksesuarų teks sukurti šį kartą?
– Tikrai daug! Bus apie 60 choristų ir 12 šokėjų, neskaitant solistų. Manau, jog finale turėsime 100 skirtingų kostiumų.
– Ar kurdamas kostiumus tokiai istorinį laikmetį turinčiai, tačiau jį interpretuojančiai operai, laikotės išskirtinai jo taisyklių, ar pridedate šį bei tą iš šiuolaikinių detalių?
– Visuomet žvalgausi į viską, tai gali būti net ir kitų dizainerių interpretacijos šio periodo tema. Mada, filmai, istoriniai rūbai... Na ir žinoma, visuomet labai smagu istorinį kostiumą sumaišyti su šiuolaikine mada.
– Jei turėtumėte galimybę, ar norėtumėte grįžti laiku ir vėl būti, tarkime, 18-iolikos?
– Norėčiau pakeliauti laiku, bet keliaučiau į kitą laikmetį. Tikrai neturiu jokių svajonių vėl tapti jaunu savimi. Net jei būtų išlikusių dvejonių, „Fausto“ istorija puikiai parodo tokio pasirinkimo pavojus!
