Dabar populiaru
Publikuota: 2013 birželio 11d. 15:19

Vaclovo Strauko fotografijų parodoje „Kopos“ – nepaneigtina meilė gyvenimui

Balta kopa
Vaclovo Strauko nuotr. / Balta kopa

Nuo antradienio, birželio 18 d., iki liepos 19 d. Kauno galerijoje „Aukso pjūvis“ veiks klaipėdiečio fotografijos klasiko Vaclovo Strauko personalinė paroda „Kopos“.

Vaclovas Straukas Lietuvos fotografijoje įvardijamas kaip lyrinio realizmo atstovas. Temas šiai kūrybingai asmenybei diktavo pats gyvenimas. Kiekvienas iš autoriaus sukurtų fotografijos ciklų sietinas su vienu ar kitu jo gyvenimo etapu. Atradęs saviraišką fotografijoje, V. Straukas permąsto savo gyvenimo patirtis: vaikystę ant ežero kranto („Pamario motyvai“, „Kopos“), jaunystę, kai gyvenimo kelias pasuko Klaipėdos link („Jaunoji Klaipėda“), paauglystę ir darbo metus mokykloje („Paskutinis skambutis“). Jautri prigimtis, atida ir meilė gimtajam kraštui bei jo žmonėms formavo lyrišką pasaulėjautą, kuri laikui bėgant nuguldavo autoriniuose fotolakštuose. Taip kaupėsi nedidelės nuotraukų serijos, ilgainiui apjungtos į kelerius metus ar net kelis dešimtmečius vystomų temų fotografinius ciklus.

Vaclovo Strauko nuotr./Kopos
Vaclovo Strauko nuotr./Kopos

Kaip ir kūrybos pradžioje, kur fiksuojami objektai ar subjektai rikiuojami darniomis poromis, o likusi erdvė organizuojama apie jas kaip traukos centrą, net ir tais retais atvejais, kai toks centras – saulė, eliminuojamas iš kadro, nuotraukos erdvė visada užpildoma iki kadro ribų. Skirtingai nei A. Zavadskis, V. Straukas neformuoja geometrinių smėlio ornamentų, neieško kaip J. Kalvelis ir švytinčios materijos, skleidžiančios mistišką šviesą iš nuotraukos vidaus. Viskas čia kur kas paprasčiau. Atviras šviesos šaltinis (ar jis sklistų iš kadro centro, ar iš užribio) formuoja daugiau ar mažiau realistišką Neringos kopų paveikslą. Gana dažnai naudodamas plačiakampį objektyvą, autorius susintetina erdves, pernelyg nesigilindamas į stichijos suformuotų kalvų sudedamąją dalį – smėlio kruopą, bet visada vaizduodamas kopą kaip smėlio darinį.

Ūkanose ar snieguose paskandintas kraštovaizdis, vėliau platesne analize atsiskleisiąs „Kopų“ cikle kuria būdingą vietovės atmosferą su išnyrančiais laiko ir vietos ženklais – senomis valtimis, džiovinamais tinklais, apledėjusiais vandenų telkiniais. Ir tik retoje fotografijoje stebima akistata su saule, kuri ateityje taps pagrindinių V. Strauko peizažų motyvu. Žmogus – neatsiejama aplinkos dalis, išlaikęs tiek fizinį, tiek ir dvasinį ryšį su ja. Jaunystė tokia pat nekalta ir kaimiška, persmelkta naivaus tikėjimo ir ilgesio kaip ir vaikystė. V. Strauko fotografiniai ciklai, tarsi literatūriniai pasakojimai, kuriuose gyvenimo yra tiek, kiek jo geidžia parodyti pats autorius. Atrodo, kad fotomenininkas taip ir nepanoro visiškai atitrūkti nuo žodinės kūrybos, tiksliau jos struktūrą panaudojo naujai raiškai, tik žodį keičia vaizdas. O tema išlieka ta pati – nepaneigtina meilė gyvenimui.

Vaclovo Strauko nuotr./Nidos kopos
Vaclovo Strauko nuotr./Nidos kopos

 

Temos: 1 Neringa

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Praktiški patarimai

Skanumėlis
Būk sumanus

Metas rinktis

Naviguok į ateitį

Laikas iškylai

Vyrų mados savaitė

Venecijos meno bienalė

Dream 2 Drive