Dalios Ibelhauptaitės režisuotas „Oneginas“ persikėlė į daugeliui bent dalinai nostalgiškus „komunalkės“ laikus. Kiekvienas naujas susitikimas su šiuo spektakliu yra lyg naujas šiltų, juokingų ir nepamirštamų prisiminimų vakaras, savo eigoje kas kartą sukuriantis naujas, įsimintinas istorijas. Šį kartą – nepakartojami Algio Kriščiūno portretai ir juose užfiksuotų solistų mintys, užrašytos prieš pat „Onegino“ premjerą 2011 m., tad kas tuomet virė jų galvose? Ar visi lūkesčiai buvo pateisinti? Įdomu, kaip patys solistai šiandien reaguoja, prisiminę šias savo mintis...
Edgaras Montvidas – Lenksis (po „bohemiečių“ premjeros vaidmenį atliko Miuncheno Bayerische valstybinėje operoje, Ženevoje ir Glyndebourne‘o festivalyje)
„Lenskis – vienas pirmųjų didesnių mano vaidmenų karjeroje. Dar studijų metais jį dainavau Latvijos nacionalinėje operoje, vėliau Sankt Galene, Glyndebourne‘o festivalyje, Norvegijos nacionalinėje operoje.
„Bohemiečių“ pastatymas išsiskiria savo originalumu ir todėl šį kartą mano Lenskis – visiškai kitoks, negu ankstesniuose pastatymuose. Manau, „Eugenijus Oneginas“ yra patogi sceninėms interpretacijoms opera, griežtai neapribota laiko ir vietos rėmais.
Man patinka, kai laužomi stereotipai. Būtų nyku matyti Oneginą vien tik berželių apsuptame provincijos dvare. Kam tada reikia režisierių? Juk nebūtinai „Aidoje“ turi vaikščioti drambliai, o „Toskoje“ – eiti bažnytinė procesija. Pavyzdžiui, Miuncheno operoje „Rigoleto“ veiksmas perkeltas į beždžionių planetą! O kodėl gi ne? Jei režisieriui svarbūs operos muzika ir tekstas, jis tikrai nepraloš traktuodamas kūrinį savaip. Menas – subjektyvus dalykas.“
Laimonas Pautienius – Oneginas (po „bohemiečių“ premjeros vaidmenį atliko Latvijos nacionalinėje operoje ir Diuseldorfe)
„Bohemiečių“ premjeros – tai ilgai lauktas susitikimas su draugais, beprotiškai intensyvus ir alinantis darbas. Tačiau jis visada malonus, nes daug improvizuojame. Aš nemoku dirbti įspraustas į rėmus.
Onegino vaidmenį kuriu tik antrą kartą: praėjusią vasarą buvo pasitaikiusi proga „įšokti“ į šios operos spektaklio pastatymą Diuseldorfe.
„Bohemiečių“ pastatymas – visiškai kitoks, bet persiorientuoti man nesunku, nes traktuotė labai įtraukianti.“
Asmik Grigorian – Tatjana (po „bohemiečių“ premjeros vaidmenį atliko Berlyno Komische operoje, Michailovskio teatre Sankt Peterburge ir Maskvos Didžiajame teatre)
„Pirmą kartą dainuoju Tatjaną ir pirmą kartą susitinku spektaklyje su mama (operos primadona Irena Milkevičiūte). Tai verčia mane pasitempti labiau nei bet kada.
Mama taip pat yra dainavusi Tatjaną. Paprastai aš stengiuosi vengti vaidmenų, kuriuos ji kūrė, nes esame labai skirtingos asmenybės ir skirtingos menininkės.
Prisipažinsiu, Tatjanos personažas iš pradžių man buvo baugokas – atrodė per daug lyrinis. Tačiau, labiau įsigilinusi į jį, supratau, kad Tatjana yra labai tvirto charakterio. Patikėjau, kad man pavyks šis vaidmuo.“
Irena Milkevičiūtė – Filipjevna (auklė)
„Šį kartą turiu perlaužti save, nes dainuoju žemo mecosoprano partiją, turiu nusileisti ant žemės – kurti labai gyvenimišką personažą.
Be to, neslėpsiu – esu senamadiška, skeptiškai žvelgiu į bandymus šiuolaikiškai statyti klasiką. Tačiau stengiuosi prisitaikyti. Mano dvejones imtis Auklės vaidmens įveikė noras pabūti mama savo dukrai ir scenoje, padirbėti su jaunimu.“
Sigutė Stonytė - Larina
„Jaučiu „Eugenijui Oneginui“ daug sentimentų – Tatjanos vaidmuo buvo mano debiutas teatre. O dabar jau tinku motinos vaidmeniui.
Dažnai šios operos pastatymuose Larinos net nepastebi, o „bohemiečių“ spektaklyje ji – spalvingas, vienas svarbiausių personažų. Aš visada mėgau charakterinius vaidmenis, tad puikiai jaučiuosi ir bazės vedėjos „kailyje“. Juo labiau kad atmosfera „bohemiečių“ trupėje – labai įkvepianti: atrodo, suvaidintum bet ką. Čia šilta ir gera kaip šeimoje“.
Rafailas Karpis – Trikė (po „bohemiečių“ premjeros vaidmenį atliko LNOBT)
„Trikė – vienas šilčiausių ir teatrališkiausių mano vaidmenų. Pirmą kartą Trikė kupletus padainavau solidžiai publikai būdamas šešiolikos – dar ir dėl to jaučiu šiam personažui daug sentimentų.
Kiekvienas persikūnijimas į Trikė man lyg naujas vaizduotės fejerverkas. Parengiau publikai staigmenų, bet ir pats esu nusiteikęs mėgautis vaidmeniu. P. Čaikovskio muzika – nuostabi, kaip jokia kita!“.
