Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Vilniaus paveikslų galerijoje atidaroma dailininko Jono Rustemo 250-osioms gimimo metinėms skirta paroda

Autoportretas su fesu
Vilniaus paveikslų galerijos nuotr. / Autoportretas su fesu
Šaltinis: 15min
0
A A

Lietuvos dailės muziejus spalio 30 d. 16 val. Vilniaus paveikslų galerijoje (Didžioji g. 4) atidaro parodą „Jonas Rustemas – dailininkas ir pedagogas“, skirtą dailininko 250-sioms gimimo metinėms (veiks iki 2013 m. vasario 17 d.). Parodą atidarys Lietuvos dailės muziejaus direktorius Romualdas Budrys, parodos kuratorės Dalia Tarandaitė ir dr. Rūta Janonienė, fortepijonu skambins tarptautinių konkursų laureatė, pianistė Eglė Andrejevaitė.

Šiemet sukanka 250 metų, kai Konstantinopolyje (dabar Stambulas) krikščionių apgyventame  Peros priemiestyje gimė talentingas piešėjas ir portretistas, Vilniaus universiteto Piešimo ir tapybos katedros profesorius Jonas Rustemas (1762–1835). Vilniuje dailininkas paleido beveik keturiasdešimt metų. Jo kūryba ir pedagoginė veikla padarė didžiausią įtaką XIX a. Lietuvos dailei. Jubiliejinėje parodoje pristatomos įvairios J. Rustemo kūrybos sritys ir žanrai – portretinė tapyba, buitinės tematikos piešiniai, „Fantastinės“ kortos, šventinių renginių apipavidalinimas ir t. t., per dailininko mokinių darbus parodomas J. Rustemo meninių idėjų tęstinumas ir transformacija jaunosios kartos dailininkų romantikų kūryboje.

Pasak parodos kuratorių, „apie savo kilmę dailininkas paliko prieštaringų žinių. Tėvą vienuose šaltiniuose nurodo buvus graikų, kituose – armėnų tautybės pirklį, motiną – prancūzę. Apie 1744 m. J. Rustemą Podolės žemių generolas kunigaikštis Adomas Kazimieras Čartoriskis atsivežė į Lenkiją. Būsimasis dailininkas buvo auklėjamas aktyviu kultūriniu gyvenimu garsėjusiame A. K. Čartoriskio dvare.

1798 m. J. Rustemas buvo paskirtas tapybos profesoriaus Pranciškaus Smuglevičiaus adjunktu Vilniaus universitete ką tik įsteigtoje Piešimo ir tapybos katedroje. Iki universiteto uždarymo 1832 m. čia dėstė piešimą, o tam tikrais laikotarpiais ir tapybą. Nuo pirmųjų darbo universitete metų, o ypač 1819 m. tapęs faktiniu ne tik Piešimo ir tapybos katedros, bet visos Vilniaus meno mokyklos vadovu, J. Rustemas rūpinosi dailės dėstymo Vilniaus universitete tobulinimu, rengė mokymo programas ir dailės katedrų pertvarkymo projektus, koordinavo Grafikos ir Skulptūros katedrų ir litografijos dirbtuvės veiklą, rūpinosi mokyklos materialinės bazės stiprinimu, mokinių stipendijomis, stažuotėmis, apdovanojimais, mokslinių laipsnių teikimu, dailės galerijos kaupimu ir t. t. Ėmėsi organizuoti studentų dailės parodas – pirmąsias grupines dailės parodas Vilniuje.

Per beveik keturiasdešimt Vilniuje praleistų metų J. Rustemas šiame mieste tapo savas, buvo gerbiamas už meno išmanymą, dalykiškumą, mylimas už linksmą ir malonų būdą. Daugelis jį pažinojo ir atpažindavo iš tolo. Adomas Šemešys prisimena: „kas iš vilniečių nematė jo važiuojančio ar jojančio Antakalnio keliu ar žaidžiančio biliardą Didžiosios gatvės kavinėje, vadinamoje „Polska kawa“. Kas nematė jo portretų, kurių tiek daug ir su tokiu taiklumu tapė.“

Portretai buvo pagrindinė J. Rustemo kūrybos sritis. Savo drobėse dailininkas įamžino kone visą to meto Vilniaus ir dalies Lietuvos diduomenę, universiteto profesorius ir miesto inteligentiją, šeimos narius ir bičiulius. Ne viename kūrinyje jis paliko ir savo raiškų veidą. Bruožų egzotiškumą dar labiau sustiprindavo raudonas turkiškas fesas, kurį, pasak amžininkų, „amžinai ant galvos nešiojo“.

Vienas netikėčiausių ir labiausiai intriguojančių J. Rustemo kūrinių  – didžiulio populiarumo sulaukusios „Fantastinės kortos“. Jų idėja, greičiausiai, buvo perimta iš XIX a. pradžioje Vokietijoje plitusių „Cotta“ kortų, kuriose kortų ženklai buvo integruojami į piešinius, taip kortų žaidimą – anuomet populiarią laisvalaikio pramogą – paverčiant estetinio lavinimo priemone. „Fantastines kortas“ J. Rustemas komponavo iš įvairių savo piešinių ir eskizų (mitologinių, religinių, buitinių kompozicijų, natiurmortų, portretų), ieškodamas, kur įpaišyti akis, žaisdamas siužetais, motyvais, kultūrinėmis aliuzijomis.

J. Rustemas kūrė dekoracijas ir kostiumus mėgėjų teatrams, nuo 1810 m. talkino profesionaliam Vilniaus teatrui, įėjo į 1816 m. įsteigtą Teatro direkciją, kur buvo atsakingas už viską, kas susiję su spektaklių apipavidalinimu – kūrė kostiumus ir dekoracijas, prižiūrėjo kitų dailininkų darbą.

Jono Rustemo vadovaujamoje Vilniaus universiteto Piešimo ir tapybos katedroje subrendo dailininkų romantikų karta. Iš savo mokytojo jie perėmė tikėjimą auklėjamąja meno galia, aukštos menininko misijos visuomenėje suvokimą. Stiprėjant politinėms ir kultūrinėms represijoms, prasidėjusioms po 1831 m. sukilimo (jame ne vienas J. Rustemo mokinys pats dalyvavo), dailė ėmė įgauti legalaus pasipriešinimo carizmui formą, tapo vienu iš svarbiausių tautinės savimonės palaikymo būdų. Tiesa, žinomais menininkais („tautos šaukliais“) tapo tik nedidelė dalis iš gausaus J. Rustemo mokinių būrio (universiteto dokumentuose jų nurodoma daugiau negu 500) – V. Smakauskas, K. Ruseckas, V. Vankavičius, M. Kulieša, V. Dmachauskas, K. Ripinskis ir kt.”

Eksponatus parodai skolino: Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus, Lietuvos nacionalinis muziejus, Anykščių menų centras, Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių biblioteka, Vilniaus universiteto biblioteka, Lietuvos valstybės istorijos archyvas, Advokatų kontora LAWIN, Jaunius Gumbis.

Skaitmeninius vaizdus skolino: Muzeum narodowe w Warszawie,  Zakład Narodowy im. Ossolińskich.

Parodą papildo specialiai sukurta interaktyvi programa, kurios ekrane lankytojai gali susipažinti ir su užsienyje saugomais J. Rustemo kūriniais, pastudijuoti dailininko kūrybos ir biografijos faktus, paskaityti amžininkų atsiminimų.

Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą