Nacionalinėje dailės galerijoje – pirmieji B.Stančikaitės darbai, pelnę jai pasaulinį pripažinimą, ir paskutinių metų ieškojimai, kaip grafikė sako, apmąstymai apie nueitą kelią. Norėjusi būti tapytoja dar moksleivė Čiurlionio menų mokykloje vis dėlto pasirinko grafiką. Menininkė sako, kad ją sužavėjusi mokytoja Birutė Žilytė.
„Man labai patiko, kad litografijos technika galima išreikšti ir kontrastus, ir pilkas spalvas, tokias švelnias taip subtiliai, taip su jokia kita technika negali nupiešti“, – aiškina B.Stančikaitė.
Per keturis dešimtmečius B. Stančikaitė išbandė ir oforto techniką, ir tapybą, ir piešimą. Visi darbai išsiskiria ypatinga šviesa. Menininkė kuria idealizuotą peizažą, kaip pati sako, vis sugrįžta į kaime pas močiutę praleistas vasaras. Taip pat ji mėgsta dirbti neskubėdama.
„Patinka dirbti, piešti, kurti. Kai gali padaryti tai, kas tavo širdyje ir galvoje, jautiesi kūrėja“, – pasakoja grafikė.
„Ji kuria tam tikrą būseną, nenusakomą, palytėtą beveik sakralumo, kuri labai traukia. Iš jos darbų sklindanti tyla, ramybė ir harmonija žavi žiūrovus ir yra visuotinai išsiilgta būsena mūsų amžiaus sumaištyje“, – pasakoja parodos kuratorė Regina Urbonienė.
Parodos atidarymo išvakarėse B.Stančikaitei įteikta Vyriausybės kultūros ir meno premija.
