Gegužės 16–17 dienomis „Open House Vilnius“ komanda kviečia į daugybę po visą Vilniaus miestą išsibarsčiusių objektų. Viena šio festivalio stiprybių – galimybė patirti miestą įvairiausiais laikotarpiais ir sluoksniais. Atrodo, kad visa sostinė alsuoja vienu ritmu.
Siūlau kelias rekomendacijas – kai kurios jos pagrįstos patirtimi, o kai kurios – siekiu ir svajone aplankyti šiais metais.
Respublikinė Vilniaus psichiatrijos ligoninė Naujojoje Vilnioje
Yra vietų, apie kurias daugelis yra girdėję, tačiau retas yra buvęs jų viduje. Respublikinė Vilniaus psichiatrijos ligoninė Naujojoje Vilnioje – viena tokių. Prisipažinti, kad joje lankeisi kaip pacientas tikrai nebūtų pats maloniausias dalykas. Tai objektas, keliantis ne vien architektūrinį, bet ir socialinį smalsumą. „Open House Vilnius“ suteikia progą bent trumpam pažvelgti į erdvę, kuri Vilniaus žemėlapyje egzistuoja ne tik kaip pastatas, bet ir kaip kolektyvinės vaizduotės vieta.
2019 m. kompleksas buvo įtrauktas į Nekilnojamojo kultūros paveldo vertybių registrą, taip įtvirtinant jo architektūrinę, istorinę ir urbanistinę reikšmę. Šiandien ligoninė vis plačiau atveria duris lankytojams, siekdama mažinti socialinę stigmą ir kartu skatinti kultūros paveldo pažinimą.
Anot „Open House Vilnius“ organizatorių, ekskursijos po šią vietą yra ir dar vienas būdas po truputį naikinti stigmą, susijusią su tokiomis vietomis, o kartu ir psichine žmonių sveikata.
Tai – unikali galimybė pamatyti šį pastatą iš vidaus, tad galima tikėtis ir nemenkų eilių.
Igno Parčevskio namas: senojo Vilniaus pėdsakai
Palei Nerį išsitiesusi Žygimantų gatvė dabar triukšminga ir pilna mašinų bei„turtinga“ dulkių ir išmetamųjų dujų šuorų. Kiekvienais metais „Open House Vilnius“ metu ši vieta sulaukia daugybės susidomėjusiųjų, tad teks pasiruošti ilgėliau pastoviniuoti eilėje, tačiau palūkėti neabejotinai verta.
1895 m. metais Vilniaus urbanistiniame audinyje pasirodęs architekto Apolinaro Mikulskio projektas anuomet gyrėsi langais į bulvarą su liepų alėjomis palei Nerį – jis tęsėsi nuo pat Žaliojo tilto iki Sluškų rūmų. Tikėtina, dulkių ir arklių kanopų pasagų kaukšėjimo (atitikmuo mašinų varikliams) anuomet būta gerokai mažiau, alėja marširavo pėstieji.
Pastate galima ne tik išgirsti aludario Igno Parčevskio gyvenimo istoriją, juk čia buvo jo poilsio rezidencija, bet ir pamatyti autentišką sienų puošybą, interjerą, grindis. Patirtis – iš tiesų įspūdinga ir netgi kartotina.
ISM universitetas (buvęs Vilniaus centrinis paštas)
Pastatai, pakeitę paskirtį, dažnai tampa įdomiais miesto transformacijos liudininkais. Dabartinis ISM universiteto pastatas Gedimino prospekte puikus miesto kaitos pavyzdys.
Nuo pat pastatymo 1886 m. pastatas buvo žinių ir informacijos centras. Vėliau ilgus metus čia buvo įsikūręs bankas, o septintajame dešimtmetyje statinys buvo pertvarkytas į Vilniaus centrinį paštą. Atlikti rekonstrukciją buvo pavesta jauniems „Naujosios bangos“ architektams Algimantui ir Vytautui Nasvyčiams. Anot „Open House Vilnius“ organizatorių, anuomet į architektūros išsaugojimą buvo žiūrima gana atsainiai, todėl Nasvyčių sprendimas išlaikyti senąjį fasadą yra išskirtinis, rodantis pagarbą istorijai.
Naujoji rekonstrukcija, kuri buvo skirta ISM universitetui, pastatą prikelia trečiam gyvenimui, tačiau architektūriniai sprendimai gerbia visus prieš tai buvusius pastato sluoksnius. Žvelgiant į pastatą iš Gedimino prospekto pusės nė neatrodo, kad jame galėtų slėptis tokios gilios erdvės ir tokie tūriai. Moderniu skandinavišku stiliumi atnaujintas pastatas pritaikytas universiteto reikmėms, bet jis kartu išsaugo ir Nasvyčių paveldą.
Bokšto skveras
Dabartinis „Bokšto skvero“ (architektai „Archinova“ ir „Studio Seilern Architects“) kompleksas per šimtmečius susiformavo iš kelių valdų, kurių mūriniai statiniai istoriniuose šaltiniuose minimi jau XV–XVI a.
XVII a. į LDK iš Prancūzijos atvyko gailestingosios seserys šaritės, o Vyskupo Boguslavo Gosievskio dovanotuose rūmuose, kur dabar ir yra įsikūręs „Bokšto skveras“, jos ir gyveno bei buvo įsteigusios ligoninę. Ligoninėje vienu metu galėdavo gydytis iki 200 sergančių vyrų ir moterų.
Sovietmečiu „Bokšto skvero“ pastatuose buvo įkurtas odos ir venerinių ligų dispanseris. Šį pastatų kompleksą iš pat pradžių norėta paversti „Hilton“ viešbučiu, tačiau galiausiai pastatuose buvo įkurtas didžiausias Vilniaus mieste SPA, keletas biurų ir gyvenamosios patalpos. Įprastai į SPA lankytojai neįleidžiami, tačiau gali pamatyti dar šaritėms čia esant pastatytą koplyčią, tapusią renginių ir parodų erdve bei subtiliai įrengtus biurus.
Kylant laiptais arba liftu – ekskursijos metu siūloma rinktis laiptus, nes kopiant jais atsiveria unikalus Vilniaus panoramos vaizdas – patenkama į mansardą, kuri – šiuolaikiškas projektas, jame dabar įsikūrusios „Baltisches Haus“ darbo erdvės, taip pat atsiveria koplyčios stogo elementas. Mansarda buvo statyta naujai, vienintelė autentiška detalė – koplyčios stogo elementas.
Apsilankymas šiame komplekse, ypač šviečiant saulei, tampa ir įkvepiančiu estetiniu potyriu – šviesa pagyvina architektūrinius sprendimus ir negali nustoti grožėtis tuo, kaip jautriai architektai sugebėjo užmegzti pokalbį su praeitimi.
Vileišių rūmai (Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas)
Architekto Augusto Kleino neobarokiniai rūmai baigti statyti 1906 m. Pagrindinių rūmų stogas dengtas pilkai melsvos spalvos cinko-švino plokštelėmis, tai – ypatingas aniems laikams sprendimas.
Rūmų architektas A.Kleinas projektavo ir kitus išskirtinius pastatus Vilniuje, pavyzdžiui, Juozapo (Juzefo) Montvilos koloniją.
Tiesa, tam, kad Vileišių rūmai galėtų būti pastatyti, dar reikėjo iš grunto ir smėlio supilti nemenką kalvą – siekta rūmų šeimininkams atverti Vilniaus panoramą.
Pagrindiniuose rūmuose – pusrūsis, du pagrindiniai aukštai ir mansarda. Pusrūsyje – virtuvė ir tarnų valgomasis, o mansardoje – tarnų miegamieji. Pagrindiniai du aukštai, žinoma, skirti ponams Vileišiams. Ponia Vileišienė, anot šaltinių, turėjusi ir vonią, į kurią vanduo ir atitekėdavo, ir ištekėdavo, tai – didžiulė prabanga aniems laikams.
Šį pastatą puikiausiai žino kiekvienas vilnietis ar bent jau antakalnietis – Vileišių rūmai Antakalnio gatvėje iškart atkreipia visų dėmesį savo puošnumu. Dabar čia įsikūręs Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, o pasivaikščiojimas po juos – dar viena kelionė į XX a. pradžios Vilnių ir lietuvybės puoselėtojo Petro Vileišio vaizduotę.
Vilniaus kultūros, pramogų ir sporto rūmai
Vilniaus kultūros, pramogų ir sporto rūmai, geriau žinomi kaip VRM rūmai, – įspūdingos architektūros vartai į Žirmūnų rajoną, iškilę 1980 metais, kai Žirmūnai buvo pirmasis modernios sovietinės urbanizacijos projektas. Architektas – Algimantas Mačiulis. Jie – vėlyvojo modernizmo architektūros pavyzdys. A.Mačiulis ne tik projektavo pastatą, bet ir baldus ir durų rankenas.
Pastato vidų puošia ir originalios interjero detalės: Kazimiero Simanonio kurti sietynai, Algimanto Mizgirio metalo kompozicija ir Kornelijaus Stoškaus freska.
Lankantis VRM rūmuose jauti ir praėjusio laiko dvasią – ja alsuoja visas pastatas. Ne tik architektūriniai sprendimai, bet ir čia buvusios veiklos – nuo roko muzikos festivalių iki įvairių kolektyvų susibūrimų ar tarptautinių prekių mugių.
Galiausiai pastatas – kinematografiškas, atrodo, kad patenki į visiškai kitą, nei dabar įprasta, pasaulį. Nenuostabu, kad šios erdvės domina ir kino kūrėjus: tiek lietuvius, tiek užsieniečius.
Atgimęs butas Piromonte, Kalvarijų gatvėje
Istorinėje Šnipiškių rajono dalyje – Piromonte – stovi 1898 m. pastatytas gyvenamasis namas. Ši teritorija saugoma valstybės kaip urbanistinė ir architektūrinė vertybė. Viktorija Puodžiūtė-Jurkšaitė ir Andrius Jurkšaitis įsigijo vieną iš šio namo butų. Šeimininkai pamatė erdvės ateities viziją ir nusprendė išsaugoti viską, kas autentiška ir vertinga.
Rekonstrukcijos metu buvo atidengtos sienų freskos – nuėmus senus tapetus išryškėjo melsvos spalvos polichromija. Vienas įspūdingiausių atradimų – sovietmečiu užmūrytos durys, atskleidusios ankstesnę buto struktūrą.
Tiesa, į ekskursijos grupę galės patekti tik po dešimt žmonių, tad turbūt teks palūkėti, bet ši vieta tikrai neabejotinai verta dėmesio. Ne tik dėl to, kad neįmanoma jos pamatyti kasdienybėje, bet ir dėl to, kokią strategiją pasirinko vietos šeimininkai: atkurti interjerą kuo autentiškiau.
Kvartalo „Senamiesčio sodai“ statybos
Įprastai „Open House Vilnius“ stengiasi atverti erdvės, kurios jau yra užbaigtos ir jau yra pilnavertė miesto dalis, tačiau šiais metais programoje atsirado ir kiek kitoks žanras. Nuspręsta lankytojus pakviesti į dar tik besikuriančią erdvę – „Senamiesčio sodus“.
Spėju, kad ji susilauks didžiulio populiarumo vien dėl savo išskirtinio statuso.
„Senamiesčio sodų“ kvartalas kyla ten, kur prieš šimtmečius vystėsi Vilniaus priemiesčio gyvenimas. XIX a. pradžioje šiose apylinkėse žymus gamtininkas Juozapas Strumila puoselėjo botanikos sodą – nuo jo gatvė įgijo pavadinimą, o aplinkinės teritorijos tapo žaliuoju traukos centru.
Statybų metu atidengti autentiški XIX a. rūsiai ir pamatai išsaugoti matomi. Jie nebuvo užpilti ar paslėpti, bet pagarbiai integruoti į naujų pastatų struktūrą, išlaikant tiesioginį ryšį su praeitimi.
Radijo namai
Pačiame Vilniaus centre, nuo Gedimino prospekto šurmulio kiek atokiau esančioje A.Smetonos gatvėje, yra įsikūrę „Radijo namai“ – vienas iš Vilniaus socialistinio realizmo architektūros pavyzdžių.
Daugiau nei per 70 gyvavimo metų pastatas ne kartą keitė paskirtį ir identitetą. Iš pradžių jis tarnavo Statybinių medžiagų pramonės ministerijai, vėliau čia veikė bankas, biurai, taip pat šokių mokykla. Pasakojama, kad vienu metu kabinete sėdėjo ir Algirdas Mykolas Brazauskas, ir Kazimiera Danutė Prunskienė, tad pastate – gausu istorijos.
Pastato atnaujinimas ir pritaikymas net keturių radijo stočių veiklai įvyko visai neseniai – 2023-iaisiais metais, tad pamatyti tiek architektūrinius sprendimus, tiek radijo darbo specifiką dabar yra puiki proga. Projektavimo metu siekta išsaugoti istorinius interjero elementus ir atgaivinti autentišką XX a. vidurio fasado charakterį. Prikeliant pastatą naujam gyvenimui, pagrindiniu uždaviniu tapo inovatyvios inžinerinės erdvės įveiklinimas istorinėje aplinkoje.
Antakalnio tarpukario kotedžų kompleksas
Šis tarpukario Vilniaus kotedžų kompleksas – išskirtinis sostinės kontekste. Tokio tipo kotedžų kompleksai anuomet buvo populiarūs Varšuvoje, tad mada atkeliavo ir iki Lenkijos valdomo Vilniaus. Tik plačiau neišplito, nes galiausiai atsirado tik vienas toks kompleksas sostinėje.
T.Kosciuškos, Olandų ir M.Dobužinskio gatvių kvartale esantis 25 sublokuotų kotedžų ansamblis – stilistiškai vientisas tarpukario Vilniaus funkcionalizmo architektūros pavyzdys.
Šį gyvenamųjų namų kvartalą 1928–1932 m. pastatė Viešųjų darbų ministerijos darbuotojų būsto statybos kooperatyvas Vilniuje.
Sovietmečiu namai buvo nacionalizuoti. 1985 m. pagal Ninos Masaitienės projektą atlikta viso komplekso rekonstrukcija – kiekviename pastato aukšte įrengti atskiri butai.
Nors kvartalas neatrodo ištaigingas ar prabangus, tačiau jo išskirtinumas Vilniaus kontekste ir istorinis daugiasluoksniškumas žada puikų pasivaikščiojimą ir gilesnio miesto pažinimo galimybę.
