Pristatymo metu paskaitą „Šiuolaikinio meno iššūkiai: siaubo galių tyrimas ir kūrėjo/s drąsa“ skaitė menotyrininkė, Nacionalinės premijos laureatė Laima Kreivytė.
Pasak paties Š.Saukos, paveikslas „Tai, ką matau“ yra reakcija į šiandienos viešąjį lauką, o ir „veikėjai“ jame – puikiai atpažįstami bent truputį besidomintiems tuo, kas vyksta viešojoje erdvėje. Tarp atpažįstamų figūrų – Viktoras Orbanas, paverstas besišlapinančio berniuko figūra, Gitanas Nausėda, Donaldas Trumpas, laikantis tualetinio popieriaus ritinėlį, taip pat Popiežius Pranciškus, virš kurio vaizduojama vaivorykštė. Pasak menotyrininkės, šis simoblis neturi nieko bendro su bibline sandora tarp Dievo ir žmogaus, o siejamas su LGBTQ bendruomene.
Paveikslas įtraukia žiūrovą į vizualinį perteklių, primenantį apie realybę. Kaip pasakojo menotyrininkė L.Kreivytė, kūrėjo pasirinkta meninė kalba veikia metonimiškai – detalės nurodo į platesnę visumą, o politinė galia vaizduojama ne kaip autoritetas, bet kaip pažeidžiama būsena, kurioje žmogus nebėra pasaulio centras.
L.Kreivytė minėjo, kad pats menininkas yra sakęs, jog siekia „įžeisti visus“ – ne tik religines ar politines figūras, bet ir skirtingas visuomenės grupes. Taip pat menotyrininkė pridūrė, kad Š. Saukos kūryboje visada atsiranda refleksijos momentas.
„Norėdamas įžeisti visus, jis nedaro išimties ir sau pačiam“, – teigė L.Kreivytė.
Renginio metu menotyrininkė siūlė šį kūrinį skaityti per bjaurumo estetikos ir šiuolaikinio meno prizmę. Anot jos, menas dažnai ne tik jaudina, bet ir pykdo, nes paliečia tai, nuo ko paprastai norima nusisukti.
„Menas veikia ne tik per grožį. Jis veikia per protą, per intuityvias asociacijas, per mūsų baimes“, – sakė L.Kreivytė.
Ji rėmėsi bulgarų ir prancūzų filosofės Julios Kristevos suformuluota abjekto samprata, apibūdinančia ribines būsenas tarp gyvo ir negyvo, kūno ir to, kas iš jo pašalinta.
„Abjektas nėra nei subjektas, nei objektas. Tai yra tai, kas buvo gyva ir tapo negyva – tai, kas suardo tvarką ir kelia šleikštulį“, – aiškino menotyrininkė.
Pasak jos, XX a. pabaigoje tokia estetika Amerikoje išryškėjo kaip jautri reakcija į trauminius procesus – AIDS krizę, politinį smurtą, socialinį nestabilumą. Šiandien, antropoceno epochoje, kai žmogaus veikla tapo pagrindine jėga, šios ribinės būsenos plečiasi ir apima ekologinius bei geopolitinius lūžius.
„Žmogus nebėra visų dalykų matas. Jis tampa viena iš rūšių, ir Š.Saukos kūriniuose tai labai aiškiai matyti – žmogus čia grįžta į žemę“, – pabrėžė L. Kreivytė.
„Man čia visko per daug“
Susirinkusių žiūrovų reakcijos buvo nevienareikšmės. Vieni ilgai stovėjo priešais paveikslą, bandydami „iššifruoti“ detalių gausą, kiti – greitai nusukdavo žvilgsnį.
„Man čia visko per daug. Bet gal būtent to ir reikia“, – sakė viena renginio lankytoja.
„Žiūrint atsiranda nemalonus jausmas. Bet paskui supranti, kad jis labai tikslus“, – pridūrė kitas lankytojas.
Žmonės po pristatymo skirstėsi lėtai. Ant kėdžių buvo paliktos brošiūros, kuriose – interviu su menininku, o kantriausieji dar kurį laiką laukė, kol pats Š. Sauka jose raitė vienetinius autografus – tarsi pratęsdamas savo naujausią kūrinį mažais poelgiais.
