Kauno miesto muziejaus Juozo Gruodžio namuose atidaryta paroda „Memento mori“ (liet. „atmink, kad mirsi“), primenanti apie žmogaus mirtingumą ir gyvenimo trapumą, veiks vos 10 dienų – iki lapkričio 8-osios.
Joje pristatomos su XX a. 5–7 dešimt. žymių Lietuvos muzikų mirtimi susijusios vertybės.
Parodos kuratorė, Miko ir Kipro Petrauskų namų vadovė Irma Grigaitytė teigė, kad muziejų, ypač memorialinių, rinkinius galima vadinti savotiškais lobynais – juose nugulę eksponatai liudija visą žymių praeities veikėjų gyvenimą: nuo vaikystės iki paslaptingos ir neišvengiamos mirties akimirkos.
„Nors ir saugomi, su mirtimi susijusius eksponatus parodose išvystame retai – jie kelia moralines ir etines dilemas, svarstymus, kur yra riba tarp kultūros sklaidos bei galimos nepagarbos, ir kaip tos ribos neperžengti.
Tačiau išties svarbu, kad tokio tipo eksponatai nebyliai pasakoja apie nykstančias ir jau išnykusias tradicijas, kultūrinį, socialinį ir netgi ekonominį kontekstus. Būtent toks yra parodos „Memento mori“ tikslas – saugioje ir pagarbioje aplinkoje supažindinti lankytojus su, tikėtina, nepatogumą keliančiais eksponatais, pristatyti juos lydinčias istorijas“, – paaiškino I.Grigaitytė.
Žymios šeimos namas
Parodos atidarymo vakarą 15min žurnalistės laukė ekskursija tamsoje. Jos metu atskleista, kaip mūsų kultūroje įamžinami žymūs mirusieji, kokias paslaptis slepia, žvelgiant iš šių dienų perspektyvos, gūžčioti pečiais ar net krūptelėti verčiančios pomirtinės kaukės, mirties liudijimai, surežisuotos laidotuvių fotografijos, netekėjusios merginos „vestuvėms su mirtimi“ skirtos įkapės.
Neįprastą pasivaikščiojimą su Kauno miesto muziejaus kultūrinių veiklų koordinatore Danguole Jonušaite pradėjome stovėdami priešais Juozo ir Stasės Gruodžių namų įėjimą.
Ant Neries kranto stovinčio, iš visų aplinkinių namų išsiskiriančio pastato projektas, kurį rengė pats kompozitorius, kartu su žymiu architektu Feliksu Vizbaru, užgimė 1930 metais ir buvo įgyvendintas per dvejus metus.
Nors modernistinio statinio su įėjimą puošiančiomis kolonomis, dideliais kampiniais langais siluetas, iš pažiūros, pakankamai masyvus, viduje – tik keturios nedidelės erdvės.
Šiuose namuose Gruodžiai kartu išgyveno 16 metų. Po kompozitoriaus mirties viena likusi Stasė visais būdais stengėsi išlaikyti vyro atminimą. Vienu metu pastate veikė J.Gruodžio muzikinė biblioteka, vėliau jis buvo perduotas Kauno savivaldybei, įkurtas memorialinis muziejus.
„Šiame name be Gruodžių šeimos daugiau niekas negyveno“, – patikino pašnekovė.
Bičiuliai Juozai išėjo vienas paskui kitą
Mintimis nusikeliame į 1948-uosius. Būtent šiais metais mirė J.Gruodis. Įdomu, kad kompozitorius buvo pašarvotas savo darbo kabinete, bet apie tai – vėliau, nes laikas leistis į tamsą.
Pasiruošiame žibintuvėlius.
D.Jonušaitė perspėja, kad paroda nėra skirta lankytojų gąsdinimui ar šiurpinimui, priešingai, norima pakviesti pažvelgti į šią jautrią, daug apie visuomenę pasakančią temą – santykį su mirtimi.
„Atrodytų, kad mirtis užbaigia viską, tačiau žmogus gali pretenduoti į amžinybę, jeigu per savo gyvenimą nuveikė daug įsimintinų darbų, kurių dėka visuomenės ir istorijos tyrinėtojai bei entuziastai išlaiko jo atmintį“, – patiko ji.
Mirus artimajam, jo šeimos nariai, kaip ir dabar, taip ir anksčiau, susidurdavo su tam tikrais biurokratiniais procesais. Šio proceso rezultatas – mirties liudijimas.
Apžiūrime dar vieno žymaus kompozitoriaus – 1949 metų vasario 10 dieną anapilin išėjusio Juozo Tallat-Kelpšos, mirties liudijimą. Jame pateikta mirties priežastis – širdies paralyžius.
„Abu Juozai – Gruodis ir Tallat-Kelpša – buvo bičiuliai, kolegos. Pasakoma, kad jie net susiginčijo, kuris iš jų ilgiau gyvens. 1948 metų balandžio 16 dieną J.Gruodžiui mirus, J.Tallat-Kelpša pareiškė: „Matai, Gruodis neatlaikė“. Dalyvaudamas bičiulio laidotuvėse jis stebėjosi: "Kokios gražios laidotuvės, kad ir mane taip laidotų". Tuo metu J.Tallat-Kelpša nežinojo, kad paskui draugą išeis nepraėjus nė vieneriems metams“, – įdomų faktą atskleidė D.Jonušaitė.
Pragaištingoji kantata apie Staliną
J.Tallat-Kelpšos mirties aplinkybės priverčia aiktelėti.
