– Spektaklis „Plutonas“ yra sukurtas pagal britų dramaturgo Alisterio McDowallo pjesę, kurios nauji pastatymai netrunka atsirasti pasaulio scenose. Nors autorius neretai pabrėžia, kad ši pjesė nėra mokslinės fantastikos kūrinys, atsiranda vis daugiau komentarų ir sveikinimų, kad pagaliau teatre turime puikios mokslinės fantastikos pavyzdžių. Kaip tu matai šią pjesę?
– Iš pirmo įspūdžio galėtų pasirodyti, kad tai yra mokslinės fantastikos kūrinys. Šią mintį perša aplinkybės – tam tikra pjesės veiksmo vieta, tam tikras laikas. Tačiau reikia klausti, kas vyksta pjesėje? Čia vaizduojami žmonių santykiai, kuriuos galima perkelti į visai kitą amžių ar vietą. Jų negali įdėti į jokius žanrus, nes santykiai ir yra visų žanrų ir stilistikos pagrindas.
Mane labai domina pats mokslinės fantastikos žanras ir jos dabartinis populiarumas. Šiuo žanru domėjausi nuo pat vaikystės. Iki šiol mano mėgstamiausia knyga yra Rėjaus Bredberio „Pradžios pabaiga“. Man pasirodė įdomu, kad pjesėje vieno iš veikėjų vardas yra Rėjus. Reikėtų paklausti autoriaus, kodėl jis pasirinko šį vardą, juk R.Bredberis yra išties pakankamai ryški figūra mokslinėje fantastikoje.
– Kokios buvo pirmos mintys, kai perskaitei pjesę?
– Man iš karto kilo klausimas, kas čia atsitiko? Pjesėje labai svarbi įvykių chronologija, kuri nėra išdėliota taip, kaip esame įpratę. Čia pradedame nuo vėlesnės scenos, peršokame į ankstesnę, tada vėl grįžtame į vėlesnę. Teatre juk esame įpratę stebėti augimą, emocinės linijos kilimą. Tad visų pirma nėra lengva susigaudyti, kas čia vyksta, susipažinti su personažais, suprasti, kokie jie yra, suvokti, apie ką yra šį daugiasluoksnė pjesė. Bet manau, kad tame sudėtingume ir slypi jos paslaptis ir grožis.
– Kaip žiūrovui padedate susigaudyti laiko tėkmėje?
– Nuo pat repeticijų pradžios mums tai buvo nelengva užduotis. Kartais mes specialiai žiūrovą pastatome į tokią poziciją, kad jis pats bandytų susigaudyti, kas čia vyksta. Kelių čia yra labai daug, bet nesistengiame eiti lengviausiu. Žiūrovui reikės pamąstyti ir atidžiai stebėti veiksmą, kad nepasiklystų pjesėje.
– Spektaklio premjera įvyks Lietuvos Etnokosmologijos muziejaus kupole. Kaip ši savaime kosminė erdvė Jums padeda?
– Tai tikriausiai pati gražiausia ir geriausia vieta, kur tik galėtume rodyti spektaklį. Jos architektūra kelia jausmą, kad esame savotiškoje kosminėje stotyje. Be to, būdami kupole mes iš aukštai žiūrime į žemę. Ši erdvė yra labai turtinga ir papildo spektaklio tekstą, o tekstas papildo tą grožį ir gamtos magiją, kurią matome.
Pjesėje labai svarbi įvykių chronologija, kuri nėra išdėliota taip, kaip esame įpratę.
– Kuo aktualios spektaklyje iškeliamos temos?
– Šiandien mes turime daug baimių ir rūpesčių, nuo kurių nuolat bėgame. Tam turime daugybę galimybių – net ir tolimiausi atstumai mums tampa lengvai įveikiami. Pavyzdžiui, medituoti mes bėgame į Indiją, nors tą meditaciją galime susikurti ir pas save. Bet mums nuolat kažko reikia, mes kažko ieškome. O viskas, nuo ko norime atitrūkti, mus vis tiek pasiveja – pabėgimas yra labai laikinas. Kiekvienas spektaklio personažas iškelia skirtingus dalykus, tačiau juos visus vienija bėgimas. Jie bėga į kosmosą tam, kad atitrūktų nuo to, kas nutiko žemėje. Tačiau nors jie ir atsiduria už milijono kilometrų, viskas pasiveja – nuo to, kas yra tavo viduje, niekada nepabėgsi.
– Nuo ko bėga tavo kuriamas personažas Džilda?
– Ji jaučia tam tikrą kaltės jausmą, kad nepadarė to, ką turėjo padaryti, kad žemėje nesukūrė kažko, ką turėjo sukurti, nebuvo tuo, kuo galėjo būti. Džilda taip pat bėga nuo vienišumo, baimės jausmo ir nerimo.
– Žiūrovas netgi jaučia, kad visą spektaklį jį tarsi veda Džilda. Kuo ypatinga jos istorija?
– Yra požiūris, kad kosmosas priklauso tik vyrams, bet tai yra netiesa – prie kosminių atradimų moterys taip pat labai daug prisidėjo. Džiaugiuosi, kad autorius pasirinko moterį ir joje sutalpino tiek daug temų. Dažniausiai kosmoso aplinkybės skatina kalbėti apie užkariavimą, o tai yra labai tolima moters prigimčiai. Džildoje sutalpinama labai daug šio laikmečio problemų – nerimas, motinystė, santykiai su praeitimi. Jos išlieka net ir kosmose. Atrodytų, kad ji yra pati silpniausia, bet būtent ji ir išlieka ilgiausiai. Svarbu ir tai, kad Džilda nuolatos ieško ryšio su savo komanda, bet jai nesiseka ir ji lieka vieniša.
Tokia pati vieniša, kokia buvo ir Žemėje. Ir čia atsiranda paralelė su šiandiena – mums nereikia būti kosmose, kad prarastume ryšį su žmogumi. Atrodytų, kad sukurta tiek technologijų, kurios skirtos palaikyti ryšį net ir su kitame žemyne esančiu artimuoju. Bet tada kyla klausimas, kodėl žmogus kuo toliau, tuo labiau jaučiasi vienišas? Mes neberandame santykio su tėvais, artimaisiais ar vaikais. Viskas yra sukurta, kad lengviau palaikytume ryšį, bet kuo toliau, tuo darosi sunkiau.
– Spektaklyje matoma didžiulė technologinė pažanga, tačiau kas liečia žmones, jų santykius ir galbūt net lyčių statusus, didelio pokyčio nepastebime. Džilda, nors ir tampa laivo kapitone, yra aukščiausios pareigybės žmogus, būdama vyriškoje kompanijoje jaučiasi esanti pati silpniausia. Ar tai yra todėl, kad moterys per daug bijo pripažinti, kad gerai dirba savo darbą?
– Nemanau, kad tai yra susiję su tuo, jog Džilda yra moteris. Tai būtų per daug paprasta. Jos negerbia komandos nariai, nes ji pati nesijaučia tvirta, nežino savo vietos, nuolat dvejoja, nemoka užmegzti žmogiškų ryšių. Nors ir stengiasi išsiugdyti stiprybę, ji nesugeba su savimi susitvarkyti. Džilda taip pat patenka į nedėkingą situaciją, kai turi stoti į savo autoriteto vietą. Manau, kad dabar mano amžiaus žmonės irgi su tuo susiduria, kai po truputį mus ima palikti autoritetai ir suvokiame, kad turime stoti vietoj jų. Labai sunku užimti savo vedlio vietą, bet tai įvyksta natūraliai. Džilda niekada nenorėjo vadovauti, tad ši nedėkinga situacija, kurioje ji niekada nenorėjo būti, kuri primeta jai daug atsakomybių, viską labai apsunkina.
– Atrodytų, kad spektaklis yra tarsi veidrodis, prieš mus pastatantis šiuolaikinio žmogaus problemas.
– Atradimai ir sunkūs dalykai negali ateiti lengvai. Tai yra normalus procesas, kurį turime priimti ir jį pereiti. Visame kame yra šviesos, kuri ir veda žmoniją. Mes žiūrime į dangų, matome žvaigždes ir keliaujame į jas. Kiek raketų turėjo pakilti, kol galiausiai pasiekė tikslą? Tai niekada mūsų nesustabdė.
– Kaip manai, kokias savybes turėtų turėti žmogus, pasiryžęs iškeliauti į kosmosą?
– Tokie žmonės yra svajotojai, juk žmonija visada norėjo keliauti kažkur toliau. Nors aptarėme spektaklyje keliamus neigiamus dalykus, bet nereikia pamiršti žmogaus amžino siekio judėti tolyn ir svajoti. Mūsų visi pasiekimai yra atsiradę iš to, kad žmogaus prigimtyje yra ne tik instinktas išlikti, bet ir noras kažko pasiekti, judėti pirmyn.
– Ar turėjai svajonių būti astronaute?
– Apie tai niekada nesvajojau, bet kai dabar prisimenu savo vaikystę ir R. Bredberio knygas, man atrodo, kad užteko vien jų, kad būčiau išmaišiusi visą kosmosą. Aš visada svajojau tapti aktore. Tikriausiai kiekvienas iš mūsų turime daryti tik tai, ką jaučiame, kad turime daryti. Visada galvojau, kad būdamas aktoriumi ir kurdamas personažus gali keliauti. Ir šį kartą aš taip keliauju į kosmosą. Iš tikrųjų čia išryškėja mano didysis panašumas ir skirtumas su Džilda – aš turiu labai daug baimių. Mane gąsdina net mintis apie kosmosą ar keliavimą į jį. Džilda irgi visko bijo, bet ji sugebėjo iškeliauti į Plutoną.
– Kokių dar Džildos bruožų atrandi savyje?
– Kartais būna net šiurpu, nes jų randu labai daug. Atrodo, kad čia apie mane parašyta, bet tai ir yra didžiulė dovana. Tai yra geriausias laikas, kada galėjau sutikti Džildą. Tikiuosi, kad ir žiūrovas sutiks kažką panašaus į save jam labiausiai reikiamu metu, kaip kad ir aš sutikau šį personažą.
