Dabar populiaru
Publikuota: 2019 sausio 18d. 16:32

Aktorius Daumantas Ciunis: „Neturėjau net minties, kad kada nors vaidinsiu Chlestakovą“

Daumantas Ciunis
VMT archyvo nuotr. / Daumantas Ciunis

Režisierius Rimas Tuminas ką tik atnaujino vieną ilgaamžiškiausių savo spektaklių „Revizorius“, pagrindinį vaidmenį patikėdamas aktoriui Daumantui Ciuniui. Jis Chlestakovo vaidmeniu netrukus debiutuos gastrolėse Kaune bei Alytuje ir pakeis septyniolika metų spektaklyje vaidinusį Arūną Sakalauską.

Prieš gastroles Daumantas Ciunis sutiko atsakyti į keletą klausimų apie tai, su kokiais iššūkiais tenka susidurti, perimant kultinius vaidmenis iš legendinių aktorių.

– Šiais metais Jūs gavote pagrindinį vaidmenį viename iš Rimo Tumino spektaklių „Revizorius“. Kaip sureagavote išgirdęs pasiūlymą pakeisti Arūną Sakalauską, sukūrusį vieną žymiausių visų laikų Chlestakovų?

– Labai apsidžiaugiau, kad teks prisiliesti prie šito puikaus spektaklio ir dar tokiam vaidmeny, o tada nuliūdau – toks geras spektaklis, toks puikus vaidmuo, o taip gaila, kad jau sukurtas Arūno. Ir sukurtas genialiai.

– Pasak spektaklio režisieriaus R.Tumino, repeticijų atmosfera buvo puiki, jam buvo malonu stebėti įvairių kartų santykius, jausti tikrą teatrinę atmosferą. Anot jo, buvo tikros kalėdinės repeticijos. Praverkite, prašau, teatrinio pasaulio užkulisius, atskleiskite – kokiu būdu aktorius perima vaidmenį, kaip atrodo šis procesas? Kas lengviau – sukurti naują vaidmenį ar perimti jau kieno nors sukurtą?

– Labai paprastai: turi pjesės tekstą, spektaklio vaizdo įrašą ir dalyvauji repeticijose su partneriais. Pradžioje išmoksti tekstą, tada pasižiūri vaizdo įrašą, o vėliau, jau turėdamas šiokį tokį supratimą, ką reikės daryti ir kalbėti, eini repetuoti su partneriais. Pats smagumas prasideda tada, kai paaiškėja, jog pjesėje tekstas užrašytas – vienoks, vaizdo įraše – kitoks, o atėjus į repeticiją partneriai sako: „Oi, baik tu, čia seniai šito nebesakom“.

Dėl sunkumo – turbūt sunkiau perimti vaidmenį. Turi prisitaikyti prie jau nusistovėjusio spektaklio ritmo ir nuotaikos, kai tuo metu kuriant naują vaidmenį šituos dalykus gali lemti pats. Perimdamas turi įsilieti į jau esamą spektaklio audinį. Pagauti kai kuriuos, kartais pačiam nesuprantamus, vaidmens niuansus. Tada gelbsti profesija ir intuicija.

– Gal pamenate, kada ir kokiomis aplinkybėmis pirmą kartą pamatėte šį spektaklį, kokius įspūdžius patyrėte, ar galėjote kada pagalvoti, kad vieną dieną Chestakovą vaidinsite jūs?

– Pamačiau turbūt pirmaisiais studijų metais. Nuo tada man tai vienas geriausių Lietuvos teatro spektaklių. Kad vaidinsiu Chlestakovą, net neturėjau minties.

– Teatro kritikė Ramunė Balevičiūtė apie šį spektaklį yra rašiusi: „Iš pradžių netramdomai kvatojęsis, pamažu imi santūriau kikenti, kol pagaliau supranti ne tik tai, kad iš savęs juokiesi, bet kad apskritai viskas yra liūdna, o ne juokinga.“ Ar jūsų vaidmuo „Revizoriuje“ yra komiškas?

– Na, yra spektaklyje vietų pasijuokti. Bet juk ne iš žmogaus juokiesi – iš situacijų, iš nesusikalbėjimo, iš nesutapusių personažų požiūrio taškų. Juokas kyla iš neadekvačių reakcijų į tam tikrą situaciją. O juoktis iš žmogaus yra labai primityvu. Ne, Chlestakovas tikrai nėra komiškas personažas. Tik aplinkybės taip susiklosto, kad papuola į keistą situaciją.

– Aktorė Eglė Gabrėnaitė viename interviu yra pasakojusi, jog „Revizorius“ yra labai daug kur gastroliavęs: Kolumbijoje žiūrovai nepaleido, subūrė didžiulę minią žmonių ir aktoriai ėjo pro tą minią. Jie plojo, reiškė emocijas nuo pat spektaklio pradžios iki paskutinės akimirkos. Kažką panašaus gali tekti patirti ir jums. Ar jau žinote, kur nusimato pirmosios tarptautinės gastrolės su šiuo spektakliu jums?

– Pavasarį važiuosime į Kiniją, tačiau ten bus viskas santūriau. Kinijoje žmonės santūresni, o ir dramos teatrą tik pastaraisiais metais pradeda pažinti. Kolegos pasakojo, kad vieno spektaklio Kinijoje metu, aktoriams vaidinant, žiūrovas užlipo ant scenos ir su didžiuliu susidomėjimu ėmė apžiūrinėti ir čiupinėti spektaklio rekvizitą. Tai gal minios susižavėjusių gerbėjų ir nepamatysim, bet įdomybių pasitaikyti gali.

D.Matvejevo nuotr./Spektaklis „Revizorius“
D.Matvejevo nuotr./Spektaklis „Revizorius“

– Šis spektaklis yra apie jauną vaikiną, kuris per klaidą buvo palaikytas ne tuo, kuo jis yra, o ir jis pats patikėjo, kad yra visų mylimas: apsigyveno miesto galvos namuose, praturtėjo, apsuko galvą namų šeimininkei ir jos dukteriai, pasipiršo… Ir komedija virto tragedija. Sakykite, ar teko gyvenime patirti tokių situacijų kaip Chlestakovui?

– Yra buvę, kad po spektaklio kažkur ėjau, sustojau prie sankryžos, girdžiu, moteris telefonu kažkam pasakoja apie ką tik matytą spektaklį ir suprantu, kad apie tą, kur pats ką tik vaidinau. Pamenu jos pokalbio fragmentus: „Ir supranti, ten tada įėjo toks raumenų kalnas...“ Čia buvo apie mane. O svoris tai mano buvo viso labo 62 kilogramai. Stoviu toks kūdas šalia jos, klausau, galvoju, kaip kartais tave palaiko visai ne tuo, kas esi iš tikrųjų.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Praktiški patarimai

Gerumu dalintis gera
Ekspertai pataria

Video

14:48
01:05
00:43

Dabar tu gali

Maistas