TIESAI REIKIA TAVO PALAIKYMO PRISIDĖK
Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste pele, prispaudę kairijį pelės klavišą

Aktorius Ramūnas Cicėnas: Rimo Tumino spektaklyje „Mistras“ man palikta daug laisvės

Spektaklis „Mistras“
D.Matvejevo nuotr. / Spektaklis „Mistras“
Šaltinis: 15min
0
A A

Prieš artėjantį „Mistro“ spektaklį Mažajame teatre, trumpam susitikome su paties Mistro vaidmenį sukūrusiu Ramūnu Cicėnu, įsisukusiu darbuose tarp repeticijų, gastrolių ir darbo su savo studentais.

Kalbėjomės apie aktoriaus planus ir gegužės 5d. įvyksiantį spektaklį „Mistras“, pasakojantį apie Adomo Mickevičiaus gyvenimą Paryžiuje ir susidūrimą su mistišku Mistro personažu, pakeitusiu poeto gyvenimą.

– Atrodo, jog šiuo metu esate labai užsiėmęs, kokie darbai šiuo metu užima pagrindinį Jūsų laiką?

– Dabar pagrindinis darbas yra Vilniaus Mažajame teatre repetuojamas „Senos damos vizitas“, kurį  režisuoja Evaldas Jaras. Čia aš kuriu tokio mokytojo vaidmenį, taigi dabar tai būtų mano pagrindinis darbas.

Kitas pastatymas, kurį mes jau pradėjome, jau net įvyko Meno tarybos peržiūra, – tai mano režisuojami H.Ibseno „Helgelando Karžygiai“. Tada yra studentų diplominiai spektakliai, kuriuos pristatysime „Tylos!“ festivalyje. Na, o vasarą važiuosiu į Minską statyti spektaklio. Tad tokie planai yra susidėlioję iki artimiausio sezono pradžios. Žinoma, neįtraukiant kitų, repertuare jau esančių spektaklių.

– Vienas iš tokių yra artėjantis „Mistras“, ką galėtumėte apie jį papasakoti, kuo jis Jums išsikrtinis?

– Visi Rimo Tumino pastatymai išsiskiria iš kitų darbų. O konkrečiai „Mistras“... Na, man labai patiko, Tuminas atvažiavo su mumis ir dirbo, kaip rusai sako: „v‘udare“. Vyko tokios gražios ir įdomios repeticijos, atrodo, kad net nepastebėjome, kaip atsirado spektaklis. Jame vaidinti – labai malonu.

Kaip aš supratau, man šiame spektaklyje yra palikta daugiau laisvės, nėra tiksliai nustatytų intonacijų, kas kartą gali sau leisti improvizuoti pagal tos dienos jauseną. Žinoma, jog laikaisi spektaklio diktuojamų rėmų, visiškai savarankiškai nenuklysti, bet tai yra gerąja prasme neužbaigtas spektaklis, kaip ir mano personažas. Jis dar vis ieško savų kelių, jame vis dar yra ką atrasti, atrodo sakai tą patį tekstą, bet vis kitaip. Yra pora tokių scenų, kurių, atrodo, dar pats ne iki galo suprantu, bet smagiausia, kad yra palikta erdvė, kurioje vis gali atsirasti kažkas naujo. Dėl to šis spektaklis yra labai gyvas ir pats vaidmuo šiuo metu mano širdžiai mieliausias.

– O kaip tada apibūdintumėte patį personažą – Mistrą Andrzejų Towianskį, kuris yra toks kintantis?

– Jis kinta daugiau mano viduje, kas kartą sau sakai: „O, žiūrėk, kažkas čia naujo, taip dar nedariau. Reikia pabandyti kitaip“. Bet čia tik man, viduje, iš šalies tai ne taip ryškiai ir matosi. Su kolege būna pasikalbame apie kokį momentą, ji man sako: „Žiūrėk, aną kartą buvo gerai, gal taip ir bandyk?“. Bet nemanau, kad iš šono žvelgiant jis labai kinta.

„Tai yra vienas iš tų spektaklių, kuriuos retai išvysi Lietuvos teatruose“, –  sako aktorius.

– O iš esmės apibūdinti personažą, tai toks pat sunkus klausimas kaip ir „Papasakok apie save?“. Niekad nežnai nuo ko pradėti – darželio, ar mokyklos?

– Kai aš pirmą kartą perskaičiau tekstą, pasirodė, kad jis toks šarlatanas, apsimetėlis, – kažkoks neaiškus tipas, lyg koks Kašpirovskis. Bet Tuminas sako: „Bet jis gi pagydė Celiną?“. Na, pagydė, na tai... Jis visuomet būna ant tos ribos tarp gydytojo, šarlatano ir Kašpirovskio.

– O ar galėtumėte iš viso spektaklio išskirti vieną sceną ar partnerį, keliantį daugiausiai malonumo ar didžiausią iššūkį?

– Išskirti sunku. Kai stebiu ne savo scenas, matau, kad visas spektaklis labai vizualus. Kaip partnerį galėčiau išskirti Mickevičių, kurį vaidina Jokūbas Bareikis (žinoma dar yra scenų su Ksavera, Celina, Žorž Sand) iš esmės su juo vieninteliu partneriauju. O sceną... Sunku, gal išskirčiau tą, kuri man atrodo labai graži – tai Prancūzijos vėliavos pasirodymas. Na, kaip jau sakiau tai – vizualus spektaklis. Kai žiūri nuotraukas, galvoji, kaip gera, kad čia dalyvauji.

Atsimenu, čia kaip tuomet, kai pirmą kartą pamačiau „Maskaradą“: „Dieve, kaip gražu, nors praeiti per sceną galėčiau...“. Labai panašiai pasakyčiau apie „Mistrą“: „Gera, kad esu to dalis.“.

– Ką, Jūsų nuomone, šitas spektaklis duoda publikai?

– Tai yra vienas iš tų spektaklių, kuriuos retai išvysi Lietuvos teatruose. Juk dabar viskas aišku: tas tą myli, tas tą nušovė, tas tą apgavo. Nei mąstyti, nei ateiti su žinių bagažu nebereikia, – tiesiog ateini. Aišku yra toks teatras, kaip E.Nekrošiaus, kur turi ir mąstyti, analizuoti. „Mistre“ turi, na ne turi, bet pačiam bus suprantamiau, jei ateidamas žinosi, kas tas Mickevičius. Dabar yra jaunimo, kurie nežino kas jis, ar kas tas Balzakas, Šopenas. O žinant, jau galima gerėtis vaizdais, tekstu, dramaturgo M.Ivaškevičiaus išmone. Nors jis yra sakęs, kad net išsigando, pamatęs, kiek šitame kūrinyje yra teisybės, o ne fantazijos. Bet tekstai gražūs, na ką galima pasakyti. Juk tai – Tumino spektaklis! Ir viskas tuo jau yra pasakyta.

– Pabaigai, ką galėtumėte papasakoti apie paties ruošiamą spektaklį „Helgelando karžygiai“?

– Kiek žinau Lietuvoje ši pjesė, jei ir buvo statyta, tai tik kokį vieną kartą. Pačią pjesę atradau ieškodamas medžiagos mūsų su Egle Gabrėnaite studentams. Kadangi kursas specifinis, – bene 8 merginos ir tik 3 vaikinai, – sunku rasti kūrinį. Taip ieškodamas atėjau iki Ibseno ir tarp žinomų pjesių radau „Karžygius“. Pirmą kartą skaitydamas, perskaičiau ją, kaip komediją. Retai gi dabar taip būna, kad taip sėdėtum ir juoktumeisi, skaitydamas knygą. Ir tikrai nesišaipant, bet galvojant apie tai, kaip gražu, kaip naivu viskas buvo vikingų laikais. Bet juk ir dabar taip, – kai vyrai Seime susėda ir absurdiškus reikalus sprendžia. Kaip ir pjesėje: susirenka vyrai ir sprendžia įstatymą, kiek reiktų prašyti išpirkos, jei iš kurio nors pagrobtų dukrą? Ne kaip ją išlaisvinti, o kiek sumokėti. Absurdas! O jie sėdi diskutuoja.

Pradžioje prašiau aktorių, kad jie neskaitytų pjesės namie. Pirmą kartą, skaitydami kartu irgi juokėmės, bet pradėjus nagrinėti, žiūrėk, jau dingsta tas humoras, visi rimtais vikingais tampa. O po to vėl pasisuka kažkoks raktelis, žiūri: Pobedonoscevas – vikingas. Gi juokinga. Kol kas smagu. Man patinka, kad užsidegė aktoriai, toks mano pirmas darbo teatre uždavinys – juos uždegti. Ir kai jie sako: „Tai repetuokim nuo aštuntos ryto, ne nuo vienuolikos – bus daugiau laiko“, – supranti, kad įvyko. Pagavai. Žmonėms ta medžiaga artima, jie ją pamilo ir, tikėkimės, kažkas gausis.

Pažymėkite klaidą tekste pele, prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Dakaras 2018

Sužinokite daugiau