Pasvarstykime, kiek šie teiginiai aktualūs šiuolaikiniam teatrui, kiek atliepia meninius jo kontekstus, ar pritaikomi analizuojant teatro pastatymus, įkvėptus vizionieriškų, ateitį numačiusių, nujautusių tekstų.
Režisierius Gintaras Varnas naujausiame savo spektaklyje „Puikus naujas pasaulis“ pagal Aldouso Huxley’o to paties pavadinimo knygą (Brave New World, 1932) kelia klausimus ir apie rašytojo įžvalgų neblėstantį aktualumą, rezonavimo su dabartimi fenomeną. Analizuojant šią Valstybinio jaunimo teatro premjerą, išskirtinę viso naujojo teatrinio sezono kontekste, atsakymų vertėtų ieškoti praeityje. Įdomu, kad amžininkai Huxley’o knygą vadino ir niūria ateities visuomenės, pavergtos aukštųjų technologijų, vizija, ir piktu literatūriniu šaržu, romanu, polemizuojančiu su fantastikos tėvo Herberto George’o Wellso kūryba. Būta net kaltinimų plagiatu, primenant Jevgenijaus Zamiatino antiutopiją „Mes“. Šiaip ar taip, kuo daugiau epitetų prilipdoma, kuo didesnis triukšmas dėl knygos sukeliamas, tuo geresni prekybos ja rezultatai.
