„Strazdo“ istorija prasidėjo dar 1967 metais, kai Sigitas Geda parašė poemą „Strazdas“. Kūrinys išsiskyrė daugiaprasme simbolika, kurioje amžininkai įžvelgė ir laisvės, ir pasipriešinimo ženklų. Poema sudomino režisierių Joną Vaitkų, jis pasiūlė kompozitoriui Broniui Kutavičiui sukurti muziką. Taip gimė vienas svarbiausių jų bendrų darbų – opera-poema „Strazdas – žalias paukštis“.
1984 metais Kauno dramos teatre pristatytas Jono Vaitkaus spektaklis tapo išskirtiniu Lietuvos kultūros įvykiu. Apeiginių formų su folkloro elementais reginys savita Kutavičiaus muzikos kalba pasakojo ne tik apie liaudies dainių Antaną Strazdą-Drazdauską, bet ir apie žmogaus bei tautos dvasinę laisvę. Vėliau spektaklis buvo ekranizuotas, tačiau ilgus metus į sceną negrįžo.
2023-iaisiais Broniaus Kutavičiaus gimtajame mieste Panevėžyje kilo ambicinga idėja grąžinti „Strazdą“ žiūrovams. Spektaklį vėl statė Jonas Vaitkus, o atlikti muzikinę kūrinio rekonstrukciją buvo pakviestas jaunosios kartos dirigentas Imantas Jonas Šimkus. Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje simfoninį dirigavimą baigęs, Vienos muzikos ir scenos menų universitete studijavęs, 2024 metais meno daktaro laipsnį įgijęs dirigentas kartu su kompozitoriumi Luku Butkumi ėmėsi darbo, kurio iki tol niekas nebuvo daręs.
„Broniaus Kutavičius „Strazdas – žalias paukštis“ parašytas styginių ir liaudies instrumentų orkestrams, chorui, dviem solistams bei vargonėliams. Tačiau tokią atlikėjų sudėtį surinkti buvo sudėtinga, todėl ruošiant pirmąjį pastatymą Kauno dramos teatre didžioji muzikos dalis buvo įrašyta į magnetofono juostas. Atskirai įrašytas styginių orkestras, atskirai – liaudies instrumentų orkestras, dar viena juosta skirta chorui. Spektaklyje šios juostos būdavo leidžiamos vienu metu, jos šiek tiek ritmiškai prasilenkdavo. Taip buvo kuriamas Kutavičiui būdingas ritminis piešinys, o scenoje gyvai dainuodavo tik du solistai ir grodavo vargonėliai“, – pasakoja I. J. Šimkus.
Panevėžio muzikinio teatro spektaklio kūrėjai pasirinko kitokį sprendimą. „Didžiausias iššūkis buvo rekonstruoti partitūrą taip, kad neprarastume nė dalelės Kutavičiaus sumanymo. Originale didelė muzikos dalis buvo atliekama iš įrašų, o mūsų tikslas buvo, kad ji skambėtų gyvai“, – sako dirigentas.
Tam reikėjo perrašyti originalią kompozitoriaus partitūrą. Pasak I. J. Šimkaus, Kutavičiaus naudota pusiau grafinė notacija buvo itin detali, tačiau ne visuomet lengvai perskaitoma šiuolaikiniams atlikėjams.
„Buvo atliktas didžiulis darbas. Kartu su Luku Butkumi analizavome originalią partitūrą, klausėmės istorinių įrašų ir viską perrašėme į modernią notaciją. Svarbiausia buvo nieko nekeisti, išsaugoti autentišką autoriaus sumanymą, bet kartu sukurti partitūrą, kurią būtų galima atlikti gyvai.“
Dar sudėtingesnis uždavinys laukė repeticijose.
„Kutavičiaus muzikoje gausu poliritminių sluoksnių. Leidžiant magnetofono juostas tai įgyvendinti paprasčiau, tačiau gyvai reikia sinchronizuoti styginių orkestrą, tautinių instrumentų grupes, chorą ir solistus. Tai reikalauja ypatingo susiklausymo ir precizikos“, – pabrėžia dirigentas.
Šiandien spektaklyje dalyvauja styginių orkestras, tautinių instrumentų ansamblis, choras, solistai ir vargonėliai, fonograma išliko tik viename epizode dėl aido efekto. Pasak I. J. Šimkaus, tai leido priartėti prie gyvo akustinio skambesio, kas buvo vienas svarbiausių šio pastatymo siekių.
Tačiau dirigentui ne mažiau svarbi ir pati kūrinio žinia.
Operos-poemos centre – Antano Strazdo figūra. Kunigas, poetas ir švietėjas Sigito Gedos ir Broniaus Kutavičiaus kūrinyje yra kur kas daugiau nei istorinė asmenybė. Jono Vaitkaus spektaklyje ji virsta žmogaus-paukščio simboliu, jungiančiu žmogų ir gamtą, žemiškąją ir dvasinę tikrovę, asmeninę ir tautos istoriją.
„Antanas Strazdas gyveno carinės priespaudos laikotarpiu, o Sigitas Geda kūrinį rašė sovietmečiu, todėl Strazdas tampa savotiška Lietuvos personifikacija – žmogumi, kuris nepalūžta. Per valandą čia papasakojama visa mūsų rezistencijos istorija“, – teigia I. J. Šimkus.
Anot dirigento, būtent todėl „Strazdas“ ir šiandien lieka aktualus.
„Man atrodo, šis kūrinys pirmiausia kalba apie labai svarbius mūsų tapatybės dalykus. Jis leidžia suvokti, kad Lietuvos istorija nebuvo lengva, kad laisvė ir nepriklausomybė neatsirado savaime. Spektaklyje atsiveria skirtingi istoriniai laikotarpiai, per kuriuos mūsų tauta siekė išlikti ir nepalūžti. Todėl po kiekvieno spektaklio jaučiu dėkingumą už tai, kad galime džiaugtis šia diena.“
2023 metais įvykusi Panevėžio muzikinio teatro premjera sulaukė didelio žiūrovų ir muzikologų dėmesio. Kūrėjų darbą įvertino kultūros bendruomenė, spektaklį įrašė Lietuvos nacionalinis radijas ir televizija. Nauja sceninė versija išsaugojo svarbų Lietuvos operos puslapį ateities kartoms.
Šiandien „Strazdas – žalias paukštis“ iš Panevėžio kyla naujam skrydžiui. Spektaklis, ilgą laiką laikytas primirštu lietuvių operos istorijos reiškiniu, vėl susitinka su žiūrovais ir primena, kad laisvė nėra duotybė.
Projektą finansuoja Lietuvos kultūros taryba.
