Dabar populiaru
15min be reklamos
Publikuota 2021 08 29, 12:03

Baleto mokytoja K.Kanišauskaitė-Navickienė: „Tobulėti iki paskutinio šokio“

„Didžiausias meno pedagogo iššūkis – nedaryti iš vaiko savo paties kopijos, bet įžvelgti jo unikalumą, leisti atsiskleisti autentiškai jo paties kalbai. Duoti pagrindus, svarbiausias pamokas ir paleisti – kad eitų ir atrastų savo kelią“, – teigia M.K.Čiurlionio menų mokyklos baleto mokytoja Kristina Kanišauskaitė-Navickienė.
Kristina Kanišauskaitė-Navickienė Interviu
Kristina Kanišauskaitė-Navickienė / Juliaus Kalinsko / 15min nuotr.

Vaikystėje daugelis mergaičių „perserga“ baletu, įkvėptos animacinių filmukų bei romantiškų filmų, kuriuose rodoma gražioji, tai yra sceninė, baleto pusė: spalvingos dekoracijos, didinga muzika, gražūs kostiumai ir nepakartojama artistų plastika. Šis didingas paveikslas yra kerintis savo patrauklumu.

Vis dėlto baleto tikrovė gerokai skiriasi nuo rampų šviesos nutvieksto gyvenimo scenoje. „Šiandien vaikai turi be galo daug informacijos šaltinių ir tai jiems sukuria įspūdį, kad baletas yra labai paprasta – ateis, iš karto gaus batelius ir šoks kaip pagrindinė herojė filmuke. Tačiau baletas – tai ilgas kelias per skausmą, nuolatines kūno ir valios pratybas, savęs pažinimą ir nugalėjimą“, – sako pedagogė K.Kanišauskaitė-Navickienė, pati, būdama dešimties, 1983 metais tapusi M.K.Čiurlionio menų mokyklos mokine, o dabar jau ne vienus metus čia ugdanti jaunąsias Lietuvos bei pasaulio baleto scenos primadonas ir primarijus.

Juliaus Kalinsko / 15min nuotr./Kristina Kanišauskaitė-Navickienė
Juliaus Kalinsko / 15min nuotr./Kristina Kanišauskaitė-Navickienė

Baleto magija

– Papasakokite apie savo kelią į baletą, kada pati pradėjote šokti?

– Būdama penkerių Klaipėdoje pradėjau šokti mėgėjų kolektyve „Žiogelis“. Čia mane pastebėjo tiek mokytojai, tiek ir Vilniuje gyvenę giminaičiai, kurie tėvams pasiūlė leisti mane į Čiurlionio menų mokyklą. Tad taip ir nutiko: po keturių klasių atsisveikinau su Klaipėda ir pradėjau savo gyvenimą Vilniuje.

– Menų studijos iš gyvenančių toliau nuo Vilniaus pareikalauja išties labai daug – atsiskyrimo su tėvais ankstyvame amžiuje. Kaip vaikams pavyksta susigyventi su tokia patirtimi?

– Man asmeniškai labai pasisekė, mat pirmuosius metus manimi rūpinosi artimi giminaičiai, kurie ir pasiūlė stoti į šią mokyklą. O po metų tėveliai pasiaukojo dėl manęs: jie pakeitė savo darbus ir persikraustė gyventi į Vilnių. Tad aš pati mokiausi, juokais sakant, lengvinančiomis aplinkybėmis.

Mano laikais į šią mokyklą galėdavo įstoti vaikai tik po pradinio ugdymo. O dabar jau yra priimama nuo pirmos klasės, tad būna ir septynmečių, kurie pradeda „savarankišką“ savo gyvenimą.

Į mūsų mokyklą yra priimama nuo pirmos klasės, tad būna ir septynmečių, kurie pradeda „savarankišką“ savo gyvenimą.

Žinoma, šiais laikais tas atsiskyrimas yra gerokai lengvesnis, nes palaikyti ryšį su artimaisiais yra paprasčiau tiek dėl geresnio susisiekimo, tiek ir dėl naujųjų komunikacijų priemonių. Tai nepalyginsi su ankstesnių kartų patirtimis, kai tėvai vaikus atveždavo į Vilnių rugsėjį, o pasiimdavo tik mokslo metų pabaigoje. Aišku, galima būdavo susiskambinti telefonu, bet tai tikrai neatstodavo gyvo santykio ir ryšio.

Nepaisant to, ir šiandien tai išlieka jautriu klausimu, todėl mokytojos bei auklėtojos savo vaikams dažnai tampa antromis mamomis: jos žino visus kasdienius rūpesčius, todėl tampa ir draugėmis, ir globėjomis, ir patarėjomis. Didelis dėmesys mūsų mokykloje skiriamas ir psichologiniam ugdymui: vaikams yra padedama geriau pažinti savo jausmus ir išgyventi savo patirtis, kurios, be jokios abejonės, ne visada būna lengvos.

– Vaikystėje daugelis mergaičių, ypač prisižiūrėjusios įvairių filmukų, perserga baleto liga. Kaip jūs pati paaiškintumėte baleto patrauklumą, kuo jis taip žavi?

– Daugiau nei prieš keturis dešimtmečius mane pačią sužavėjo kūrybinis procesas, šokis kaip veiksmas ir, žinoma, galutinis rezultatas – pasirodymas scenoje su muzika ir kitais atlikėjais. Tai pavadinčiau baleto magija.

Daug kas priklauso ir nuo žmogaus natūros. Aš pati nuo ankstyvo amžiaus siekiau išsiskirti iš kitų ir būti geriausia. O kai tai pavyksta, tuomet pamatai ir savo ribas, kiek dar daug nežinai, nemoki, nesugebi. Būtent tai mane ir užkabino judėti į priekį, augti ir tobulėti šokyje.

Žinoma, daug vaikų į baletą ateina prisižiūrėję gražių animacinių filmukų ir nori iškarto būti balerinomis. Deja, tobulėjimas – tai nuoseklus, kasdienis darbas, kuriame daug monotonijos ir nuobodulio kartojant tuos pačius įgrisusius pratimus. Tačiau nėra jokio kito kelio kaip tik šis. Ir kas tai ištveria, pamato ir rezultatą, patiria džiaugsmo bei laimės akimirkų ir savo gyvenimo jau nebegalį įsivaizduoti be baleto.

Darbas iki paskutinės dienos scenoje

– Mokykloje dirbate su vaikais, kurie taip pat pereina ir įvairius savo pačių brandos etapus. Ypač paauglystėje, kai maištaujama, protestuojama ir ieškoma naujų saviraiškos būdų, o anksčiau išbandyti – nebetenkina. Kaip pavyksta tai ištverti?

– Pereinamuoju laikotarpiu su jaunimu daug kalbamės, analizuojame savo jausmus, patirtis, išgyvenimus. Kadangi pati esu šios mokyklos absolventė, galiu dalintis ne tik teorinėmis bei praktinėmis klasikinio šokio pamokomis, bet ir savo gyvenimiškąja patirtimi. Ir tai ypač svarbu.

Meno mokykloje užsimezgantis ryšys tarp mokinių ir mokytojų, taip pat tarp pačių vaikų yra išskirtinis ir labai artimas. Esame vienos didelės bendruomenės dalis, kurią jungia šokis, kūno pratybos ir meilė menui. Štai kodėl nuo mažens vaikus pratiname į baletą žvelgti ne kaip į profesiją, amatą, darbą, bet kaip į gyvenimo būdą. Šitokia nuostata palengvina daugelį kasdienių apsisprendimų.

– Teatre žiūrovai mato gražiąją baleto pusę, o kokia yra šio meno virtuvė, per ką turi pereiti vaikai, siekdami profesionalumo.

– Na, tai, visų pirma, juodas kasdienis darbas. Nesvarbu kaip tu šiandien jautiesi, kokia yra tavo nuotaika, kasdien turi keltis ir atlikti trenažą. Žinoma, čia daug nusivylimo, nuovargio, skausmo, bet jei žmogus turi užsispyrimo, valios pastangų, tai suteikia pasitikėjimo savimi bei noro žengti dar vieną žingsnį toliau. Tai yra viena svarbiausių mūsų profesijos pamokų – jei nori šokti, turi kiekvieną mielą dieną tai ir daryti. Kelias į profesionalumą eina per nuolat kartojamus tuos pačius pratimus. Ir net paskutinę savo darbo dieną teatre iš mokytojo sulauksi krūvos pastabų, ir taisysi savo kūno kalbą, kuriai nėra tobulumo.

Nuo mažens vaikus pratiname į baletą žvelgti ne kaip į profesiją, amatą, darbą, bet kaip į gyvenimo būdą.

Nors baleto kanonai jau seniai yra nusistovėję ir žvelgiant iš šalies, gali susidaryti įspūdis, kad čia niekas nesikeičia daugelį metų, tačiau išties – tai yra individuali šokio raiška, kuri kiekvieno yra autentiška ir nepakartojama. Kūryba balete – tai gebėjimas kanoną apipinti savo individualumu: išraiškingomis pozomis, linijomis, artistiškumu ir charizma.

– Į baletą žvelgiant profaniškai, vien tik kaip į kūno treniravimą, nori nenori kyla asociacija su sportu.

– Taip, čia labai svarbus yra kūnas ir jo treniravimas. Be to – nė žingsnio. Lygiai kaip ir sporte, balete taip pat esama traumų pavojaus, dėl kurių netikėtai gali baigtis karjera. Aktyvi veikla čia tęsiasi maždaug iki keturiasdešimties, o kartais ir trumpiau.

Kita vertus, baletas nuo sporto skiriasi tuo, kad čia nesiekiama skaičiais pamatuojamo rezultato, kas aukščiau, toliau ar greičiau. Kūno judesys turi gimti iš sielos. Tai ir yra mūsų būdas kitiems papasakoti istoriją, dalintis savo išgyvenimais ir jausmais.

Žinoma, ir balete galima siekti rekordų – susukti dvidešimt piruetų, kelti gražiausius arabeskus arba aukščiausiai šokinėti, tačiau be vidaus tai bus tiesiog mechaninis veiksmas. Štai kodėl baleto grožis slypi vidiniame kūno judesyje.

– Be pagrindinio ugdymo, kokios yra specializacijos pamokos?

– Kasdien po pusantros valandos vaikai turi klasikinio šokio praktiką – tai yra mūsų pagrindas. O šalia, priklausomai nuo amžiaus, yra liaudies, charakterinis, duetinis bei šiuolaikinis šokis, fortepijono improvizacijos, pamokos, aktorinis meistriškumas, taip pat teatro ir baleto istorija. Atskirai dar vyksta pasirengimai konkursams, spektakliams, įvairiems renginiams. Tad mokslai čia yra labai intensyvūs: atėję į pamokas ryte, neretai namo vaikai grįžta tik po šeštos valandos vakaro. Mūsų vaikus galima matyti salėje ant žemės darančius tempimo pratimus, o tuo pačiu sprendžiančius matematikos uždavinius ar lietuvių kalbos užduotis. Tokia yra jų tikrovė – ugdymas yra be galo intensyvus ir reikalaujantis didelio susikaupimo ir pastangų.

Štai kodėl baletas nėra vien tik profesija ar darbas. Tai nuolatinė pastanga peržengti save. Išties mūsų vaikai gulasi ir keliasi su baletu.

Baletas nėra vien tik profesija ar darbas. Tai nuolatinė pastanga peržengti save.

– Baletas ir mityba – tai dar viena labai jautri tema. Ypač jauname amžiuje, kai kūnas keičiasi, o svorio ribos yra gan griežtos. Kaip pavyksta išlaikyti pusiausvyrą ir nepulti į kraštutinumus?

– Mano studijų laikais tai išties buvo gan rimta problema. Brendimo laikotarpiu, kūnui sparčiai keičiantis, mokytojai galėdavo duoti vieną vienintelį patarimą – nevalgykite. Mes taip ir darydavome... Tačiau tai turėjo pasekmių: raumenys negaudavo vitaminų, sausgyslės reikiamų elementų ir dėl to sekdavo traumos, išsekimai, nuolatinis nuovargis.

Tačiau šiais laikais tam skiriamas ypatingas dėmesys: mokykloje yra mitybos specialistė, kuri detaliai paaiškina, ką su kuo derinti, kaip maitintis sveikai ir taisyklingai. Na, o jei taip nutinka, kad vaikas nevalgo, kalbamės su tėvais, į pagalbą kviečiamės psichologę, siekdami užkirsti kelią galimiems valgymo sutrikimams, susijusiems jau daugiau su psichologiniais dalykais.

Iš savo patirties esu pastebėjusi, kad itin gabūs vaikai paprastai yra ir labai jautrūs. Todėl mokytojo pavyzdys ir artumas, ypač šioje profesijoje, yra be galo reikšmingas. Stengiamės būti bendrakeleiviai ir kartu ieškoti sprendimų kasdienėse situacijose, kurios susijusios tiek su profesiniais dalykais, tiek ir asmeniniais gyvenimais. Visa tai persipina mūsų moksluose ir kasdieniame gyvenime ir tampa nebeatsiejama.

Juliaus Kalinsko / 15min nuotr./M. K. Čiurlionio menų mokyklos Baleto skyriaus
Juliaus Kalinsko / 15min nuotr./M. K. Čiurlionio menų mokyklos Baleto skyriaus

Scenos pamokos ir karantinas

– Nuo jaunų dienų vaikai šoka įvairiuose spektakliuose Lietuvos Nacionaliniame operos ir baleto teatre. Čia, matyt, jie turi unikalią galimybę iš arti stebėti darbą tų, į kuriuos patys ir lygiuojasi?

– Būti teatre, jausti jo atmosferą, kvėpuoti tuo oru, matyti, kaip dirba profesionalai, ir mokytis iš jų, patirti jaudulį prieš įžengiant į sceną ir stebėti, kaip su tuo susitvarko vyresni kolegos – visa tai yra praktinės baleto pamokos, kurios jaunam žmogui duoda labai daug. O ką jau kalbėti apie džiaugsmą šokti vienoje scenoje su „ta įžymiąja balerina“, į kurią visą gyvenimą norėjai būti panaši... Visa tai jauną žmogų įkvepia siekti daugiau ir mokytis iš meistrų.

Šiais metais jau galima buvo pamatyti ir neigiamas karantino pasekmes – nuovargį ir motyvacijos stoką.

Taip pat yra keletas spektaklių, kuriuose mūsų vaikai šoka drauge su šio teatro artistais. Vienas tokių – „Pelenė“, kuriame šoka išimtinai mūsų mokyklos vaikai. Šis pastatymas Operos ir baleto teatre gyvuoja nuo 1985 metų ir yra rodomas be jokių pertraukų. Įsivaizduokite: kartos keičiasi, keičiasi žiūrovai, o spektaklis išlieka. Tai jau yra mūsų mokyklos ir Lietuvos baleto istorijos dalis. Vaikai nuo mažumės nori patekti į šį spektaklį ir kasmet, augdami bei tobulėdami, jie gauna vis atsakingesnius ir svarbesnius vaidmenis, kol, galiausiai, kažkam iš jų tenka solo vaidmuo.

Tokia yra esminė sceninės patirties praktika, kuri auga su kiekvienais metais ir kiekvienu vaidmeniu. Galiausiai tai yra ir scenos kultūros ugdymas, kuri taip pat yra neatsiejama baleto studijų dalis.

– O kaip jums sekėsi gyventi pastaruosius dvejus mokslo metus esant pandemijos situacijai? Juk baleto studijoms būtinas ne tik nuolatinis kontaktas, bet ir specialios salės, galų gale, tiesioginis mokytojo ir mokinio ryšys.

– Meno kūrėjams, o ypač judesio, karantinas ir nuotolinės pamokos sujaukė įprastą mokymosi procesą. Nuo 2020 metų pavasario mes taip ir nesugrįžome į repeticijų sales, o juk fizinis kontaktas yra mūsų būtinybė. Todėl nuotolinis mokymas – tai tik būtinojo fizinio kūno tonuso palaikymas, bet ne daugiau. Buvome labai apriboti erdvės ir galimybių dirbti taip, kaip įprasta.

Mūsų mokykloje yra tokia tvarka: po ketvirtos, aštuntos ir dešimtos klasės seka baigiamieji egzaminai, po kurių sprendžiama, ar vaikas daro pažangą, ar jo fizinė bei psichologinė būklė leidžia toliau tobulėti ir ar gali jis tęsti mokslus, o gal geriau jam keisti savo gyvenimą bei mokyklą. Šiais metais jau galima buvo pamatyti ir neigiamas karantino pasekmes – nuovargį ir motyvacijos stoką. Nuotolinės studijos labai stipriai veikia ne tik emocinę vaikų būseną, bet ir tobulėjimo galimybes. Todėl buvo net tokių, kurie apsisprendė palikti šį kelią ir savo ateities nebesieti su profesionaliu šokiu.

Vis dėlto, tikiu, kad ir šį etapą mums pavyks įveikti kartu ir anksčiau ar vėliau sugrįžti į sales bei sceną dar labiau užgrūdintiems ir ambicingesniems.

Kita vertus, šiuo laikotarpiu su keliomis Vilniuje gyvenančiomis mokinėmis radome galimybę dirbti individualiai ir ruoštis konkursams. Ši patirtis buvo labai džiuginanti ir naudinga. Maža to, darbas buvo vainikuotas gražių laimėjimų.

– Daugelis pedagogų pabrėžia, kad šiandien su vaikais dirbti reikia reikia kitaip nei anksčiau, o šiuolaikinių technologijų poveikis jų dėmesingumui ir susikaupimui yra labai žalingas. Kokie būtų jūsų pastebėjimai?

– Šiuolaikinės technologijos bei informacijos gausa mūsų ugdymui labai padeda. Anksčiau mes tik fragmentiškai galėdavome matyti vieną kitą baleto transliaciją per televiziją, turėdavome kelis žurnalus, kurie tapdavo ir informacijos, ir įkvėpimo šaltiniu. Todėl didžiausiu mūsų autoritetu tapdavo mokytojai.

Mes dirbame šešias dienas per savaitę, užsiėmimai veja užsiėmimus, todėl užimtumas tikrai yra labai didelis.

Na, o dabar jaunimas gali žiūrėti vaizdo pamokas arba žymiausių pasaulio balerinų pasirodymus ir mokytis iš jų, kartoti judesius, mėginti suprasti, kaip daromas vienas ar kitas pratimas ar perėjimas. Tad šiandien informacijos yra begalė, o vaikai turi galimybę rinktis jiems tinkamiausias formas. Tai yra neišsemiami lobiai.

Beje, labai padeda ir mobiliųjų telefonų filmavimo funkcija: vaikai nusifilmuoja save šokančius, o paskui mes drauge analizuojame, kas buvo padaryta gerai, o ką reikia keisti, tobulinti, daryti kitaip. Šitokią ugdymosi formą vaikai išnaudoja tiek karantino metu, tiek ir per atostogas.

Na, o dėl dėmesio koncentracijos ir susikaupimo, tai mūsų vaikai neturi kada būti įbedę akis į telefonus. Mes dirbame šešias dienas per savaitę, užsiėmimai veja užsiėmimus, todėl užimtumas tikrai yra labai didelis. Net pertraukų metu galima matyti merginas bendraujančias tarpusavyje, o tuo pačiu ir darančias mokytojų skirtas užduotis.

Juliaus Kalinsko / 15min nuotr./M. K. Čiurlionio menų mokyklos Baleto skyriaus
Juliaus Kalinsko / 15min nuotr./M. K. Čiurlionio menų mokyklos Baleto skyriaus

Jaunų žmonių menas

– Kiek paprastai per metus išleidžiate absolventų?

– Šie metai buvo išskirtiniai, nes mokyklą baigė septynios merginos ir vienas vaikinas iš tryliktos klasės bei keturios dvyliktokės. Na, o paprastai būna du trys ar keturi jaunuoliai.

– Ir ką jie daro? Dauguma savo gyvenimą sieją su baletu?

– Paprastai taip. Pavyzdžiui, šiais metais labai pasisekė, nes visą mūsų tryliktokų klasę įdarbino Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras.

– Iš karto dirbti?

– Taip, juk baleto artistų karjera yra labai trumpa: anksčiau dirdavome dvidešimt, o dabar – aštuoniolika metų. Operos dainininkai po mokyklos eina toliau studijuoti, o balerinos – iš karto į sceną. Mūsų mokykla rengia ne studentus, o artistus. Juk aštuoniolikos – pats jėgų žydėjimas.

– O kaip tuomet su konkurencija?

– Lietuvoje yra trys teatrai, kurie priima mūsų jaunimą – tai Nacionalinis operos ir baleto, Kauno bei Klaipėdos muzikiniai teatrai. Štai tokios ir yra galimybės jiems šokti profesionalioje Lietuvos scenoje.

Mūsų mokykla rengia ne studentus, o artistus. Juk aštuoniolikos – pats jėgų žydėjimas.

Tačiau šiandien mes gyvename atvirame pasaulyje, nors pandemija tai šiek tiek ir apribojo. Nepaisant to, šokis – universali kalba, todėl mūsų mokyklos absolventai dalyvauja peržiūrose viso pasaulio teatruose ir daliai jų pasiseka ten įsidarbinti. Lygiai tokia pat atrankos sistema vyksta ir mūsų teatruose. Tad jei jaunuoliai svajoja apie Covent Gardeno karališkąją operą Londone, šiandien drąsiai gali tai išbandyti. Mūsų mokyklą baigę mokiniai dirba tiek Amerikos, tiek ir Europos teatruose. Ir čia kalbu ne tik apie klasikinio, bet ir šiuolaikinio šokio artistus.

– Minėjote, kad baleto artistai labai anksti baigia savo karjerą. Kaip tam įmanoma pasiruošti? Ir kokios tuomet perspektyvos žmogui nesulaukus nė keturiasdešimties tapti „pensininku“?

– Na, pensininkais mes tikrai netampame keturiasdešimties, nors darbas scenoje išties pasibaigia. Tačiau, kaip minėjau, baletas yra gyvenimo būdas, todėl daugelis ir baigę savo šokio karjerą, dažniausiai lieka gyventi su šokiu: tampa pedagogais teatruose, akademijoje, mokyklose ar šiandien populiariose privačiose baleto studijose.

Iš savo patirties galiu pasakyti, kad jaunystėje atrodo, jog tie dvidešimt metų balete bus ištisa amžinybė, tačiau jie pralekia labai greitai... Todėl anksčiau ar vėliau visiems mums tenka susidurti akis į akį su realybe. Ir savo mokinius bandome nuteikti šiai neišvengiamybei, bet, kaip sakiau, jaunam atrodo, kad jis šoks amžinai...

Jaunystėje atrodo, jog tie dvidešimt metų balete bus ištisa amžinybė, tačiau jie pralekia labai greitai...

Žinoma, pasitaiko ir tokių, kurie baigę karjerą trisdešimt aštuonerių ar keturiasdešimties persikvalifikuoja, įgyja naują specialybę ir imasi visiškai kitos veiklos. Tačiau tai labiau išimtys nei tendencija.

– O jūs pati, nepasiilgstate scenos?

– Aš jau trylika metų nešoku, tačiau pastaruoju metu vis dažniau sapnuoju sceną ar pasiruošimą spektakliui. Bet sceninio gyvenimo pabaiga yra neišvengiamas dalykas – su tuo turime susitaikyti. Žinoma, ne visiems tai paprasta: vieną dieną ji yra scenos žvaigždė, o kitą – jau paprastas žmogus...

Baletas – jaunų žmonių menas, todėl tenka susitaikyti su laiku ir mokytis priimti pokyčius, kurie vyksta tavo gyvenime. Tai taip pat labai svarbi gyvenimo pamoka, kurią suteikia baletas.

Norėdamas tęsti – užsiregistruok

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą