Tie tekstai nusėdo knygose iš pradžių gimtąja vokiečių kalba, o šiandien ir angliškai. Lietuviai su šiuo reformatoriumi kol kas susipažįsta iš pjesių ir eilėraščių vertimų arba žiūrėdami Lietuvos teatro režisierių spektaklius, pastatytus pagal jo pjeses, bet kažin ar pagal brechtiškojo teatro principus.
Brechtas vadinamas įvairiai – teoretiku, naujos teatrinės pakraipos kūrėju, poetu, politiniu veikėju, užsispyrusiu marksistu, ir, žinoma, dramaturgu. Tačiau dažniausiai laikomas epinio teatro pradininku, kadaise pasakiusiu, kad menas turi būti ne visuomenę atspindintis veidrodis, o ją formuojantis plaktukas. Kada ir kur jis tą pareiškė, tiksliai nenustatyta, beje, skirtingi šaltiniai šį teiginį priskiria ir Levui Trockiui. Šiaip ar taip, Brechtas ėmė kalti eilėraščius, pjeses, galop ir spektaklius, kurie turėjo publikai į rankas įduoti įrankius, padėsiančius keisti pasaulį.
Brechto kelias, arba Bijok ne mirties, o nelaimingo gyvenimo
Būsimasis dramaturgas studijavo mediciną, per Pirmąjį pasaulinį karą dirbo karo ligoninėje. Iš arti matytą siaubą išreiškė kūryboje. Būtent šiuo laikotarpiu užsikrėtė kairiosiomis idėjomis. Brechtas suvokė, koks gilus nusivylimas civilizacija apėmė jo kartą, susidūrusią su Pirmuoju pasauliniu karu. Akcentuodamas tai, „parašė garsiąją „Mirusio kareivio baladę“. Šis eilėraštis, pirmąkart paskelbtas rinkinyje „Būgnai naktį“, galbūt labiau negu kas kitas sukėlė aršų nacionalistinių būrelių priešiškumą Brechtui“ (Parker, 2013, p. 327). Po gero dešimtmečio netgi tapo pretekstu atimti iš Brechto Vokietijos pilietybę (Ibid.), o autorius įrašytas į juodąjį Hitlerio sąrašą (Morgan, 2013, p. 52).
