Dabar populiaru
Publikuota: 2018 rugsėjo 24d. 19:06

Birutė Mar: „Kalėdų šventei nedaugelis vyrų žmonas moko šokti tarantelą, bet kažkas išliko nepasikeitę“

Birutė Mar
Irmanto Gelūno / 15min nuotr. / Birutė Mar

Pokalbis su aktore, režisiere, rašytoja Birute Mar apie artėjančią premjerą – spektaklį „Lietuviškoji Nora“ aktorės Monikos Mironaitės gyvenimo ir kūrybos motyvais, kuris bus parodytas spalio 2 d. Valstybiniame Vilniaus mažajame teatre per Scenos meno kritikų asociacijos renginių ciklą „Lietuvos teatro amžius“.

– Nors Lietuvos nacionalinis dramos teatras, kurio aktorė esate, šiuo metu renovuojamas, jūs intensyviai kuriate. Lietuvos rusų dramos teatre rodomas Jūsų spektaklis „Dostojevskio angelai“ (premjera 2016 m.), pelnęs apdovanojimų Lietuvoje ir užsienyje, LNDT galima pamatyti pas mus ir svetur šiltai sutinkamą, 2015 m. pastatytą „Ledo vaikai“ pagal Jūsų pačios tėvų ir senelių tremtinių prisiminimus... „Lietuviškoji Nora“ – apie Lietuvos teatro legendą, dramatiškąją ir neprilygstamąją Moniką Mironaitę. Savo spektakliuose dažnai paliečiate primirštas, apeinamas, bet labai svarbias mūsų kultūrai temas. Kodėl šįsyk apie Moniką Mironaitę?

– Kurti spektaklį apie M.Mironaitę paskatino puiki teatrologės D.Šabasevičienės idėja – Lietuvos valstybės šimtmetį paminėti pristatant ryškiausias istorines Lietuvos teatro asmenybes. Tuomet išsyk galvon atėjo: M.Mironaitė. Aišku, nesu mačiusi Monikos legendinių jaunystės spektaklių – tik jos paskutiniuosius darbus, esu sutikusi ją kelissyk teatre, kai grįžau po studijų Sankt Peterburge 1993 metais. Teatro legenda tada pasirodė piktoka, baisu buvo prie jos prieiti. Bet vėliau perskaitytos dvi jos dukters D.Jakševičiūtės parengtos knygos apie mamą išties sukrėtė – koks tragiškas ir sudėtingas buvo šios Lietuvos teatro primadonos gyvenimas...

Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejaus fondų nuotr./Monika Mironaitė
Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejaus fondų nuotr./Monika Mironaitė

Bet M.Mironaitės atradimas sekė po H.Ibseno pjesės „Lėlių namai“ – ji jau seniai gulėjo ant mano stalo, mėginau rašyti jos sceninę adaptaciją kameriniam spektakliui. Prieš trejetą metų su kolegomis aktoriais pamėginome sukurti šios adaptacijos eskizą – parodėme jį Norvegijos ambasadoje, vėliau dar padirbėję – Tytuvėnų vasaros festivalyje. Labai norėjosi tęsti šį darbą, bet jis pasirodė pernelyg didelis vien mūsų pajėgoms, be teatro palaikymo. Ir štai, praėjus trejiems metams, „Norą“ vėl priminė D.Šabasevičienės idėja – iš pradžių galvojau tiesiog pabaigti jau pradėtą „Noros“ eskizą M.Mironaitei paminėti, juk ji Norą vaidino dukart: 1942 m. Valstybės teatre Vilniuje (rež. R.Juknevičius) ir 1959 m. Lietuvos rusų dramos teatre (rež. L.Lurjė). Abu spektakliai tapo legendiniais, žmonės plūdo žiūrėti Noros...

Tačiau kuo labiau ėmiau gilintis į M.Mironaitės biografiją, tuo įdomiau darėsi: kaip įkūnyti žaižaruojančią jos sceninės ir gyvenimiškos būties mozaiką scenoje? Tuomet ir atėjo mintis sujungti jos dienoraščius ir amžininkų prisiminimus su H.Ibseno pjesės epizodais. Juk Monika, aktorė ir žmogus, savo gyvenime tarsi nuėjo Noros kelią – nuo naivios mergaitės iki brandžios, vidinę laisvę išgyvenančios moters. Kaip ir Ibseno pjesėje, taip ir gyvenime ji patyrė ir šantažą, ir nusivylimus, ir skausmą, jai teko nesyk balansuoti ant ribos tiek teatre, tiek asmeniniame gyvenime. Taip ir gimė pjesės „Lietuviškoji Nora“ idėja.

– Moniką Mironaitę iš tiesų galėtume pavadinti aktore, savyje talpinančią Lietuvos teatro amžių. Gimusi 1913 m., ji gyveno ir kūrė ir tarpukario, ir sovietmečio, ir atkurtoje nepriklausomoje Lietuvoje, dirbo su pirmaisiais profesionalaus lietuvių teatro režisieriais Algirdu Jakševičiumi, Romualdu Juknevičiumi, Stasiu Ušinsku, sovietmečiu jai suteiktas LTSR liaudies artistės vardas, ji tapo rašytojo ir aktyvaus veikėjo Juozo Baltušio žmona. Net ir itin talentingam žmogui ( o gal kaip tik jam) nelengva atlaikyti politinių santvarkų kaitą, vis naujus jų reikalavimus. Kaip manote, kas padėjo Monikai Mironaitei pereiti visas savo gyvenamojo laiko audras, prisitaikyti (o gal – nesitaikyti) prie vis naujų režimų, kodėl jos gyvenimas, nors dramatiškas, bet gal ne toks tragiškas kaip kito Jūsų spektaklio „Poetė“ herojės Salomėjos Nėries?

– Išties, sąsajų su Salomėja Nerimi esama nemažai. Monika dievino S.Nėrį, vadino jos kūrybą „stebuklu“. Abi pradėjo savo kūrybos kelią nepriklausomoje Lietuvoje, abi – labai talentingos ir jautrios, greitai patikinčios idėjomis – Salomėja parašė „Poemą apie Staliną“, M.Mironaitė, pasak amžininkų, genialiai deklamavusi V.Majakovskio poemą „Leninas“ ir S.Nėries poemą „Keturi“. Salomėjos gyvenimas nutrūko anksti, Monikai teko sulaukti 2000-ųjų, gilios senatvės. Jai išties teko pereiti visą XX a. istorijos „mėsmalę“.

Išlikti jai padėjo, be abejo, J.Baltušio žmonos statusas, nors dėl savo tiesaus būdo ne kartą buvo ujama ir žlugdoma. Padėjo, manau, dar ir tai, kad ji buvo talentinga aktorė – gebėjo ir gyvenime apžaisti situacijas, puikiai nešioti vieno ar kito vaidmens kaukes, ją apsaugančias nuo visuomenės spaudimo. Pjesėje buvo įdomu pamėginti atspėti ir sudėlioti tą jos vidinių būsenų ir prisitaikymų „arsenalą“. Jai, žinoma, tai kainavo nemažai energijos ir dvasios pastangų, visos nuoskaudos kaupėsi viduje ir kankino ją nelengvoje senatvėje.

– Spektaklį dėliojate iš M.Mironaitės laiškų, prisiminimų, dienoraščių, interviu; jos kūrybos vakaruose skaitytų eilėraščių ir pasisakymų, H. Ibseno pjesės „Lėlių namai. Nora“ ištraukų, taip pat M. Mironaitės amžininkų – L.Noreikos, J.Baltušio, A.Jakševičiaus, R.Staliliūnaitės, A.Girdzijauskaitės, P.Treinio ir kt. prisiminimų fragmentų. Kai kuriuose iš tų prisiminimų ir pasisakymų išryškėja prieštaringos nuomonės ne tik apie mūsų scenos legendą, bet ir jos dažnai „nesušukuota“ nuomonė apie savo amžininkus, scenos partnerius, gyvenimo bendrakeleivius. Ar spektaklis mums atskleis „nepatogią“, tiesmukišką, žodžio į vatą nevyniojančią Moniką Mironaitę? Ar sugriaus jos kaip scenos deivės, garbinamos vyrų, sovietmečiu išaukštintos sėkmingos aktorės mitą?

– Be abejo, norisi parodyti M.Mironaitę ir „nesušukuotą“, ir mainančią savo kaukes, ir labai tikrą – savo sceninėje būtyje. Tiesiog papasakoti istoriją apie labai talentingą žmogų, kuriame telpa tiek daug... Dabar jau galima iš šalies žvelgti į aną laikmetį – jau sunku patikėti daugeliu dalykų, kad tai išties anuomet galėjo būti. Pvz., privalomi partiniai susirinkimai teatre su aktorių moralės svarstymais, kuriuose turi pasisakyti kolegos...

Dabar juokinga, o anuomet tai juk išties kėlė stingdančią baimę. Juokingai ir graudžiai atrodo ir anuometinės ideologinės spektaklių recenzijos, ir peržiūrėtos senos televizijos laidos, būtinai prasidedančios kreipiniais: „Draugai televizijos žiūrovai, drauge Mironaite“... Labai įdomu panirti į aną laikmetį, jį pajausti. O aktorės-legendos mito sugriauti neįmanoma, jis buvo ir išliks – nes iš teatro lieka kažkas, kas neregima akimis, bet tebeplevena. Turbūt todėl ir norisi šiandien kurti spektaklį apie M.Mironaitę.

Monika paminėjo, kad ji gyvenime išbandė daug visokių menų, bet nieko – iki galo. O kai nustebus žurnalistė paklausė: „Argi ir teatras – ne iki galo?“, Monika susimąstė. „Čia reikia pagalvot“, – tarė.

– Spektaklyje panaudoti ne tik laiškų ir prisiminimų fragmentai, bet ir pačios Monikos rašyti eilėraščiai. Be to, jai buvo labai svarbi muzika – prieš spektaklį ką nors sugrodavo, mėgo Bachą, Bethoveną, Skriabiną. Tai buvo daugialypio talento asmenybė?

– Kaip kiekviena asmenybė – ir Monika savyje talpino daug: rašė, mokėsi kalbų, pati vertė, muzikavo, skaitė poeziją, tapė, be to, studijavo žvaigždynus. Man labai netikėtas buvo jos atsakymas į D.Kutraitės klausimą vienoje TV laidoje – Monika paminėjo, kad ji gyvenime išbandė daug visokių menų, bet nieko – iki galo. O kai nustebus žurnalistė paklausė: „Argi ir teatras – ne iki galo?“, Monika susimąstė. „Čia reikia pagalvot“, – tarė. Ir po pauzės pridūrė: „Gal kai kuriuose spektakliuose ir taip. Tai priklausė nuo to, kaip buvo dramaturgo išrašytas vaidmuo“...

– Esate sukūrusi spektaklius „Poetė“ apie Salomėją Nėrį (premjera 2005 m.), „Unė“ apie aktorę Unę Babickaitę (premjera 2010 m.), kuriais atkreipėte dėmesį į moterį menininkę, kūrėją, besistengiančią išlikti ir tarti savo žodį sudėtingame pasaulyje. Spektakliuose šių moterų lyg ir nevaidinate, daugiau pasakojate apie jas, drauge išreikšdama solidarumą su jomis, savotišką dvasinę seserystę. Dabar – Monika Mironaitė. Kuo ši aktorė, beje, taip pat kaip ir jūs vaidinusi akademiniame (dabar – nacionaliniame) teatre, artima jums pačiai?

– Daug artimų dalykų atrandu kurdama spektaklį. Monika irgi vaidino dviem kalbomis, lietuviškai ir rusiškai. Pati rašė. Kaip ir aš, kūrybos vakaruose skaitė ir M.Cvetajevą, ir S.Nėrį. Viena pirmųjų Lietuvos teatre suvaidino monospektaklį. Be to, kurdama spektaklį prisiminiau, kad ir mano močiutės mergautinė pavardė – Mironaitė. Ir netikėtai iš mamos giminių Amerikoje sužinojau – kad ji iš tiesų mano tolima giminaitė, taip pat jos dėdė – nepriklausomybės akto signataras. Ir Monika dienoraštyje rašo: „Mironų – ne giminių – Lietuvoje nėra...“

Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejaus fondų nuotr./Monika Mironaitė - Nora
Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejaus fondų nuotr./Monika Mironaitė - Nora

Jei kalbėtume apie dvasinius dalykus, man ji artima savo vidine laisve, stiprybe, atsidavimu kūrybai. Pasak A.Girdzijauskaitės atsiminimų, ji išoriškai nebuvo išsiskirianti „primadona“, viskas slypėjo jos viduje. Artima ir tai, kad ji išties „degė“ teatru, be teatro jai buvo sunku gyventi. Žinoma, ir šiame spektaklyje nevaidinsiu M.Mironaitės, o pasakosiu apie ją, tarsi būdama šalia – man daug įdomiau leisti žiūrovui pačiam pajusti ir įsivaizduoti heroję, kurios balsu kalbu.

– Apie Moniką Mironaitę turime pasirodžiusias dvi jos prisiminimų knygas – „Monika Mironaitė. Apie gyvenimą, meilę, kūrybą“ (sud. Dagnė Jakševičiūtė, 2002) ir „Monikos Mironaitės gyvenimo romanas“ ( sud. Dagnė Jakševičiūtė, 2008), tačiau neturime monografijos, įdėmiai ir nuosekliai analizuojančios šios aktorės gyvenimą ir kūrybą. Apskritai atrodo, kad teatrologai, apmąstydami režisūrinę epochą teatre, yra daugiau dėmesio skyrę režisieriams nei aktoriams (išskyrus retas išimtis, tokias kaip Antano Vengrio „Nemuno mergaitė“ apie aktorę Oną Rymaitę ar Audronės Girdzijauskaitės „Kazimiera Kymantaitė“). Savo spektakliais bandote užpildyti ir teatrologines spragas...

– Spektaklis, žinoma, ne teatrologinė analizė ar chronologinė biografija. Man dokumentinis spektaklis – tai galimybė pasirinkus vieną ar kitą herojų–asmenybę kalbėti apie universalius dalykus, apie nūdieną. Ir Monikos užrašai liudija, kad esminiai dalykai mene nesikeičia: talentingas žmogus visados nepatogus, „nesušukuotas“, pavojingas visuomenei savąja laisve.

Teatrologams įdomesnės režisūros studijos turbūt todėl, kad ten yra daugiau galimybių analizuoti, išprotauti, sudėlioti viską „į lentynėles“. Aktoriaus menas – labiau vibracijų, širdies menas, jį apibūdinti sunkiau. Kad parašytum apie aktoriaus darbus, reikia ypatingo kritiko jautrumo, meilės pasirinktam herojui. Dirbdama teatro muziejaus archyvuose, atradau sau, kad dauguma kritikų straipsnių, ditirambų, skirtų M. Mironaitės vaidmenims analizuoti – labai nuobodūs. Daug įdomiau skaityti jos pačios dienoraščius, mintis, amžininkų prisiminimus. Ten žaižaruoja tikras žmogaus gyvenimas.

Man D.Jakševičiūtės knygos labai padėjo suprasti M.Mironaitę – jose daug širdies, tikros emocijos, įtampos – ir dukters nuoskaudos, ir žavėjimasis mama, mėginimas ją suprasti, apginti.

Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejaus fondų nuotr./H.Ibseno „Lėlių namai“ 1942 m. Valstybės teatre Vilniuje (rež. R.Juknevičius), Nora – Monika Mironaitė.
Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejaus fondų nuotr./H.Ibseno „Lėlių namai“ 1942 m. Valstybės teatre Vilniuje (rež. R.Juknevičius), Nora – Monika Mironaitė.

– Naująjį spektaklį kuriate su bendraminčių komanda – kompozitoriumi Antanu Kučinsku, choreografe Sigita Mikalauskaite, kostiumų dailininke Indre Pačėsaite, aktoriais Vytautu Anužiu, Aleksu Kazanavičiumi, Mindaugu Capu, videodailininku – Karoliu Bratkausku . Tai nėra monospektaklis, kaip kad „Poetė“ ar „Unė“. Didesnės aktorių trupės prireikė norint suvaidinti H.Ibseno „Noros“ scenas? Moniką norėjote parodyti apsuptą vyrų?

– Taip, ir puiki H.Ibseno pjesė reikalavo partnerių vyrų, ir pats Monikos gyvenimas – vyrų apsuptyje. Pasak A.Girdzijauskaitės, jos kerų negalėdavo atlaikyti būtent vyrai, o moterys Monikos nemėgo. Spektaklyje prabils ir J.Baltušis, ir jos kolega bei artimas bičiulis senatvėje – Laimonas Noreika. Dar spektaklyje labai norėjos paliesti ir „čigonišką“ temą. Monika 1981 m. surengė kūrybos vakarą, kuriame skaitė čigonų poeziją. Man tai pasirodė labai artima jos gyvenimui – čigono meilė, čigono būties kelionė, čigoniška laisvė...

O kuriame spektaklį su išties puikia komanda – su jais gera ir kartu būti scenoje, ir repetuoti, ir gerti arbatą. Džiaugiuos, kad jie irgi užsidegė šia idėja.

– Monika Mironaitė – legendinė Nora, dusyk suvaidinusi šią H.Ibseno pjesės „Lėlių namai“ heroję. Prieš imdamasi šio vaidmens 1972 m., Rūta Staliliūnaitė net rašė laišką M.Mironaitei, prašydama jos palaiminimo. Ir jūs esate mąsčiusi apie šios Ibseno dramos pastatymą. Kuo jums artima Nora?

– Turbūt ir man, kaip R.Staliliūnaitei ar M.Mironaitei, Nora artima – pasak Rūtos, savo „dvasiniu maksimalizmu“. Monika laiške Rūtai rašė: „Galbūt Norą vėl vaidins (lietuviškai!) po dvidešimties metų. Tegu ji vis tobulėja“. Ir pridūrė, kad Rūta nepamirštų daug valgyti, nes sunkesnio vaidmens nebūna. Po R.Staliliūnaitės ją puikiai suvaidino ir D.Overaitė J.Vaitkaus pastatyme Vilniaus jaunimo teatre. Nors M.Mironaitė ir nepriėmė J.Vaitkaus spektaklio III veiksmo interpretacijos, laikė ją pernelyg režisūriška, deklaratyvia, nepaliečiančia širdies.

Šiuo mūsų darbu savaip norisi pratęsti „Lietuviškos Noros“ tradiciją. Jau kitame amžiuje, kuomet laiškai – nebe dėžutėse, o kompiuteriuose; Kalėdų šventei nedaugelis vyrų žmonas moko šokti tarantelą, retas bankininkas namie groja fortepijonu, vyrai ir moterys jau tapo lygūs, o išeiti moteriai iš namų – jokia tragedija. Bet kažkas išliko nepasikeitę. Tą pajusti ir atskleisti sunkiausia, bet ir prasmingiausia. Kai scenoje tai pavyksta, tuomet, pasak Monikos, teatras giliai paveikia žiūrovą, jis gali spektaklio nepamiršti daugelį metų. Ir tada visai nesvarbu, kokios epochos kostiumais scenoje vilki aktoriai.

– Neseniai įkūrėte „Solo teatrą“. Kadangi jau seniai esame įpratę matyti Jus kaip savarankišką ir daugelio talentų kūrėją, kodėl savo teatrą formaliai įsteigėte tik dabar? Kokių turite kūrybinių planų, ar tai bus tik vieno aktoriaus teatras, ar „solo“ šiuo atveju reiškia, kad visi aktoriai spektakliuose bus unikalūs ir kiekvieno solavimas bus išgirstas?

– Jau seniai savojo mažyčio teatro idėja tvyrojo ore, nors aš be galo myliu savo „didįjį“ nacionalinį dramos teatrą ir jo žmones, kur dirbu jau per dvidešimties metų – šiame teatre sukurti beveik visi manieji spektakliai. Bet visų aktorių (kaip ir M.Mironaitės) kūrybiniame gyvenime esti įvairių periodų – tai teatre būni labai reikalinga, tai seka pauzė, kada atrodo, kad vidumi užaugai ir galėtum dabar tiek daug nuveikti, o tenka išlaukti. Be to, apskritai keičiasi teatro statusas, vertybės, man labai gaila, kad teatre nebelieka kūrybos vedlio – teatro meninę kryptį formuojančio režisieriaus.

Gaila, kad nebelieka ir to, apie ką svajojau studijų laikais: „teatras – namai, šventovė, tarnystė...“. Dabar toks labai greitai besimainančių didesnių ar mažesnių „projektų“ laikas – rinkodara, reklama, viešieji ryšiai, vadyba... Žodis „kūryba“ lieka antroje vietoje. Ir nejučia teatre nebelieka ėjimo gilyn, jautrumo viens kitam, pagarbos, meilės.

O norisi turėti tą savo „salą“, išsaugoti ir perduoti žiūrovui savas vertybes. Ir toliau vaidinti tuos kamerinius spektaklius, kuriems dideliame teatre nebelieka vietos. Nes dažnai liūdna išgirdus klausimą: „O kodėl teatras neberodo tavo spektaklio?“ – „Nežinau“... Ir jauties tarsi kalta prieš tą žiūrovą. O šiandien, man regis, ypač svarbu scenoje kalbėti apie Lietuvos istoriją, jai svarbias asmenybes. Dalintis su jaunąja karta savo atradimais – pasakoti jiems scenoje apie Salomėją Nėrį, Unę Babickaitę, Joną Biliūną, ir – apie Moniką Mironaitę.

Žinoma, šiandien „Solo teatras“ – dar tik vardas, tačiau ir akstinas sukurti kažką gražaus ir prasmingo.

O tokį pavadinimą pasirinkau, nes... tiesiog erdvus man šis žodis, solo. Ir mano poezijos knyga kažkada taip vadinosi. Solo – tai vieno instrumento ar žmogaus balsas, balsas orkestre. Man visada buvo brangiausias toks teatras, kuriame Aktorius, jo balsas – svarbiausias spektaklio orkestre, nes būtent aktoriaus atsivėrimo dėka teatras jaudina, tuo jis ir nepamainomas.

– Ačiū už pokalbį ir šiltos publikos „Lietuviškajai Norai“.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Praktiški patarimai

Gerumu dalintis gera
Skanumėlis

Dabar tu gali

Maistas