Sekite 15min Google
Kas galėjo pagalvoti, kad visada balsus saugantys solistai ims ir sulips į šaltą Vilnelės vandenį, karstysis griuvėsiais, keps kaitrioje saulėje ir leisis į neįtikėtiniausius eksperimentus. Lina nebijojo jų parodyti kitaip – be pompastikos, be saugaus atstumo, be įprastų operos pasaulio rėmų. Šis laisvumas tapo nauju „bohemiečių“ veidu.
***
„Bohemiečiams“ 20-imt! Pažadėjau papasakoti savo prisiminimus, tačiau atmintis, lyg koks senas šuo, tempia tik apgraužtus kaulus. Pasakotų istorijų kartoti nenoriu.
Kai brendi į upę, reikia luktelti, kol kūnas pripras prie vėsumos, o tada jau galima plaukti prieš srovę, pasroviui ir nardyti. Taip ir su prisiminimais – kad galėtum juos pasiekti, reikia irtis prieš laiką ir nerti į dugną, ant kurio it kriauklės nugrimzdę jausmai, mintys ir tų dienų vaizdiniai.
2006-ieji rugsėjis. Pamenu fotostudijoje energijos ir tikėjimo viesulą – tai bus kitokia opera. Be naftalino! Visi norės pamatyti – eilės bus, bilietų pritrūks. Reikia fotografuoti! O mano pirma mintis: „Opera?! Kas veržiasi į operą, ir dar kad eilės būtų ir bilietų neliktų. Drąsu“. Dalia buvo „Didysis sprogimas“ – stichija, iš kurios gimsta gyvybė. Ji – tarsi ledlaužis, nušluojantis visus NE: nepasitikėjimą, negalėjimą, nežinojimą, neturėjimą. Atsirado visko: laiko, žmonių, pinigų, aparatūros ir daug meilės. Tikėjimas yra pati didžiausia kūrybinė jėga ir dovana kūrėjui. Tuo metu fotostudijoje, įsikūrusioje Paupyje, daugiausia fotografavau komercinius projektus, kurie turėjo aiškias ribas ir naudas. Dalios dream big buvo visiška laisvė, kurios visada ilgėjausi. Ir bijojau. Ir gavau.
Pirmoji fotosesija buvo apšilimas – ir mums patiems, ir spaudai. Tai buvo Giacomo Puccini operos „Bohema“ solistų portretai Užupyje. Fotografavau visus basakojus prie Vilnelės, po to įlindom į griuvėsius, kur kadaise vykdavo „ArMADA“. Jokio grimo, stilistų, rekvizito ar šviesų. Tik lyg stiklas skaidrus paprastumas ir tikrumas. Štai susipažinkite – jie, su kuriais bus sukurtas stebuklas!
„Bohemos“ premjera mano muzikinio skonio nepakeitė, operos gerbėja nebuvau ir netapau, bet kinematografinė scenos įtaiga ir balsai tikrai užbūrė. Mano bičiulis žiūrėdamas „Bohemą“ verkė, o po renginio kartojo, kad tokios kokybės operos Lietuvoje dar nebuvo!
Pamenu, į vieną „Bohemos“ premjerų atėjo Jurga Ivanauskaitė. Mes visi prieš premjerą gavom po aksesuarą – fantaziją su užrašu „Bohema“. Jurga į ją susivyniojo ploną cigaretę ypatingai akimirkai (Jurga tuomet jau sirgo vėžiu). Įdomu, ar prisidegė ją ir kada...
Po pirmojo spektaklio visi pamatė Dalios talentą. Kai statė W. A. Mozarto „Užburtąją fleitą“, visi jau tikėjo „bohemiečių“ sėkme.
Peržiūriu „Bohemos“ fotografijas, plakatus. Viename – Rodolfo, kitame – Mimi. Pinigų nusisamdyti aktoriams neturėjome, tai pasikviečiau savo draugus sukurti Rodolfo ir Mimi personažus. Viskas dar gyva, atrodo, prieš kelerius metus fotografuota, tik per tą laiką užaugo nauja karta – solistų, dirigentų, režisierių, fotografų.
Vartau 2007-ųjų Mozarto operai „Užburtoji fleita“ skirtą fotosesiją Neringoje. Pamenu, reikėjo specialių leidimų, kad galėtume fotografuoti Mirusiose kopose. Dalia juos išbūrė. Juozas Statkevičius sugalvojo, kad visi turi būti suvynioti kaip mumijos. Solistai vienas kitą vyniojo į paklodes, galvas apsuko elastiniu tvarsčiu, o kad šis neišsiardytų, sukabino kabliukais. Taip juos ir palikau fotografijose, kaip ironijos prieskonius. Juozas atsivežė daugybę aksesuarų, išpuošė visus, nugrimavo veidus.
Aiškios vizijos nėra. Ko norėti iš mumijų? O dar reikia suvaldyti visus techninius sprendimus, komandą, kompoziciją ir kartu nepamesti „Užburtosios fleitos“ turinio. Kaip vaizdu perteikti magišką, paslaptingą pasaulį, kuriame susitinka šviesa ir tamsa, meilė ir baimė, žemiškumas ir magija? Aštri saulė sukuria gilius šešėlius. Suku solistus nuo saulės, kitu kampu, atgal… Ieškau... Prašau mumijas nešti pirmyn, dešinėn, arčiau, toliau. Visi judesiai sudėtingi – smėlis klampus, o mumijos nevaikšto. Rudeninė saulė kaitri, ima varvėti makiažas. Nuo papuošalų, smėlio vis kam nors kur nors kutena, duria, spaudžia... Kikenam. Kažkas nori gerti, kitam reikia pakasyti. Per kopos keterą eina žmonės ir stebi mus lyg reginį. Patys jau tampame spektakliu. Solistai uždainuoja. Magiška!
Daug juoko, geros nuotaikos ir didžiulė vidinė įtampa – atsakomybė už galutinį rezultatą. Plunksnos lengvos, bet kaip sunku skristi. Taip ir su kūryba.
Pažintis su solistais paliko įspūdį visam gyvenimui. Po fotosesijos ėjom prie jūros. Asmik Grigorian dainavo… Buvo milžiniška Mėnulio pilnatis. Dieviška.
Tą naktį grįžome sušalę. Buvome apsistoję poilsio namuose „Zunda“, ir jau mažai kas prisimena, kokia ji tuomet buvo. Sienos iškaltos medinėmis lakuotomis lentelėmis, langus dengė pageltusios dieninės ir naktinės užuolaidos, kurių raštai atsikartojo sofos gobelenuose. Kavos staliukus puošė nertos servetėlės, o patalynė buvo su tigro kailio motyvais. Čia dar pasilinksminome – nedidelė fotosesija su Zundos „rekvizitu“.
Grįžau namo su šimtais mumijų nuotraukų ir nerimu, kaip tai paversti nauju pasauliu – „užburtosios fleitos“ pasauliu. Mirusių kopų ir solistų vaizdus jungiau su įvairiausių objektų ir akimirkų fotografijomis kelias savaites. Vienoje nuotraukoje pripūstos guminės pirštinės virto kaktusais, kitoje – įmontavau Maroke nufotografuotą beduiną, vedantį kupranugarį. Išbandžiau visus „Photoshop“ programos filtrus ir galimybes. Gaila, kad tada dar nebuvo integruotos dirbtinio intelekto galimybės. Gal kada grįšiu prie šios idėjos – išbandyti DI galimybes su Mirusių kopų mumijomis.
Dirbant su „bohemiečiais“ mane žavėjo jų paprastumas. Su Juozu apskritai nepaprastai lengva dirbti, nors iš pradžių galvojau – va čia tai bus, juk žvaigždė… Bet visada buvo tiesiog tobula. Jis žino, kaip jam pačiam ar kitam pozuoti, supranta šviesą, jaučia akimirką. Pamenu vieną Dalios fotosesiją žurnalui. Ji po repeticijų, pervargus, atėjo su Juozu. Stovim. Vizažistės nėra. Aš studijoje taip pat neturiu jokių makiažo priemonių, net šukų nėra. Juozas klausia: „Tai ką turi?“ – „Dantų šepetuką“. – „Duok“. Jis dantų šepetuku sušukavo Daliai plaukus, iš šaliko kažką susuko vietoj drabužio. Aš jau pasisukau fotografuoti, o Juozas sako – „Ne, ne, fotografuok iš viršaus, štai iš čia. Lipu ant kėdės. Viskas. Turim!“
2009-aisiais prasidėjo ekonominė krizė. Buvo neramu. Visi „bohemiečiai“ – solistai, Juozas Statkevičius, Dalia Ibelhauptaitė, Gintaras Rinkevičius – išėjome į gatves su operų kostiumais ir scenografijos butaforija. Žinutė paprasta – kad teatras išgyventų, reikia valstybės paramos. Nusprendėm „patriukšmauti“ spaudoje. Vilniaus gatvėse skirtinguose rajonuose įkūrėme namus: miegamąjį, svetainę, darbo kambarį, vonią ir ten „apsigyvenome“. Nežinau, ar ši akcija pasiteisino, ar „bohemiečiai“ sulaukė norimos paramos. Tačiau man tai buvo unikali patirtis – vienetiniai spektakliai, kuriuose vieninteliu žiūrovu tapau aš, fotografė.
