„Bohemiečių“ „Onegino“ užkulisiuose dirba dešimtys žmonių – viskas čia kaip puikiai sustyguotas laikrodžio mechanizmas, kur kiekvienas turi savo funkciją ir užduotis. Nematomi žiūrovui scenos padėjėjai garantuoja spektaklio kokybę. Net keturi iš jų ruošia spektaklio rekvizitą – juk anglų scenografo Dick Bird sukurtas scenovaizdis iki smulkiausių detalių kinematografiškai atspindi tarybinį laiką ir jo tradicijas.
Kiekvieno „Onegino“ spektaklio metu yra sunaudojama 3 litrai marinuotų pomidorų, 3 litrai marinuotų burokėlių, 3 litrai raugintų agurkų, 3 litrai kopūstų, net 5 stiklainiukai žirnelių, 6 didelės dešros, anksčiau vadinamos „daktariškomis“, o liaudiškai tiesiog „šlapianka“, 2 kepalai duonos, 8 pakeliai meduolių ir barankėlių. Ir tai tik šaltiems patiekalams!
„Prieš kiekvieną premjerą su „bohemiečiais“ mes nusiteikiame nelengviems išbandymams, nes chorui šios trupės spektakliuose keliama daug neįprastų užduočių. Jis turi būti labai paslankus scenoje. Patiriame ir muzikinių nuotykių – miuzikle „Svynis Todas“ reikėjo dainuoti gerkliniais balsais švokščiant ir cypiant, o „Onegine“ visą antrą veiksmą turim dainuoti valgydami!“ – sako LNOBT choro meno vadovas Česlovas Radžiūnas.
Scenos padėjėjai vis tas silkes nunešdavo į šaldytuvą po repeticijų ir palikdavo iki rytdienos. Po kelių dienų pastebėjau, kad toje scenos pusėje kur turėjo būti silkės prie stalo ženkliai mažėja choro artistų.
Mat antrame spektaklio veiksme pramoninių prekių bazės vedėja Larina (Sigutė Stonytė) iškelia didelę puotą savo dukters vardo dienos proga, tikėdamasi, kad besisvečiuojantis paryžietis Oneginas ims ir išsiveš dukrą į geresnį gyvenimą. Kaip visada tais laikais prie šventės prisidėdavo visi, kas gali, atsinešdami maisto, gerimų, užkandžių ir… baldų.
Prieš spektaklį režisieriaus padėjėjai verda tikrų tikriausias bulves su dešrelėmis, bet pamaitinti virš 50 žmonių scenoje – sunki užduotis, ypatingai kai taip stinga pinigų. Pastatymą gelbėja „bohemiečių“ rėmėjai „Arvi“, kurie kiekvienam spektakliui pristato po didžiausią kalakutą. „Gal todėl „Onegino“ spektakliai yra patys mėgiamiausi viso mūsų kolektyvo?“– juokiasi režisierė Dalia Ibelhauptaitė.
„Turėjome ir žuvų repeticijų metu, silkių, tik aišku, nepripirksi kasdien tų naujų produktų per repeticijas, o dirbant scenoje reikia turėti visą rekvizitą taip, kaip bus per spektaklį, kad išsidėlioti veiksmą laike. Scenos padėjėjai vis tas silkes nunešdavo į šaldytuvą po repeticijų ir palikdavo iki rytdienos. Po kelių dienų pastebėjau, kad toje scenos pusėje kur turėjo būti silkės prie stalo ženkliai mažėja choro artistų. Po to jau matau, kad ir solistai nebeeina. O tada gavau ir ultimatumą jokių silkių scenoje – jos pašvinko ir žiauriai smirda! Dainuoti negalim.“
Veiksmo apogėjus – Auklės (Irena Milkevičiūtė) atnešamas trijų aukštų milžiniškas tortas jubilijatei. Du jo aukštai yra butaforiniai, tačiau trečias – tikras. Tortas kepamas specialiai pagal užsakymą kiekvienam spektakliui ir yra tokio ypatingo skonio, kad visi, esantys scenoje, stengiasi rezervuoti sau gabalėlį veiksmo metu ir jį kuo greičiau suvalgyti. O tie, kurie negali valgyti scenoje, kartais paslepia gabalėlį dekoracijoje, kad pasmagūriautų kai tik baigsis veiksmas.
Degtinę scenoje vaidina vanduo, 3 litrai vynuogiu sulčių vaidina vyną, o vaisinis gėrimas atstoja gaivą. Kai veiksmas persikelia į Niujorką, tuomet šampaną atstoja limonadas, kurio scecnoje išgeriama net 6 litrai.
„Sukaupėme daugybę įdomių 7-ojo ir 8-ojo dešimtmečio radinių, nes visi daiktai scenoje autentiški – indai, virtuvės rakandai, baldai. Vien iš rekvizito galėtume įkurti gerą sendaikčių parduotuvę. Aplankėme visus įmanomus sendaikčių turgus ir parduotuves, žmonių namus rajonuose, daug ką sunešė ir patys solistai, choro artistai bei šiaip nepažįstami dosnūs žmonės, kurie rado užkaboriuose tai, kas buvo užmiršta, išmesta ir nenaudojama.“ – apie kinematografiškai detalų darbo procesą pasakoja scenografas Dickas Birdas. „Norėjau, kad visos scenovaizdžio detalės būtų kuo autentiškesnės. Publika jų visų gal ir neįžiūri, bet artistams labai svarbu, kad daiktai būtų tikri.“
Vienas iš ryškiausių prisiminimų apie komunalinius butus buvo jų kvapai, sklindantys iš virtuvės. Norėdami atkurti autentišką atmosferą, statytojai ilgai suko galvas ką daryti ir kaip atgaminti tą kvapą. Bet galiausiai buvo nuspręsta tarp pirmojo ir antrojo veiksmų scenoje iš tikrųjų kepinti lašinukus su svogūnais, kad tas kvapas slapčia nuslinktų į salę. Choro artistės tai daro puikiai, kad daugelis per pertrauką salėje užsilikusių žiūrovų net nenutuokia, kas vyksta scenoje!
O kas atsitinka visam maistui, kuris lieka nesuvalgytas scenoje? Po spektaklio nelieka nė trupinėlio! Lėkštes ištuštinti padeda ne tik solistai ir choro artistai, bet ir orkestras! Juk jie – visaverčiai šio spektaklio artistai, tos pačios „komunalkės“ gyventojai. Visas orkestras „Onegino“ pirmuosius du veiksmus groja su sovietinio stiliaus namų drabužiais ir šlepetėmis. Kiekvienas orkestro artistas parinko savo kostiumus patys, o spektaklio kostiumų dailininkas Juozas Statkevičius viską sužiūrėjo ir sustygavo. Užtat tokia linksma atmosfera būna…
Naujuose „Onegino“ spektakliuose dainuoja išskirtinė solistų komanda pirmąkart susirenkanti į Lietuvą vienu metu – Kostas Smoriginas, Asmik Grigorian, Ieva Prudnikovaitė, Almas Švilpa, Emilio Pons (Vokietija), Sigutė Stonytė, Irena Milkevičiūtė, Rafailas Karpis, Tadas Girininkas ir LNOBT choras. Groja – Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras. Operos dirigentas – Gintaras Rinkevičius.
