Knygoje „Vaizdinis posūkis: vaizdai, žodžiai, kūnai, žvilgsniai“ Erika Grigoravičienė, aptardama Gottfriedo Boehmo vaizdo teoriją, akcentuoja jo įvardytą stipraus ir silpno vaizdo sampratą: „Stiprūs vaizdai padaro matomą kažką, ko be jų negalėtume patirti, lemia „būties prieaugį“ (apibrėžtą dar Gadamerio – aut. past.) <...> Stiprus vaizdas kažką išryškina, sukonstruoja, įsteigia, o silpnas tik atvaizduoja tikrovės objektus arba sąvokas, turinius, jau išreikštus kitais būdais, dažniausiai žodžiais. <...> Kita stipraus vaizdo savybė – didžiulė jo įtaiga, paveikumas, akivaizdumo ir įtikinimo galia. Toks vaizdas pribloškia, žiūrovas prieš jį pasijunta bejėgis ir emociškai sukrėstas, <...> paklūsta jo jėgai, prievartai.“[1]
Pasitelkti Boehmo vaizdo teorijos sąvokas, vertinant Eimunto Nekrošiaus kūrybą, verta ir prasminga dėl to, kad vaizdinė metafora – esminis šio režisieriaus kūrybos įrankis. Stipraus ir silpno vaizdo koegzistavimas yra natūralus, amžinas ir neišvengiamas, tačiau, analizuojant Nekrošiaus spektaklį „Borisas Godunovas“, jis gali padėti suvokti priežastis, kodėl spektaklis tarytum „neveikia“, kelia savireferentinio, tik sau svarbaus ir į save nurodančio sceninio būvio įspūdį.
Paradoksalu, tačiau svarbiausias – Godunovo (akt. Salvijus Trepulis) – vaidmuo funkcionuoja kaip silpnas vaizdas, atkartojantis žodžiais išreiškiamą turinį ir jo nepapildantis, nepadedantis suprasti. Taikliai šią situaciją galima būtų apibūdinti scena, kurioje Godunovas nori parodyti, jog vis paslysta ant silpnapročio Jurodivo Nikolkos ką tik išplautų grindų. Sumanyta kaip nuoroda į dvasinį pasimetimą, scena, rodos, dar susilpnina tekstu išsakomą turinį, nes yra neįtikinanti (aktorius pernelyg vaizdžiai rodo, kaip jam neva slidu). Atrodo, jog šviesos srautas, spektaklyje vaizduojantis jo sūnų, šiam sūnui suteikia daugiau apčiuopiamų bruožų, negu kiekvienąkart vis kitoks, bet niekur – „iki galo“ – Trepulis savajam Godunovui. Vis dėlto čia abejojama ne aktoriaus galimybėmis, bet pačia vaidmens koncepcija.
Stiprūs vaizdai gimsta verbaliai neapkrautose scenose, kuriose Godunovas susitinka su dukterimi caraite Ksenija (akt. Ieva Triškauskaitė). Mizanscena su skepetaitėmis, kurias Ksenija apmaudžiai paniekindama „paverčia“ pašluostėmis, sukuria įtaigų, aiškų jausmą, kurio verbalizuoti nėra reikalo. Godunovo atsisveikinimas su dukterimi, kurį galima pavadinti „balionų scena“, neabejotinai pelno vieno stipriausių vaizdų laurus: balionų „pasicypavimas“ tarpusavyje sukrečia savo universalumu ir tikslia emocija.
Tačiau tai – beveik viskas, kas leidžia žiūrovui pažinti Godunovo personažą. Visur kitur jis – sunkiai apčiuopiamas, tarsi pasklidęs erdvėje. Galbūt galima būtų išsiversti su tokiu Godunovu, jei jį supantis spektaklio laukas atitiktų stipraus, t. y. produkuojančio naują, kažką įsteigiančią prasmę, vaizdo sampratą. Tačiau tai, kas vyksta scenoje, atrodo tarsi ūkana, paslepianti nuo žiūrovo esmę, kurios jis čia atėjo ieškoti. Kodėl šita drama / šitoje scenoje / šiandien? Ką svarbesnio, nei jau daugsyk nagrinėtą valdžios ydų, liaudies veidmainiškumo ir „atsivertimo“, supratus naują valdžią esant neteisingą, problematiką, norima atskleisti šiuo spektakliu? Įstrigusia sąsaja su šiandiena ryški rodosi tik aktoriaus Povilo Budrio, spektaklyje sukūrusio pasigėrėtiną, beveik bekalbį, tačiau daug pasakiusį silpnapročio Nikolkos vaidmenį, malda. Ja perteikiama subtili žinutė, tampanti linkėjimu ir šiems laikams: „Mėnuo teka, kačiukas verkia...“, o, suprask, jūs – tuščiai vieni kitus galabijat, dėl valdžios kovojat.
Žiūrovas, kaip visad Eimunto Nekrošiaus spektakliuose, regi nepriekaištingą scenovaizdį (scenografas Marius Nekrošius), apgalvotus žaidimus vaizdinėmis metaforomis (ypač ryškus liaudies dėvimų milžiniškų medinių klumpių įvaizdis, „išaugantis“ į mūšin jojančių žirgų galvas), puikią aktorių vaidybą (ypač minėtini Arūnas Sakalauskas, Dainius Gavenonis, Marius Repšys), tačiau lieka tartum bedalis, turintis laižyti medų, esantį už stiklo: gerai, galbūt medus – aukštos kokybės, bet koks jo skonis? „Stiprus vaizdas <...> esąs tas, dėl kurio pavaizduotas dalykas iš viso tampa regimas, ima egzistuoti ir įgyja vertę.“ Ar „Borisas Godunovas“ šiandien gali būti pavadintas regimu? O gal tai – vien sujudimas dėl temos aktualumo, neįdedant į ją pačios šiandienos, neleidžiant „įeiti“ žiūrovui?
[1] Grigoravičienė, E. Vaizdinis posūkis: vaizdai, odžiai, kūnai, žvilgsniai. Lietuvos kultūros tyrimų institutas, 2011:33.
