Kaip ir kodėl nusprendėte sukurti šį spektaklį?
Pjesė mano rankose atsidūrė labai paprastai – kažkas ją paminėjo, radome, perskaitėme, man ir aktoriams patiko, todėl visi vieningai nusprendėme, kad ją reikia pastatyti. Nuo pjesės suradimo iki spektaklio premjeros praėjo lygiai mėnuo. Tai buvo beprotiškas poelgis – pjesei pastatyti reikalingi minimum trys mėnesiai, taigi tai buvo faktiškai neįgyvendinamas dalykas, bet mums pavyko.
Ar nebuvo sunku šiai beprotiškai idėjai prisikalbinti pjesėje vaidinančius aktorius Giedrių Savicką, Arūną Sakalauską, Darių Meškauską?
Prisikalbinti buvo nesunku, bet po to buvo sunku visiems surasti laiko...
Kokia yra šio spektaklio pagrindinė idėja?
Spektaklis yra apie draugystę, įsitikinimus, idėjas, apie meną draugauti.
Ar didis menas yra išsaugoti gražius, draugiškus santykius?
Jis reikalauja aukų, bet jei tos aukos neatrodo per didelės, tai nėra sudėtinga. Jei tai atrodo kitaip, tai draugai išsiskiria.
Ar jums kada nors teko atsidurti tokioje situacijoje, kokioje atsidūrė spektaklio herojai?
Yra tekę atsidurti. Tuomet buvo priimti labai skaudūs sprendimai – draugystė nutrūko. Į draugystę įeina labai daug komponentų: atsakomybė, atsidavimas, garbės žodis, idėjos ir taip toliau. Jeigu šių punktų nesilaikoma, tuomet draugystei ateina galas.
Ar jūsų gyvenime draugų ratas dažnai keičiasi?
Mano draugų ratas nei didėja, nei mažėja – turiu senų draugų kompaniją, kuri jau 25–30 metų kartu. Tai tikri, amžiaus patikrinti draugai. Nors mes nesimatome labai dažnai, bet mūsų draugystė labai stipri ir aš esu laimingas ir turtingas, turėdamas tokius draugus. Visi kiti draugai-pažįstami keičiasi priklausomai nuo darbo, gyvenimo tarpsnio. Tikrieji draugai lieka tie patys.
 |
| Dainius Kazlauskas su žmona Indre |
Kelintas tai bus jūsų režisuotas spektaklis? Kur šiuo metu daugiausia savęs atiduodate – vaidybai ar režisūrai?
Tai bus trečias mano darbas – pirmasis spektaklis buvo „Urvinis žmogus“, po to sekė „Duetai“. Vienas pats sukūriau tris vaidinimus, o neoficialiai režisuotų spektaklių tiek, kad nesuskaičiuosi. Taip gyvenimas pakoregavo, kad dabar mažiau dėmesio skiriu aktorystei, didėja dėmesys režisūrai, daugėja darbų ne tik Lietuvoje, bet ir kitose šalyse. Paskutiniu metu man labai daug padeda Indrutė (D.Kazlausko žmona aktorė, scenografė ir kostiumų dizainerė Indė Pačėsaitė – aut. past.). Mes kartu kuriame spektaklius, atradome bendrą kalbą, kūrybinį supratimą ir labai džiaugiamės vienas kitu.
Ar sąmoningai renkatės režisūrą, ar aplinkybes sudėlioja pats gyvenimas?
Kažkada mokiausi režisūros, taigi oficialiai galiu sau tą leisti. Esu režisuojantis aktorius, nors dvidešimt metų buvau vaidinantis režisierius. Taip viską sudėliojo gyvenimas, tačiau tam nesipriešinu, nes man tai įdomu, nauja, kiti potyriai.
Kokios emocijos užplūdo po filmo „Tadas Blinda. Pradžia“ premjeros? Ar buvote patenkintas galutiniu filmo rezultatu?
 |
| Filmo „Tadas Blinda. Pradžia“ plakatas/Dainius Kazlauskas filme sukūrė Edmundo personažą |
Taip, jis mane labai įtikino. Manau, tai didelis proveržis mūsų kine, tai ledlaužis, grynas precendentas Lietuvos kine po nepriklausomybės atgavimo. Galbūt atsiras kitoks rėmėjų ir kultūros žmonių požiūris į kiną, gal atsiras kiti finansavimo keliai. Visi bando supriešinti komerciją su nekomerciniai filmais, tačiau viena be kito egzistuoti negali. Tikiuosi, kad atsiras dar daugiau komercinių ir dar daugiau gerų nekomercinių filmų.
Koks šis jūsų gyvenimo tarpsnis? Turbūt šie metai jums ramesni: pernai persikėlėte gyventi į kitą vietą, susilaukėte antro sūnaus, baigėsi darbas filme „Tadas Blinda. Pradžia“...
Taip, tačiau mes ir vėl, ačiū Dievui, turime daug darbų, leidžiame šį spektaklį, ruošiamės kitam. Turiu daug darbų, kuriuos turiu pabaigti ir ne Lietuvoje. Kartais norisi tiesiog laiko sau ir šeimai, todėl darbus pradėjau atsijoti, rinktis. Kol kas viskas gerai.
