Eidama į festivalio atidarymą, jaučiau, kad viskas bus visai kitaip, kad šis festivalis skirsis nuo jau mano matytų. Kas labiausiai domino ir intrigavo, tai festivalio plakatas, kuris iškarto pritraukė mano dėmesį ir privertė susimąstyti : Kas, kaip, kodėl, kokiu būdu viskas vyks, bet atėjus į festivalio atidarymą, viskas pasidarė aiškiau ir suprantamiau.
Drąsiai galiu sakyti, kad šis festivalis išsiskiria iš kitų, nes čia debiutuojantys kūrėjai nebijo būti kitokiais, nebijo išeiti ir keisti senas, nusistovėjusias taisykles.
„TYLOS 2015“ teatro debiutų festivalis prasidėjo nuo Shaltmiros parodos „HypersigiliZ“, ir jos perfomanso „Atnašavimas žiurkei“. Foje jaučiau įtampa, nerimą, baime, nes galbūt tokie iš pirmo žvilgsnio neatpažįstami dalykai sukelia tokius jausmus, bet tie jausmai buvo malonūs, jaudulį keliantys, kitokie, nei visada. Shaltmiros performanso sukurta atmosfera, kurios didžioji dalis buvo įdomi, intriguojanti muzika darė didžiulį įspūdį ir skatino analizuoti save, ir mane supančią aplinką. Per patį pasirodymą mane labiausiai sužavėjo Shaltmiros energija ir žinojimas ką daro. Tai kažkas nesuprantamo, intriguojančio ir neaprėpiamo vienu kartu. Atrodo kad ji buvo visai kitame pasaulyje, kitoje erdvėje ir tas dar labiau skatino eiti giliau į save, į savo išgyvenimus, į aplinką, į tai kas iš tikrųjų mus supa.
Drąsiai galiu sakyti, kad šis festivalis išsiskiria iš kitų, nes čia debiutuojantys kūrėjai nebijo būti kitokiais, nebijo išeiti ir keisti senas, nusistovėjusias taisykles. Su savo pasirodymais drąsiai eina į žiūrovus, nebijodami, kad galbūt daugelis jų nesupras. Nes tokia kūryba iškelia mūsų visų baimes, išgyvenimus, jausmus, tai ką bandome nuslėpti nuo kitų.
