Galbūt ir neįtartum, kad tas paprastas ir draugiškas žmogus, pats kalantis, gręžiantis ir ropojantis keliais Kongresų rūmų salėje, dirba žymiausiuose pasaulio operos teatruose: Metropolitan Operoje Niujorke, Anglijos nacionalinėje operoje ir Karališkajame Covent Gardene Londone, Paryžiaus operoje, Romos operos teatre, balete Japonijoje, o prieš porą metų buvo tituluotas geriausiu D.Britanijos scenografu.
Šiuo metu scenografiją Los Andželo operos „Perlų žvejams“ kuriantis garsus menininkas rado minutę papasakoti, kaip sekėsi susitvarkyti su „Fausto“ iššūkiais Vilniuje.
– Gal galite šiek tiek papasakoti apie „Fausto“ scenografiją?
– Jau septintą kartą kuriu operos scenografiją šioje erdvėje, Kongresų rūmuose. Tai – iš tiesų netradicinė erdvė, visiškai nepanaši į operos ir baleto teatrą. Jokių užkulisių, jokių judančių techninių mechanizmų, scena be galo plati ir neįmanoma nieko paslėpti, ir dar nudažyta šviesiai. Taigi, viskas priešingai nei tradiciniame teatre. Žinoma, tokia erdvė veda į netradicinius sprendimus, todėl turiu rasti būdą, kaip paslėpti vieną sceną kitoje. Išties šiam sugrįžimui po 5 metų kitų darbų, labiausiai koncentravausi į tai, ką dar naujo galima sugalvoti šioje erdvėje „Faustui“.
Daug mąsčiau kaip skirtingais tūriais, didelėmis ir mažomis erdvėmis sukurti scenos emocinę atmosferą.
Daug mąsčiau kaip skirtingais tūriais, didelėmis ir mažomis erdvėmis sukurti scenos emocinę atmosferą. „Fausto“ opera prasideda labai mažame tamsiame kambaryje, kuriame matome mirštantį seną žmogų. Jis pavargęs nuo gyvenimo ir kaip tik ruošiasi pakelti ranką prieš save, lauke išgirsta jaunų žmonių balsus. Jie gražiai dainuoja ir jis pradeda įsivaizduoti, koks galėtų būti gyvenimas išėjus už savo uždarų durų. Labai smagu pradėti ypač mažoje erdvėje ir tuomet plačiai atverti ją visokiausioms spalvoms, skambesiui ir gyvybei.
– Dekadentiškasis Paryžiaus periodas, į kurį nukeltas „Faustas“, labai populiarus teatre, ar ne?
– Tai iš tiesų nuostabus periodas. „Belle epoque“ metu Paryžiuje vyko tiek visko, jog atsiranda be galo daug sluoksnių, paralelių teatro spektakliams. XIX amžiaus antros pusės Paryžius pilnas kontrastų – buržuazinių privilegijų ir skurdo, socialinių normų, moralės ir amoralumo, ir viskas viename nuostabiame mieste. Pačiame „Fausto“ kūrinyje labai svarbi moralės, religijos tema ir taip pat visuomenės, socialinės sistemos, taigi, atrodo, kad toks kūrinys tiesiog turėjo būti nukeltas į laikus, kai žmonės tikėjo ir buvo tiesiog apsėsti dangumi ir pragaru, visuomenė galėjo pasmerkti, o kitokio gyvenimo galėjai tikėtis po mirties. Kitaip mums šiais moderniais laikais būtų labai sunku tai įsivaizduoti.
– Kur sėmėtės įkvėpimo kuriant „Faustą“?
– Charles Gounod taip pat parašė muziką antroje XIX amžiaus pusėje, taigi pačiame kūrinyje tarsi girdi kabaretus ir žavingas Paryžiaus lauko kavines, tai tiesiog atsispindi muzikoje. Be to, Gounod Fausto veikėjas, kitaip nei dramatiškasis Goethė‘s Faustas arba Marlowe (Christopheris Marlowe parašė originalią Fausto pjesę, kurią Gėtė po 200 metų perrašė) Faustas, manau, yra daugiau psichologinis charakteris. Goethė‘s ir Marlowe temas labiau matyčiau kaip žmogaus ieškojimus, jo ribotumą, savo intelektinių žinių ir galimybių ribas ir siekį jas praplėsti. Tuo tarpu Gounod Fausto personažas – tai žmogus, kuris įsimyli ar, žvelgiant kitaip, labai senas žmogus, kuris įsimyli idėją vėl įsimylėti gyvenimą.
– „Faustą“ kūrėte su patyrusiais, žinomais bendražygiais britais – šviesų dailininku Peteriu Mumfordu, kostiumų dailininku Jonu Morrelliu. Esate daug dirbę kartu ir prieš tai. Ar tai padeda?
Pasitikėjimas teatre be galo svarbus.
– Be galo. Reikia daug mažiau aiškintis, labai vienas kitu pasitikime. Kas benutiktų, žinau, kad Peteris apšvies mano scenografiją taip gražiai, kaip tik sugeba (šypsosi). Pasitikėjimas teatre be galo svarbus. Taip pat manau, kad galiu įsivaizduoti, kaip kolegos reaguos į scenografiją, su ja sąveikaus. Ir jaučiu, kad mes vis dar galime vienas kitą nustebinti, kas taip svarbu kuriant kažką bendro.
– Kaip sekasi dirbti su Dalia?
– Dabar, kai jau sukūrėme tiek daug darbų kartu, ko gero, jau aštuonis, pirmasis buvo dar Nyderlanduose… mes pradedame kalbėti ir beveik iš karto apsisprendžiame dėl esminių dalykų. Mąstom labai panašiais keliais. Aišku, visuomet atsinešame ir savo idėjų, ir susitikę, mesdami iššūkius savo mintims, pradedam generuoti naujų ir taip greitai priartėjame prie pasaulio, kurį norisi ištirti ir parodyti.
– Jūs sukūrėte per šimtą skirtingų scenografijų skirtingiems pastatymams – nuo dramos spektaklių, operų, baletų, net Kate Bush roko koncertų įvairiausiuose pasaulio kampeliuose – nuo Niujorko iki Rytų Europos ir Tokijo. Kaip jūsų darbas skiriasi skirtinguose regionuose?
– Skamba taip žavingai (juokiasi)… Iš tiesų, kalbant apie Japoniją, jau sukūriau ten scenografiją 6 ar 7 baletams, baletą jie suvokia visiškai kitaip nei vakariečiai, iš kur jis yra kilęs. Susidomėjimas baletu Japonijoje yra nepalyginamai didesnis nei, pavyzdžiui, D. Britanijoje. Ko gero, taip yra dėl japonų tradicijų preciziškumui ir disciplinai. Tūkstančiai japonų baletu užsiima kiekvieną dieną, kaip mes einame į sporto klubą, tai tiesiog jų hobis. Žinau, skamba keistai, bet jie lygiai taip pat apstulbę, kad mes Vakaruose darome tai-či pratimus tiesiog parkuose sportuodami, jiems tai yra labai rimta meditacijos forma. Taigi, yra tokie skirtumai, bet taip pat visur susiduriu su daugybe profesionalų, kurie mąsto visiškai kitaip, ir tai yra labai įdomu.
– Ar dirbdamas turite galimybę aplankyti apylinkes? Ar pamatėte Lietuvą?
Lietuvoje, nors buvau čia tiek daug kartų, nesu buvęs daug toliau nei Vilnius.
– Tiek mažai… Turiu galvoje, aš pamačiau šiek tiek Japonijos, nes tai taip toli, kad užtruktų kelias paras vien nuvykti ten specialiai. Bet Lietuvoje, nors buvau čia tiek daug kartų, nesu buvęs daug toliau nei Vilnius. Vienas dalykas, kuriuo labai mėgaujuosi, yra kelionė iki dirbtuvių, kas yra pusvalandis kelio automobiliu per labai įdomų kraštovaizdį. Ir, aišku, aš matau gražias nuotraukas, žmonės man apibūdina Lietuvos pajūrį. Būtinai privalau tai pamatyti.
– Kaip pasikeitė Vilnius per 10 metų?
Pradžioje jautėmės kaip pabėgėliai, ropinėjantys ant kelių su savo scenografijomis ir idėjomis keistame pastate kitoje Operos ir baleto teatro gatvės pusėje [...].
– Be galo. Man lengviausia kalbėti apie darbus. Vilnius City Opera patobulėjo įspūdingai. Dirbtuvių meistrai, žmonės, gaminantys scenografiją… Jie visada buvo nepaprasti žmonės su puikiais įgūdžiais ir artistiškumu. Bet man tie įgūdžiai, išradingumas, kokybė tiesiog dar neįtikėtinai išaugo dirbant kartu per tuos dešimt metų. Ir taip visose srityse. Kompanija tvirtai žino, ką daro, ir žino, kaip tai padaryti. Turiu, pasakyti, neseniai važiavau Vilniuje taksi. Ir taksistas manęs paklausė, ką aš veikiu Vilniuje. Aš sakau, dirbu operoje, rodysim „Faustą“. Ir jis sako… „o, aš mačiau viską, ką Dalia yra sukūrusi čia, aš tiesiog dievinu tai, ką ji daro, nes tai nėra tik menas vardan meno“. Tai buvo jo žodžiai. Argi ne nuostabu? Pradžioje jautėmės kaip pabėgėliai, ropinėjantys ant kelių su savo scenografijomis ir idėjomis keistame pastate kitoje Operos ir baleto teatro gatvės pusėje, o šiandien tai – kolektyvas, turintis aiškų identitetą, aukštą kokybės lygį ir darbus, kurie nėra tik pastatymai dėl pastatymų. Tai – visa idėja kurti meną šioje visuomenėje.
– Jūs mokėtės ir netgi dirbote teatro režisieriumi. Ar nesigailite pasukęs į siauresnę scenografijos kryptį?
– Ne. Niekada (juokiasi)! Nuo pat teatro pradžios žmonės jame turi skirtingas roles, bet galiausiai, ką mes visi čia norime padaryti, tai paversti idėją gyvu kūnu. Padaryti ką nors prasminga, ką nors gražaus, ką nors išliekančio. Pasirinkimai gali būti neteisingi. Aš pasirinkau tapti režisieriumi, aš mėgavausi darbu iki tam tikro lygio, bet tai buvo tik tiek. Visko buvo per daug. Man taip palengvėjo, kai atsikračiau viso to organizacinio darbo, atrankos, finansų (numoja ranka)… Gal aš daugiau esu svajotojas, man sunku susikoncentruoti taip smarkiai, kaip reikia režisieriui, į tuos dalykus (juokiasi). Šis sprendimas buvo didelis palengvėjimas. Ir štai dėl to aš labai mėgstu dirbti su režisieriais. Aš tikrai, tikrai labai gerbiu tai, ką jie daro, ir suprantu, kaip tai yra sunku.
– Kokia jūsų mėgstamiausia opera?
– O… Jei turėčiau pasirinkti vieną, tai būtų Philipo Glasso „Akhnaten“. Aš dievinu tą kūrinį, muziką, aš žaviuosi, kaip ji nukelia mus laiku tūkstantmečius atgal ir paverčia tuos tik įsivaizduojamus senovės žmones tikrais per jų meną, jų piešinius ir rašyseną. Taip, man ji labai patinka. Bet yra tiek daug kitų, kuriomis aš žaviuosi dėl skirtingų priežasčių, todėl šiandien tai gali būti ši, o rytoj – visa kita.
Ch.Gounod opera „Faustas“ spalio 1 –15 d. grįžta į Vilniaus Kongresų rūmus. Dirigentas Gintaras Rinkevičius, režisierė Dalia Ibelhauptaitė, kostiumai – Jonas Morrellis (D.Britanija), scenografija – Dick Bird (D.Britanija), šviesos – Peteris Mumfordas (D.Britanija). Groja Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras.
