Laisvą minutę belaukdamas susitikimo Giedrius Savickas išnaudoja praversti kelis knygos puslapius. Pasisveikinus į kuprinę deda Sigito Gedos knygą. Skaitymas – vienas mėgstamiausių aktoriaus užsiėmimų. „Aišku, ir žvejyba. Savaitgalį pagavau du ar tris kilogramus stintų. Taip gera. O žvejų – pilnas miestelis“, – pasakoja jūrininku svajojęs tapti aktorius ir rodo kelias nuotraukas.
Ir štai pirmasis minčių šuolis, kurių šio pokalbiu metu ne vienas. Tačiau tai pokalbio tikrai negadino. Gal atvirkščiai. „Kaimynas man padovanojo išmanųjį telefoną. Galvoju – gyvenimas kažką duoda ir kažką atima. Patogu su juo ir greita – viskas gerai. Bet va anksčiau, užsimanęs išsivirti sriubos su šonkauliukais, paskambindavau mamai. Dabar – pasižiūriu internete. Ir va – vieno pokalbio su mama jau nėra. Jei adreso nežinau, įsijungiu navigaciją, o anksčiau – klausdavau žmonių“, – šypsodamas kalba aktorius. Sekundę primena vieną iš vaidintų personažų, taigi prisimenu norėtą užduoti klausimą.
Bet va anksčiau, užsimanęs išsivirti sriubos su šonkauliukais, paskambindavau mamai. Dabar – pasižiūriu internete. Ir va – vieno pokalbio su mama jau nėra.
– Itin dažnai tenka vaidinti linksmus personažus. Ar pačiam tai patinka? Ar nepabodo jau būti savotišku juokdariu?
– Na, taip. Dažnokai tenka vaidinti tokį visada gerai nusiteikusį personažą, tačiau negaliu pasakyti, kad pabodo. Galbūt todėl, kad teatre turiu rimtų vaidmenų.
Vis dėlto, jaučiu, kad žmonės mane pamatę dažnai nusišypso ar nusijuokia. Tačiau ar geriau būtų, kad verktų? Aišku, kad ne. Tai kodėl turėčiau krimstis dėl to, kad pakeliu žmonėms nuotaiką? Gal kartais keista, kai žmonės juokiasi vien man pasakius „laba diena“, tačiau ir vėl – stengiuosi žiūrėti pozityviai.
– Ar pats žiūrite filmus, kuriuose vaidinote? Ar vertinate pats save?
– Žinau, kad reikėtų tai daryti, bet, atvirai pasakius, negaliu. Štai neseniai junginėjau televizorių, rodė Saulių ir Paulių, iš karto perjungiau. Kažkaip man keista, aš sėdžiu čia, o tuo pačiu kalbu ten, kažką blevyzgoju. Ne, kažkaip nelabai man.
– Esate išbandęs save ne viename amplua – teatras, kinas ir televizija. Kaip tai skiriasi, kur jaučiatės saviausias?
– Tai iš tiesų labai skirtingi dalykai. Lyginti labai sunku. Televizijoje dirbti tikrai nelengva, tačiau prisiminimai, sakykime, apie „Auksinį balsą“ – labai geri. Buvo labai gera kompanija – ir dalyviai, ir komisija.
Sunkiausia būdavo tai, kad turi būti geros nuotaikos čia ir dabar, net jei tau taip nėra. Tačiau iš minėto projekto ne kartą išėjau geresnės nuotaikos, nei buvau atėjęs.
Filmuojantis taip pat labai svarbu kompanija – kas vaidina, kas režisuoja. Vaidinti ar ne, renkuosi ne tik pagal scenarijų, nors jis, aišku, labai svarbus. Vis dėlto, televizija turbūt laikinas dalykas. Dar kiek pasensiu ir viskas. O kalbant apie teatrą – jis man svarbiausias. Visi žino, kad kitus darbus derinu pagal teatrą. Manau, kad jis – visam gyvenimui.
– Ar prieš eidamas į televiziją dvejojote? Juk sakoma „nelygis“.
– Tokių nuomonių teatro pasaulyje yra. O ir iš tiesų televizijos rodo labai daug nekokybiško turinio. Labai sunku suprasti, kodėl išvis tai rodoma. Vis dėlto, aš laikausi kitos pozicijos. Kas tada tai pakeis? Reikia eiti ir daryti kitaip. Svarbiausia, kad pats suprastum, kodėl ir kaip darai. Jei pats darai kokybiškai, kad ir televizijoje, – kodėl ne? Manau, kaip tik reikia.
Turime pasirinkimą – ar pasiūlyti jam kokybišką kiną ir tikėtis, kad eis ir kitus kartus, ar nulupti vieną kartą.
– Turbūt tenka išgirsti ir nemažai kritikos. Kaip į ją reaguojate?
– Stengiuosi į kritiką reaguoti profesionaliai. Aišku, nėra malonu, kai kolega sako – čia ne taip, tą galėjai daryti kitaip. Bet mes juk dirbame, norime pasiekti rezultatą. Kai režisierius sako patarimus, tikrai atsižvelgiu. Tai – mūsų darbo dalis.
– Lietuviškas kinas išgyvena įdomų laikotarpį. Daug komercinio kino, kuris gerina žiūrimumo rekordus, tačiau sulaukia ir itin daug kritikos. Jos turbūt daugiau nei pagyrų. Ar sutinkate, kad kokybės labai trūksta?
– Taip, ir tai labai matyti. Pagrindinė to priežastis – noras padaryti labai greitai. Dabar tas laikas, kai žinai, kad žiūrovas eis ir mokės. Turime pasirinkimą – ar pasiūlyti jam kokybišką kiną ir tikėtis, kad eis ir kitus kartus, ar nulupti vieną kartą.
Ši situacija panaši į prekeivius, kai klausi – kodėl taip brangiai. Atsako – nes man visiems metams reikia užsidirbti. Tada galvoji, kaip reaguotum, jei tau, pavyzdžiui, kirpykloje pasakytų – 1 000 eurų, nes man reik dabar greit metams užsidirbti.
Kai kurie filmai pastatomi per tikrai labai trumpą laiką. Scenarijus būna vienas, o po to matai, kad nuo jo labai smarkiai atitolstama. Manau, tai tęsis, kol žiūrovas leis. Negali kritikuoti televizijos – nenori nežiūrėk. Ar lankstinuko, kurį gauni dykai – nenori, neimk. Bet kai moki pinigus – turi teisės reikalauti kokybės.
– Ar sutinkate su tuo, kad lietuviams apskritai sunku įtikti? Nemaža dalis linkusi burbėti dėl visko, apie ką bekalbėtų.
Bet kai moki pinigus – turi teisės reikalauti kokybės.
– Tas juntama, bet nesakyčiau, kad lietuviai blogi žmonės. Manau, kad čia kaip šeimoje. Paburnoti savo vyrui ar žmonai – esi toks anoks, tikęs ar netikęs – gali kiekvienas. Bet jei ateitų svetimas ir sakytų – štai, pažiūrėk, kokia tavo žmona. Sakytum – o ką, kas yra? Kuo jis bloga? Manau, kad ir su lietuvių nepasitenkinimu savo tauta tas pats.
– Kas labiausiai erzina dabartiniame lietuviškame kine?
– Keiksmažodžiai. Nemėgstu jų ir kine, ir teatre, ir gyvenime. Sovietinę armiją kadaise išvarėme, o pasilikome tai, kas bene šlykščiausia. Manau, jau laikas rusams šią skolą atiduoti.
– Ne kartą esate minėjęs, kad norėjote tapti jūrininku. Kodėl nepavyko?
– Ir dabar svajoju (nusijuokia). Na, kažkaip visi buvo už mane nusprendę. Bendraklasiai, draugai, visa aplinka sakė – tu tai į aktorinį.
– Tai tas geros nuotaikos personažas jau buvote ir mokykloje?
– Taip, mokykloje labai daug juokaudavome. Tai buvo labai geri laikai, juos prisiminti labai gera. Norėdavau eiti į mokyklą vien tam, kad su draugais pajuokautume.
– Ar bent kiek gaila, kad vis dėlto jūros šauksmas nebuvo toks stiprus?
– Negaliu taip pasakyti. Man apskritai atrodo kiek neapgalvota sakyti tiesiog „norėčiau būti advokatu, norėčiau šeimos“ ar pan. Turi apgalvoti, ar nori viso kelio iki to, ar tik rezultato. Jei tik rezultato – nieko nebus. O ir sakyti, kad man blogai taip, kaip yra – negaliu. Man patinka būti aktoriumi.