„Paukščiai“ labai skirsis nuo ankstesnių tavo spektakliai? Galbūt šį kartą bandei pabėgti nuo tavo teatrui būdingos koncepcijos?
Gytis: Galiu patikinti: „Paukščiai“ tikrai bus atpažįstami. Pirmiausia – iš ironijos, kurios niekada nevengiame ir kuri dominuoja mūsų spektakliuose. Tačiau šokio stilistika man ir teatrui, manau, bus nauja – tokių „baletų“ mes dar niekada nešokome. Plastikos, minkštumo, judesio lygumo prasme šis spektaklis man ir šokėjams bus nauja patirtis. Jau šokome argentinietišką tango, kūrėme aktorinius etiudus, spektakliuose buvo judesio, kurio net nepavadinčiau šokiu, bet taip, kaip „Paukščiuose“, mūsų teatre dar nešokome. Gal tikrai jau pasiilgau grakštaus šokio, sceninio vaizdo? Juolab kad į spektaklį pakviečiau baleto šokėjus, tik jie – su šiokiais tokiais šiuolaikiniais „nukrypimais“. Mūsų ketveriukėje manoklasikinio šokio pagrindai, matyt, silpniausi (juokiasi).
Nagli, šis spektaklis – jau ketvirtas, kuriame dirbsi su Gyčiu. Skirtumai tikrai ryškūs?
Naglis: Jų tikrai negali nepastebėti. Šokis bus kitoks, ir toks jis galbūt man netgi priimtinesnis. Tai – ne baletas, bet tai turbūt bus jam artimiausia iš visko, ką esame darę su Gyčiu.
Gytis: Iš tikrųjų apibūdinimas „netikras baletas“ šiam spektakliui geriausiai tinka...
Naglis: Čia kaip su „netikru zuikiu“ (kvatojasi)!
Netikras baletas, netikras šokis... Visada maniau, kad Gyčio Ivanausko teatre statomi šokio spektakliai.
Gytis: Niekada nesu įvardijęs, kad mano spektakliai yra šokio spektakliai. Lygiai taip pat niekada nesakiau, kad mano teatras – šokio teatras. Nežinau, kodėl žmonės taip sugalvojo. Na, spektaklį „Paukščiai“ vienintelį galbūt būtų galima pavadinti šokio spektakliu.
Naglis: Viskas priklausys nuo to, kaip pašoksime. Jei nesušoksime, ir vėl bus judesio spektaklis (juokiasi).
Žinau, kalbėti apie spektaklį, kurio dar nėra, nelengva. Bet papabandykite bent keliais žodžiais papasakoti apie ką jis?
Gytis: Paukščius pasirinkau kaip simbolius keistam žmonių judėjimui išreikšti, bet tai visiškai nereiškia, kad imsime mėgdžioti paukščius. Tai spektaklis apie žmones, apie jų iš giliausių širdies kertelių ištrauktas nuotaikas ir emocijas: džiaugsmą, pasipūtimą, skausmą, praradimo liūdesį.
Juokaudamas sakau, kad spektaklis „Paukščiai“ – mano mėgstamo kanalo „Discovery“ serijų rinkinys.
Negi susidomėjai ornitologija?
Gytis: Šiame spektaklyje ne taip ir svarbu išanalizuoti, koks paukštis kuo ypatingas: kada miega, kaip gieda ir kiek sveria. Man kur kas svarbesnė būsena, jaumas, emocija. Svarbu, kaip žmogus elgiasi, pavyzdžiui, įsivaizduodamas esąs vienišas, visų paliktas kalakutas, o ne kokios yra tikrosios šio paukščio savybės.
Irina, kiek žinau, tau ir teko vargšelio kalakuto vaidmuo...
Irina: Tikiuosi, visą spektaklį neteks būti vienišu tuoj tuoj į puodą pateksiančiu kalakutu (juokiasi). Tai bus vienas charakterių, kurį kursiu, bet ne vienintelis.
Vaidmenų bus daug, bet vaidinsite keturiese?
Gytis: Scenoje žmonių bus daugiau, bet ne šokėjų. Keturi šokėjai – tarsi atraminiai spektaklio taškai. Manau, keturi – tobulas skaičius.
Naglis: Ar galiu įsiterpti? Gyti, noriu tavęs paklausti: pastaruosiuose savo teatro spektakliuose nedalyvavai, tad „Paukščiai“ – tarsi sugrįžimas į sceną. Kodėl grįžai – juk žiūrovams patiko, kad tavęs nemato?!
Gytis: (kvatojasi) Sanjos Tropp Fruhwald „Premjeroje“ tikrai nedalyvavau ir prie jos atsiradimo beveik neprisidėjau. „Dialogus“ nusprendžiau atiduoti į mūsų šokėjų Brigitos Urbietytės ir Agnės Ramanauskaitės rankas. Buvo laikotarpis, kai mano gyvenime buvo svarbūs kiti dalykai, o ne teatras ir šokis. Nesakau, kad jie buvo svarbesni, bet kitų darbų, užsiėmimų buvo. Televizija – vienas jų.
Tačiau šokio niekada nepamiršau, ir, manau, privalau šokti, kol galiu. Kas žino, gal „Paukščiai“ ir bus paskutinė mano gulbės giesmė (šypsosi). Visi senstame, mūsų kūnai glemba... Žinoma, juokauju, bet jei rimtai, kuo toliau, tuo sunkiau „pagauti“ tempą, ištverti didelį fizinį krūvį – žodžiu, nebėra taip paprasta, kaip prieš dešimt metų. Nesakau, kad „Paukščiai“ bus mano atsisveikinimas su scena ar kad grįžau tam, kad atsisveikinčiau. Apskritai niekur nebuvau išėjęs ir iš niekur negrįžau. Šoku tada, kada tikrai noriu, be to, man nuoširdžiai rūpi tie dalykai, apie kuriuos kalbėsime spektaklyje.
Spektaklyje kalbėsite apie vidinius išgyvenimus, nusivylimus, apie tai, kas, Gyti, tau guli ant širdies. Šokėjams perteikti tavo emocijas, matyt, nėra lengva?
Gytis: Sakau šokėjams, kad jie pasistengtų judesius prisijaukinti, kad jie taptų savi, o ne bandytų juos tiesiog atkartoti. Puikiai suprantu, kad kitas žmogus negali džiaugtis ar kentėti lygiai taip, kaip aš, todėl ir jo judesiai negali būti visiškai tokie patys.
Naglis: Gytis niekada „neprievartauja“, kad viską darytumei taip, kaip jis liepia. Kartais judesį galima pakreipti taip, kad jis taptų tau patogus, bet nenutoltų nuo to, kas gimė choreografo galvoje.
Irina: Išties retai kam nors pavyksta sušokti taip, kaip parodo Gytis...
Gytis: ...nes niekas taip kaip aš nešoka ir nešoks (juokiasi)!
Irina: Laimei, Gytis moka viską suprantamai paaiškinti. O gal man tik atrodo, kad aš viską suprantu. Su Gyčiu dirbti pradėjau neseniai, bet man su juo lengva, nėra jokios įtampos, o tai svarbu mūsų darbe.
Gytis: Daug ką šokėjams leidžiu ir toleruoju, nors neslėpsiu: kartais tai atsisuka prieš mane patį. Būna kritinių situacijų, kai būtina susitelkti, tačiau prasideda klegesiai, girgždesiai – kažkoks vaikų darželis. O rėkti ant žmonių, siuntinėti juos po velnių man nepatinka.
Vadinasi, niekada balso prieš šokėjus nekeli?
Gytis: Rėkiu, kai kitaip nebeįmanoma. Jei gerbiu žmones, leidžiu jiems repeticijose jaustis laisvai, nesuvaržytai, neįpareigojančiai, tuomet ir aš noriu, kad tokia pati pagarba būtų ir iš jų pusės.
Kai kurių veidų, kuriuos esame pratę matyti tavo spektakliuose, „Paukščiuose“ neišvysime. Kodėl?
Gytis: Prieš penkerius metus teatro veiklą pradėjome keturiese, dabar šoksime taip pat keturiese, tik žmonės – kiti. Visiškai nereiškia, kad tie, kurie vaidina viename spektaklyje, būtinai vaidins ir kitame. Arba viename nesuvaidinę, nebevaidins apskritai. Teatras – gyvas, nuolat cirkuliuojantis mechanizmas. Jei žmogus, tavo akimis, yra netinkamas vaidmeniui, juk neprivalai jį kviesti vien todėl, kad jis prieš tai šoko kituose tavo penkiuose spektakliuose. Tai būtų nesąžinina paties rezultato atžvilgiu.
Spektaklis bus apie paukščius įkūnijančius žmones. Kaip manote, kokie paukščiai pagal charakterį jums labiausiai tinka? Pavyzdžiui, tu, Nagli, man kažkuo primeni papūgą...
Naglis: Papūgą?!
Gytis: Pastačiau nedidelį šokį, užsirašiau “Naglis – papūga”. Tiesą sakant, net nežinau kodėl (juokiasi).
Naglis: Na, jei jau direktorius pasakė, vadinasi, tikrai – papūga.
Gytis: Niekada negalvojau, kokiu paukščiu norėčiau būti. Tiesa, būdamas vaikas svajojau būti kregždutė. Net nežinau, kodėl? Turbūt todėl, kad jos labai greitai skraido. Matyt, maniau, kad jei būsiu kregždutė, manęs niekas nepagaus.
Irina: O aš, matyt, visą gyvenimą svajojau būti kalakutas, ir štai mano svajonė pagaliau išsipildė (juokiasi)!
Spektaklio kompozitorius Gediminas Gelgotas visuose premjeriniuose spektakliuose pasirodys kartu su paties vadovaujamu Naujų Idėjų Kameriniu Orkestru (NIKO). Tai bus minimalistiniai, „erdviniai“ kūriniai, kur vėlgi svarbiausia yra jausmas, o ne išraiška. Tomo Bagacko nuo modernios klasikos iki šiuolaikinio moderno kurti kostiumai išryškins ir ant lėkštutės patieks visas detales, kurių nepastebėti bus tiesiog neįmanoma.
Spektaklio premjeros 2011 m. kovo mėn. 12, 13, balandžio mėn. 21 dienomis Menų spaustuvėje, Vilniuje bei balandžio mėn. 15d. Kauno dramos teatre. Bilietus galima įsigyti bilietai.lt kasose.
