Dabar populiaru
Publikuota: 2018 vasario 26d. 20:33

​​​​​​​Gytis Padegimas: „Mokame kaltinti, bet nemokame atleisti“

Režisierius Gytis Padegimas
Dmitrijaus Matvejevo nuotr. / Režisierius Gytis Padegimas

Režisierius Gytis Bernardas Padegimas nesistengia būti madingas. Jam svarbiausia – spektaklio siunčiama žinią. Apie premjerinį spektaklį „Noktiurnas“ Kauno miesto kameriniame teatre – neįprastos struktūros pjesės pasirinkimą ir temos aktualumą, darbą su aktoriumi Dovydu Stončiumi, kūrybinį procesą ir spektaklio idėją – su spektaklio režisieriumi G.Padegimu kalbasi teatrologė Kristina Apanavičiūtė.

– „Noktiurnas“ – ilgai brandinta pjesė?

– Ši pjesė manyje kirba jau daug metų. Ji kalba apie labai svarbią problemą, kuri darosi vis aktualesnė. Tai yra atleidimo tema. Mes labai mokame kaltinti, kiršinti, susipriešinti ir labai nemokame atleisti vieni kitiems. Man atrodo, gyvendami krikščioniškoje šalyje, mes esame visiškai pamiršę, kad krikščionybė visą laiką moko teisti ne asmenį, bet jo blogus darbus. Pats žmogus sukurtas pagal Dievo atvaizdą. Jo orumas negali būti trypiamas ir žeidžiamas. Galima teisti tik blogus žmogaus darbus, jo ydas, nusikaltimus. Pas mus priešingai – užpuolamas ir naikinamas pats žmogus. Ši pjesė kaip tik ir leidžia kalbėti apie tą mechanizmą. Netgi po labai didelių, sunkių, lemtingų įvykių, susijusių su žmogaus netektimi, yra atgaila, atsiprašymas bei misericordia (lot. gailestingumas). Pas mus tai yra pamiršta.

Jei žmogus prasikalto arba kam nors atrodo, kad prasikalto, jis yra persekiojamas, niekinamas, žeminamas. Man atrodo, kad viena emigracijos iš Lietuvos priežasčių būtent ir yra žmogiškojo orumo deficito sindromas, kai negerbiamas žmogaus orumas. Mane maloniai nustebino Vilniuje ant troleibuso pamatyta Romaino Gary citata: „Vienintelis dalykas, kurio negalima atleisti, – tai neatleidimas“. Šią formulę naudojame kurdami spektaklį. Visada yra krikščioniškas gailestingumas ir atleidimas.

Man svarbi ir įdomi yra knygos tema. Kažkada buvo sakoma, kad ji yra geriausias draugas. Knyga yra ir galinga psichoterapijos priemonė. Žmogus, rašydamas knygą, o ir ją skaitydamas, gali nuskaidrėti, sudeginti daugybę negatyvių savo išgyvenimų. Jeigu nori eiti į priekį, turi susitaikyti su savimi, savo praeitimi, aplinka ir aplinkiniais. Atgailauti ir atsiprašyti tų, kuriems suteikei skausmą. Žinoma, reikia kantrybės, bet knyga prasiskverbia į emocinį ir dvasinį gyvenimą bei jį aktyvina.

– Kaip pasirinkote pagrindinio vaidmens atlikėją?

– Dovydą Stončių pastebėjau, kai jis dar buvo moksleivis. Su Loreta Vaskova jie mokėsi vienoje klasėje dramos studijoje pas Reginą Šaltenytę. Taip pat jie vaidino mano magistrantės iš Skandinavijos spektaklyje. Tuokart Dovydą ir įsiminiau.

Dmitrijaus Matvejevo nuotr. /Gyčio Padegimo spektaklis „Noktiurnas“
Dmitrijaus Matvejevo nuotr. /Gyčio Padegimo spektaklis „Noktiurnas“

Kaip ir dauguma Gintaro Varno studentų, mano įsitikinimu, Dovydas Stončius yra aukšto profesinio pajėgumo ir lygmens aktorius. Aš galvojau apie keletą aktorių, bet taip jau atsitiko, kad Dovydas puikiai atliko mažesnį – caro Aleksandro I – vaidmenį mano spektaklyje „Karalienė Luizė“ Klaipėdos dramos teatre. Iš pradžių visada duodu aktoriui nedidelį vaidmenį, vėliau didesnį, o galiausiai – didžiausią.

Man nereikia daryti net aktorių atrankų. Aš visus matau ir žinau.

Man nereikia daryti net aktorių atrankų. Aš visus matau ir žinau. Stebiu, kaip jie vaidina akademijoje, žiūriu jų diplominius spektaklius. Man pasirodė, kad ir kokybiškai, ir kiekybiškai Dovydas Stončius yra pribrendęs monospektakliui ir būtent šiam vaidmeniui.

– „Noktiurnas“ yra šiuolaikinė pjesė su neįprasta kalbos struktūra.

– Iš pradžių buvo kalbos problemų, bet vėliau priėjome išvadą, kad tai –personažas, kuris yra rašytojas: rašo knygą, gyvena su žodžiais, žaidžia ir ieško tinkamiausio. Kartu jis yra ir vienišas žmogus, gyvenantis ir dirbantis knygyne. Tai reiškia, jog žodis, metafora, įvaizdis, inversija – įvairūs tokie literatūriniai terminai jam yra įaugę į kraują.

Ne veltui Rolandas Rastauskas yra minėjęs, jog ši pjesė kalbos prasme yra viena įdomiausių pastarojo dešimtmečio amerikiečių pjesių, pasižyminti poetine struktūra. Mums tikrai reikėjo stengtis, kad tai nebūtų toks paprastas, buitinis kalbėjimas. Žodžio bei teksto struktūra turi girdėtis. Tai nėra lengva.

Mūsų teatras yra paniręs į vaizdus, reginius. Daugybę metų žodis buvo nustumtas į antrą, trečią poziciją. Matome, kaip negailestingai jaunieji režisieriai net pačias žymiausias klasikines pjeses kupiūruoja, perdaro. Aš tokios drąsos neturiu. Manau, kad jeigu paimi tam tikrą tekstą, struktūrą, turi ją ne dekonstruoti ir laužyti, o ieškoti, kaip ją pateikti. Ne sutrupinti autorių, bet priaugti iki jo lygmens. Ši pjesė kaip tik yra šiuolaikinė, tačiau jos kalbos struktūra nėra paprasta ar prasta. Tai nėra gatvinė kalba, o labiau literatūrinė nei šnekamoji.

Daugybę metų žodis buvo nustumtas į antrą, trečią poziciją. Matome kaip negailestingai jaunieji režisieriai net pačias žymiausias klasikines pjeses kupiūruoja, perdaro. Aš tokios drąsos neturiu.

Man atrodo, kad šiuo metu po daugybės vaizdų ir instaliacijų yra gana inovatyvu teatre vėl iš arti stambiu planu pamatyti gyvą žmogų. Ir tai yra paaiškinimas, kodėl mes vaidiname knygynuose bei bibliotekose. Spektaklio forma – knygos pristatymas. Norisi, kad tai būtų autentiška. Kad pati erdvė ir joje esančios knygos kurtų atmosferą, kurią aprašė pjesės autorius Adamas Rappas.

– Kūrybinis procesas tęsiasi jau keletą metų?

– Pati pjesė patraukė dar net neturint realių perspektyvų ją realizuoti scenoje. Tai, kad mums buvo suteikta galimybė pastatyti šį kūrinį Kauno miesto kamerinio teatro scenoje, – labai džiugina. Turint galvoje, koks įvairus yra teatro repertuaras, šis spektaklis jį turėtų dar labiau praturtinti.

Spektaklio kūrimo procesas yra labai įdomus, kadangi jis tęsiasi jau keletą metų. Tai yra tarsi sluoksnių dėjimas. Vasarą mes savaitę dirbome mano sodyboje. Tuo metu detaliai išnagrinėjome visą pjesę, tačiau tai nebuvo pirmas mūsų prisėdimas prie jos. Pradėjome ją nagrinėti jau prieš metus. Ir šiuo metu mes labai įdomiai repetuojame – tarp Vilniaus ir Kauno. Į knygynų ir bibliotekų erdves mes išeisime tik prieš premjerą.

Visam mūsų darbui reikia labai gilios analizės. Reikia pasitelkti psichoanalizę, Freudą, nes procesai, kurie vyksta su žmogumi, yra labai gilūs, skausmingi, paliečiantys jo pasąmonę, giluminę esmę. Juos suvokti, suprasti – labai svarbu. Teksto daug, jį reikia įkrauti ir jis turi būti prasmingas. Kai aktorius monospektaklyje yra stambiu planu, niekas negali būti sumeluota. Aktorius turi žinoti ir suprasti viską. O žiūrovas nebūtinai turi viską suprasti pažodžiui ir paraidžiui. Jis daug ką priima ir supranta subjektyviai. Jeigu jis mato, kad aktorius turi žinią ir žino, ką ir kodėl sako, tuomet tas suvokimas pasiekia ir žiūrovą.

– Atrodo, kad tai spektaklis nebijantiems mąstyti ir jausti, kuris bus rodomas neįprastose erdvėse.

Dmitrijaus Matvejevo nuotr. /Režisierius Gytis Padegimas
Dmitrijaus Matvejevo nuotr. /Režisierius Gytis Padegimas

– Šis spektaklis turėtų būti didelė staigmena ir netikėtumas. Į jį eiti siūlyčiau geranoriškai nusiteikus. Nebūtinas joks specialus pasiruošimas, bet reikia būti nusiteikusiam mąstyti ir jausti. Yra toks terminas „mąstanti širdis“. Jurgis Brėdikis, akademikas, kuris operavo širdis, yra pasakęs, jog „pirmiausia į informaciją reaguoja ne galva, ne smegenys, o širdis“. Norisi, kad žiūrovas būtų pasiruošęs reaguoti protu ir širdimi.

Empatijos jausmo mūsų visuomenėje trūksta labiausiai. Spektaklis turėtų padėti ugdyti šį jausmą. Jame nebus jokios didaktikos ar moralo, o tik gilus suvokimas, jog be kito žmogaus mes negalime nieko.

Teatras turi būti kaip draugas, o draugas yra tas žmogus, kuris padeda išgyventi sunkiausias akimirkas.

Aš visada galvoju apie spektaklio siunčiamą žinią ir niekuomet nesistengiu būti madingas. Mane domina tikrumas, nuoširdumas, autentika, o šie dalykai niekada nesensta. Gyvenimas yra toks sunkus ir pilnas iššūkių, todėl teatras neturėtų stumti žmogaus į depresiją. Jis turi padėti įveikti iššūkius.

Teatras turi būti kaip draugas, o draugas yra tas žmogus, kuris padeda išgyventi sunkiausias akimirkas. Ir labai dažnai padeda vien tik savo buvimu. Užtenka pabūti kartu ir pajausti bendrumą, palaikymą, solidarumą. Tuomet ateina suvokimas, sprendimas. Į spektaklius mes ateiname kaip pas artimus žmones, o ypač į tokius spektaklius kaip šis. Čia žiūrovai yra arti aktoriaus, vienoje erdvėje. Aktorius kalbasi su jais ir jiems, atveria savo praeitį, traumas tam, kad jas išsigydytų ir padėtų išgyti kitiems.

***

Spektaklio premjera kovo 16, 17, 18 d. Kauno centriniame knygyne (Laisvės al. 81),

Kovo 23 d. Kauno apskrities viešosios bibliotekos Senųjų ir retų spaudinių skyriuje (Donelaičio g. 8, II a.)

Organizatorius: Kauno miesto kamerinis teatras

Projektą iš dalies finansuoja Lietuvos kultūros taryba

Partneriai: knygynas „Pegasas“, Kauno apskrities viešoji biblioteka

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Idėjos savaitgaliui

Išmanus kaimas

Festivalis „Galapagai”