Sekite 15min GoogleJis pasakoja apie savo pirmąsias teatro patirtis, vaikų gebėjimą kitaip priimti klaidas ir paaiškina, kodėl užsiėmimuose pirmiausia bus svarbu ne „teisingai vaidinti“, o pažinti aktoriaus profesijos pagrindus.
– Koks buvo jūsų pirmasis susitikimas su teatru? Ar vaikystėje ar paauglystėje lankėte teatro ar kitą kūrybinį būrelį?
– Vaikystėje mano tėvai, ypač mama, labai dažnai vesdavosi mus į teatrą. Lankydavomės dramos teatre, lėlių teatre, operos ir baleto teatre – kiek tik galėdavome, tiek ten eidavome. Turbūt tai ir buvo pirmieji mano susitikimai su teatru. Tėvai įdėjo labai daug darbo ir pastangų, kad mes su sese kuo anksčiau su juo susipažintume.
– Ką iš savo pirmųjų teatro patirčių norėtumėte perduoti „Jaunosios scenos“ vaikams, o ko sąmoningai nekartotumėte?
– Norėčiau, kad vaikai taip pat pajustų, kaip gera būti bendruomenėje ir tokioje vietoje, kurioje nereikia bijoti klausti, klysti ar „kažkaip atrodyti“. Norėčiau, kad tai būtų erdvė, kurioje jie galėtų kurti. O kurti gali tik tada, kai esi laisvas. Iš įtampos ir baimės kūryba negimsta.
O ko nenorėčiau kartoti? Nežinau. Man atrodo, kad viską reikia patirti savo kailiu.
– Kuo teatras gali būti svarbus vaikui pasaulyje, kuriame didelė gyvenimo dalis vyksta ekranuose?
– Žinoma, teatro užsiėmimų tikslas nėra toks, kad visi į juos atėję vaikai ateityje taptų aktoriais. Gali būti, kad kai kuriems toks noras gims natūraliai, tačiau tai nėra pagrindinis tikslas.
Teatras ir pedagogai vaikui gali padėti išmokti labiau būti „čia ir dabar“. Šiandien turime labai daug informacijos, teorijos, mokslinių išvadų, straipsnių – internetas pilnas įvairiausio turinio. Man atrodo, teatras gali padėti spręsti vieną aktualių mūsų laikų problemų – mokytis valdyti dėmesį.
Teatras yra tarsi dėmesio maratonas, o ne sprintas. Jame dėmesį ir sąmonės aštrumą turi išlaikyti ilgą laiką. Jaunesniųjų grupių užsiėmimai trunka valandą, vyresniųjų – pusantros, ir per tą laiką turi susikaupti, dirbti, nesiblaškyti. Tavo mintys turi būti toje vienoje vietoje.
– Kuo darbas su vaikais ir paaugliais jums atrodo įdomus? Ko iš jų gali išmokti pats mokytojas?
– Kantrybės. Aš esu labai nekantrus. Tai turbūt ir blogiausias, ir geriausias mano bruožas. Man kartais atrodo, kad kantrybė yra laiko vagis.
Iš vaikų galima išmokti sveiko požiūrio į klaidas.
Tačiau iš vaikų galiu išmokti ir nebijoti atrodyti vienaip ar kitaip, o suklydus – neužsidaryti, nenugrimzti į save. Pavyzdžiui, vaikas per atranką skaito eilėraštį, suklysta, pamiršta tekstą ir pats iš to truputį pasijuokia. Man tai labai patinka. Iš vaikų galima išmokti sveiko požiūrio į klaidas.
– Ar šiandien vaikams ir paaugliams sunkiau išdrįsti kalbėti prieš kitus, būti matomiems, suklysti? Ar teatras gali padėti šiuos dalykus įveikti?
– Galiu nujausti, kad tai yra labai sunku. Turint omenyje socialinius tinklus, televiziją, visa tai, kas mums nuolat transliuojama, taip pat patyčių problemą, kuri yra žvėriška, natūralu, kad žmogus pradeda save saugoti ir nutyla. O gyvenime kalbėti reikia garsiau.
Manau, kad teatras čia gali padėti. Vienas svarbiausių vaidybos dalykų yra gebėjimas keisti santykį keisti santykį į partnerį, daiktą, erdvę. Vadinasi, mokaisi keisti savo santykį ir su tais dalykais, kurių negali tiesiogiai pakeisti.
Galbūt negali kontroliuoti žmogaus, kuris iš tavęs šaiposi ar tave žemina, bet gali keisti savo santykį į jį. Lygiai taip pat gali keisti santykį į situacija, kai reikia atsistoti prieš klasę, pasakyti tekstą ar kalbėti viešai. Tada jau gali atsidurti stipresnėje pozicijoje ir mokytis valdyti situaciją. Teatras gali prie to prisidėti. Tačiau labai svarbu pabrėžti, kad teatras nėra terapijos ar saviterapijos vieta.
Tačiau labai svarbu pabrėžti, kad teatras nėra terapijos ar saviterapijos vieta.
– Kuo norėtumėte, kad „Jaunoji scena“ skirtųsi nuo įprasto teatro būrelio?
– Svarbu tai, kad dirbsiu ne vienas. Kartu dirbs labai talentingi mano kolegos – aktoriai ir aktorės, labai įdomūs ir intelektualūs žmonės: Agnieszka Ravdo, Miglė Navasaitytė, Ugnė Žirgulė ir Artūras Sužiedėlis. Būtent žmonės ir jų skirtingos patirtys kuria tą aplinką, kurioje vaikas gali augti ir pažinti teatrą iš įvairių pusių.
– Esate sakęs, kad vaiką norėtumėte matyti ne tik kaip tą, kuriam parodoma, kaip „teisingai vaidinti“, bet ir kaip kūrėją. Kaip tai atrodys užsiėmimuose?
– Pirmiausia nenorėčiau vaikams iš karto liepti vaidinti. Norėčiau su jais dirbti ties pačios aktoriaus profesijos suvokimu: iš ko ji susideda, kokių gebėjimų jai reikia.
Pirmiausia nenorėčiau vaikams iš karto liepti vaidinti.
Tai yra reakcija ir dėmesio valdymas, atmintis, scenos kalba, kūnas. Pirmiausia norisi dirbti su šiais elementais, o ne tiesiog pasakyti vaikui: „Dabar vaidink.“
