Metaforiniam pasakojimui apie pergalę pasirinktas gerai žinomas Senojo Testamento pasakojimas apie žydų našlę Juditą.
Pagrindinis kūrinio personažas, Betuliano našlė Judita reprezentuoja Venecijos respubliką, tuo tarpu jos oponentas Holofernas – turkų otomanų imperiją.
Našlė Judita, suviliodama savo priešą, jam atkeršija mirtimi. Šie du personažai kuriami kontrasto principu, tiek jų, tiek antraeilių personažų rolės ypatingai charakteringos. Kūrinio siužete slypi nepaprastas kontraversiškumas: oratorija, parašyta Pieta našlaičių mokyklos merginoms, tačiau pagrindinėje biblijinio siužeto linijoje iškyla nenumaldomas keršto ir kraujo troškimas.
Spektaklį kuria režisierius Gintaras Varnas, dirigentas Juozas Mantas Jauniškis, o jame vaidmenis kuria solistės Renata Dubinskaitė, Rūta Vosyliūtė, Diana Tiškovaitė, Eglė Šidlauskaitė. Žymiąją našlę Juditą įkūnys neeilinio balso savininkė Nora Petročenko . Operos solistė savo giliu mecosopranu užburia vis daugiau Lietuvos ir Europos scenų.
Pateikiame interviu su operos soliste Nora Petročenko.
– Kaip patekote į šį pastatymą?
– Su Baroko Operos Teatru bendradarbiauju nuo jo įsikūrimo 2013-siais, kai teatro prisistatymo proga buvo atlikta Lietuvoje dar neskambėjusi G.F. Händelio oratorija „Prisikėlimas” (“La Resurrezione”).
Labai nudžiugau kai buvau pakviesta atlikti Juditos partiją A. Vivaldi „ Juditos Triumfe“. Šiuo kūriniu jau seniai buvau susižavėjusi ir giliai sieloje puoselėjau viltis, kad kada nors jis galėtų būti atliktas ir Lietuvoje.
Kai atsitiktinai Lietuvos Muzikos ir Teatro Akademijos bibliotekoje aptikau šio kūrinio partitūrą, supratau, kad tai galėtų būti vienas iš gražių ir svarių Baroko Operos Teatro repertuaro papildymų.
Nuostabu, kad teatro meno vadovo Viktoro Gerasimovo ir direktoriaus Lino Koženiausko pastangų dėka šio projekto įgyvendinimas taip sparčiai tapo realybe.
Ir apskritai vertėtų pasidžiaugti, kad naujai įsikūręs teatras ne tik kelia sau ambicingus tikslus, bet ir imasi juos gražiai įgyvendinti, burdamas tiek pajėgiausius mūsų šalies atlikėjus, jaunimą, tiek bandydamas pasikviesti svečių iš užsienio, taip stengdamasis gilinti ir lavinti atlikėjų profesionalumą atliekant Baroko epochos veikalus.
– Koks Jūsų kelias į Juditos vaidmenį?
– Juditos vaidmuo man iškart pasirodė įdomus jau vien tuo, kokie kraštutinumai glūdi jos charakteryje: pamaldumas, kuklumas, nuolankumas, bet tuo pačiu ir nepaprastas atkaklumas, drąsa, patriotiškumas ir nenumaldomas keršto troškimas. Toks savotiškas charakterio dvilypumas, kuris dažnai apskritai būdingas moteriškajam pradui.
Tuo pačiu tai yra taip barokiška – ryškūs kontrastai, stipriai viena kitai prieštaraujančios emocijos, metaforos, užslėpti charakterio planai kurie ypatingai sumaniai atsiskleidžia librete, muzikoje, instrumentuotėje, muzikinėje retorikoje.
Dirbant su režisieriumi Gintaru Varnu atradau dar daugiau šios moters charakterio atspalvių. Režisieriaus matymas – labai įdomus, nestandartinis kūrinio traktavimas gerokai praplėtė mano asmeninį vaidmens įsivaizdavimą.
Be abejonės, iš esmės charakterį ypatingai spalvingai atspindi A. Vivaldi muzika, ji visada man yra esminis atspirties taškas kuriant vaidmenį. Tačiau dirbant su režisieriumi buvo labai įdomu atrasti tam tikrus personažo charakterio kampus, kurie pradžioje mano buvo nepastebėti ar neryškiai atskleisti. Taigi, labai stengiuosi, kad mano sukurta Judita būtų kuo turtingesnė charakterio spalvomis.
– Ar muzika gali tapti rutina? Ką daryti ,kad taip nenutiktų?
– Muzika pati savaime negali tapti rutina. Ji kaip tik ir yra tai, kas gelbsti nuo rutinos. Muzika pakylėja, verčia kurti, mąstyti, jausti, atrasti, tobulėti, pagaliau – gyventi. Manau, kad rutina prasideda žmonių galvose tada, kai jie dirbdami muzikinį darbą tampa besąlygiškai priklausomi nuo tos darbo aplinkos, dėl įvairių gyvenimiškų aplinkybių jie viduje susitaiko su daugeliu gal ir nelabai patogių jiems dalykų, tačiau teikiančių tam tikrą saugumą. Ir tuomet darbas jiems ilgainiui nustoja teikti malonumą. Tada viskas tokioje aplinkoje ima palaipsniui tapti rutina. Tai, ko gero, būdinga ne tik kūrybiniam, muzikiniam darbui.
„Muzika pakylėja, verčia kurti, mąstyti, jausti, atrasti, tobulėti, pagaliau – gyventi“, – sako N. Petročenko.
Kalbant apskritai, manau, kad visada pozityvų ir teigiamą impulsą profesiniam tobulėjimui teikia atsitraukimas iš savo susikurtos taip vadinamos komforto zonos, bandymas kritiškai įvertinti savo sukauptą patirtį tarsi iš šalies, mokėjimas priimti kūrybinius iššūkius ir juos maksimaliai realizuoti. Kas dar – žingeidumas, reiklumas sau, bet tuo pačiu ir gebėjimas nevertinti savo profesijos tik kaip darbo – turiu mintyje – tik kaip prievolės.
– Kokį vaidmenį paskutiniu metu sukūrėte?
– Neseniai grįžau iš Vokietijos – Brėmeno, kur buvau pakviesta atlikti mecosoprano partiją žymaus romantiko Maxo. Brucho monumentalioje oratorijoje „Das Lied von der Glocke“ pagal garsiąją F. Schillerio poemą, laikoma vienu aukščiausių Vokiškosios literatūros kanonų pavyzdžių. Šis opusas nėra labai žinomas, todėl neypatingai dažnai atliekamas ir pačioje Vokietijoje. Man jis taip pat buvo didelis atradimas, pakerėjęs muzikos ir poetinės minties grožiu. Labai džiaugiuosi, kad teko galimybė prisiliesti prie šios muzikos. Kūrinį atliko didelės jungtinės pajėgos – „EuropaChorAkademie ir Bramso chorai, Mainco Filharmonijos Orkestras,taip pat solistai - Horst Lamnek, Thomas Mohr , Helena Sorokina, dirigavo profesorius Joshard Daus. Sopranas Ilona Pliavgo ir aš projekte garbingai atstovavome Lietuvą, susilaukėme puikių įvertinimų ir labai šilto išrankios vokiškos publikos priėmimo.
