Vokietijos prodiuseriams bus pristatyti savičiausi ir įdomiausi Lietuvos scenos meno darbai

Šįkart – visas dėmesys Vokietijos prodiuseriams, kurie dairosi kūrinių būsimai Lietuvos metų Vokietijoje programai. Platformos programą sudarė Lietuvos šokio informacijos centro (LŠIC), „Operomanijos“ ir Lietuvos teatro centro (LTC) atstovai kartu su Lietuvos metų Vokietijoje kultūros programos vadove Rita Valiukonyte.

Du iš keturių kuratorių – „Operomanijos“ prodiuserė Ana Ablamonova ir LTC prodiuseris Vidas Bizunevičius – pasakoja apie pasirinktus spektaklius, svarbiausius kriterijus ir bando nuspėti, kokie Lietuvos menininkų darbai patiktų Vokietijos publikai. Vilniuje laukiama daugiau nei 50 Vokietijos scenos meno kuratorių, festivalių, teatrų ir kitų kultūros organizacijų atstovų, prodiuserių bei ekspertų.

A.Vasilenko nuotr./„Sporos“

Visus platformoje pristatomus kūrinius nuo rugsėjo 23 iki 26 dienos kviečiami pamatyti ir „Sirenų“ žiūrovai.

– Šių metų festivalio „Sirenos“ tema – „Teatras yra pabėgimas“. Ar jums teatras vis dar yra pabėgimas?

Ana: Nesame tipiniai teatro lankytojai, einantys į teatrą tam, kad nuo kažko pabėgtume. Bent jau man teatras yra bėgimas – maratonas, besisukantis ratas, kuriame bandai laviruoti tarp siekio sukurti gerą meną, atrasti įdomius menininkus, užčiuopti naujas tendencijas ir kartu suspėti su visuomenės gyvenimo ritmu bei rinkos dėsniais.

Vidas: Man teatras irgi nėra pabėgimas. Pabėgimas ypač dabartiniame laike asocijuojasi su išsigandimu, nepasirinkimu, bandymu išvengti neišvengiamų dalykų. O aš sakyčiau, kad teatras, priešingai, yra susidūrimas su neišvengiamybe, drąsos vieta. Jokiu būdu nenorėčiau teatrui ar scenos menams priskirti vangumo ar pasislėpimo savybių. Teatre žiūrovai gali stoti akistaton su svarbiausiomis temomis, kad ir nepatogiomis. Visgi aš teatre randu ir atgaivos bei užuovėjos.

Ana: Aš dar pridurčiau, kad jaučiu, jog pastaruoju metu įsijautrinusi visuomenė skatina labai atsargiai rinkti žodžius, būti itin korektiškiems, o neretai ir kažką labai svarbaus nutylėti, kad tik ko nors neįžeistume, neišprovokuotume aršaus priešingos nuomonės turėtojų puolimo. Tokia nejauka ir susvetimėjimas realiame gyvenime skatina matyti teatrą, scenos menus, menus pačiąja prasme kaip pabėgimo nuo šios realybės teritoriją. Kūryba tampa ta vos ne paskutine kol kas saugesne erdve, bastionu, kuriame galima drąsiau ir atviriau kalbėti svarbiomis ir jautriomis temomis.

Kūryba tampa ta vos ne paskutine kol kas saugesne erdve, bastionu, kuriame galima drąsiau ir atviriau kalbėti svarbiomis ir jautriomis temomis.

– Jūs atrinkote spektaklius į Lietuvos teatro platformą, kurie galėtų keliauti į Vokietiją 2027 m. ir atstovauti Lietuvos scenos meno laukui. Kokie buvo svarbiausi kriterijai atsirenkant kūrinius?

Ana: Turėdami nemažai tarptautinės sklaidos patirties ir suprasdami, kaip veikia scenos menų tarptautiškumas, prioritetiniu kriterijumi išsikėlėme eksporto potencialą. Kitaip tariant, galvojome ne tik apie tai, kokie kūriniai mums patiems atrodo įdomūs, bet ir apie tai, kaip jie galėtų veikti kitame kultūriniame kontekste – šiuo atveju Vokietijoje.

Mums buvo svarbu ne tik eksportuoti jau sukurtus darbus, bet ir sukurti sąlygas naujiems ryšiams, galimam bendradarbiavimui ir jungtinei Lietuvos bei Vokietijos kūrėjų ir organizacijų veiklai atsirasti. Atsižvelgiant į tai rinkomės kūrinius, kvietėme menininkus ir dėliojome skirtingais tinklaveikos formatais grįstą platformos programą.

Iš esmės rėmėmės mūsų ankstesne, sėkminga bendradarbiavimo patirtimi, ruošiantis pirmajai platformai ir Lietuvos sezonui Prancūzijoje. Tiesa, nors šiemet pagrindinis akcentas yra Vokietija, „Sirenose“ kaip visuomet apsilankys svečių ir iš kitų valstybių.

D.Ališausko nuotr./„CLAP & SLAP“

Vidas: Taip pat, rėmėmės tikslais, ko siekia Lietuvos kultūros institutas (LKI) organizuodamas Lietuvos sezoną Vokietijoje. Kadangi ši platforma skirta padėti sezonui įvykti ir inicijuoti bendradarbiavimą, žiūrėjome, kaip sujungti Lietuvos kultūros lauką su Vokietijos lauku. Vokietijos teatro rinka gan hermetiška – jie patys sukuria labai daug spektaklių, todėl juos nustebinti sunku. Norėjome pristatyti geriausias Lietuvos teatro puses, patirtį, kūrinius ir padėti pamatus galimam bendradarbiavimui. Na ir kaip Ana sakė – seniai dirbame tarptautiniame lauke, jau žinome, ką jie mėgsta, ką jie matę ir bandome tai suderinti su tuo, ką gali pasiūlyti Lietuva. Todėl norėjosi parodyti tai, kas tikrai stipru.

Vokietijos teatro rinka gan hermetiška – jie patys sukuria labai daug spektaklių, todėl juos nustebinti sunku.

– Visgi šiuose spektakliuose lankysis ne tik teatro profesionalai iš Vokietijos, bet ir Lietuvos žiūrovai.

Vidas: Žiūrovams svarbu žinoti, kad ši platforma skirta nutiesti tiltus profesiniam laukui. Mes neatstovaujame vienam menininkui – bandome sujungti kiek įmanoma daugiau taškų tarp skirtingų kultūrų ir padėti pamatą partnerystėms.

Ana: Formuodami programą, mes iš tiesų pirmiausia orientuojamės į profesionalų lankytoją, bet tai nereiškia, kad kūriniai nėra tinkami Lietuvos teatro mylėtojams. Lietuvos scenos meno platformos programa yra pakankamai įvairi. Ne veltui ir inicijavome mūsų organizacijų bendradarbiavimą – norėdami pristatyti platesnį scenos menų spektrą, apimantį dramos teatro, šokio, šiuolaikinės operos ir vadinamojo tarpdisciplininio meno kūrinius. Kiekviena iš šių sričių turi savo auditoriją, o kūriniams atsidūrus štai tokiame bendrame katile atsiranda galimybė šioms auditorijoms susitikti, apsikeisti ir plėstis. Tereikia susipažinti su programa ir drąsiau žengti į dar neatrastos srities nežinomybę. Ir jeigu taip įvyktų, tai būtų dar vienas svarbus šios platformos laimėjimas.

– Gal galite išduoti po kokį nors mažiau žinomą faktą apie savo atrinktus kūrinius, ko žiūrovai galbūt nežino?

Vidas: Pavyzdžiui, kalbant apie Justino Vinciūno spektaklį „Trukdis“ – mane labai nustebino, kad jis sukurtas su gera, paprasta provokacija, kuri tęsiasi visą spektaklio laiką. Matosi, kad žmogus tikrai mąsto apie savo kūrybą. Justino sumanyta provokacija mane nustebino – spektaklyje ji puikiai suveikia. O būti nustebintam ir paveiktam teatre yra dovana.

Kadras iš performanso vaizdo įrašo/„Damos“

Kalbant apie Laurą Kutkaitę – mane stebina jos nuoširdumas kūryboje. Jai iš tiesų rūpi dalykai, apie kuriuos ji kuria. Nestato spektaklių, kad užsidėtų varnelę režisuodama socialinį, edukacinį teatrą, į savo spektaklius ji pasineria visu kūnu ir krauju. Tai man primena spektaklius, su kuriais užaugau. Kai buvo legendiniai O. Koršunovo, E. Nekrošiaus ar G. Varno spektakliai – atrodė, kai žmonės ima savo patirtis ir rašo krauju. Tą patį jaučiu Lauros spektakliuose.

Kalbant apie Kamilės Gudmonaitės režisuotą „Šventę“ – tai vienas geriausių matytų meno kūrinių, kuriame dalyvauja žmonės su negalia.

Taip pat didelį įspūdį paliko spektaklio „Menka detalė“ viso ansamblio darbas ir kaip tiksliai sukurtas įtraukiantis (angl. immersive) darbas.

Ana: Mano pirmu pasirinkimu buvo Karolio Kaupinio kūrinys „Radvila Darius, Vytauto“, besiremiantis archyvine Lietuvos televizijos dokumentika iš Sovietų Sąjungos griūties laikotarpio. Kūrinys, ironiškai žvelgiantis į besisukantį šiuolaikinių problemų ratą per istorijos prizmę, man atrodo, gali būti itin suprantamas Rytų ir Vakarų Vokietijos patirtis išgyvenusiai visuomenei.

Labai norėjau į programą įtraukti ir kalėjimuose vykstantį Manto Jančiausko ir Rimanto Ribačiausko darbą „Vedami“, tačiau dėl teisinių ir logistinių kliūčių to padaryti kol kas nepavyko. Dar vienas pasirinkimas – debiutinis vizualaus meno dueto „Pakui Hardware“ darbas „Sporos“, analizuojantis žmogaus psichinės sveikatos iššūkius dirbtinio intelekto galimybių laikais ir ieškantis santykio tarp technologinės pažangos, žmogaus poreikio rūpintis savimi ir ryšio su gamta.

Apskritai formuodami platformos programą su kolegomis pasidalinome scenos meno kryptimis, iš kurių turėjome atsinešti savo pasiūlymus. Mano aprėptis buvo šiuolaikinės operos ir vadinamojo tarpdisciplininio meno – laukas, kuriame aš pati aktyviai veikiu kaip prodiuserė, todėl buvo nemažai abejonių, ar imtis šios kuratorinės veiklos apskritai, o jau apsiėmus – ką siūlyti ir kaip. Vis dėlto išdrįsau pasirinkti tai, ką, atrodo, būtų labai svarbu pristatyti būtent dabar ir būtent šiam dominuojančiai vokiškam kontekstui.

Vidas: Kalbant apie šokį – po europinio triumfo namo grįžta Agnietė Lisičkinaitė ir Igoris Šugalevas su spektakliu „Clap & Slap“. Jie apkeliavo daugybę festivalių ir dabar vėl rodys spektaklį Vilniuje. Kitų dviejų šokio spektaklių, kuriuos atrinko Gintarė Masteikaitė – Lietuvos šokio informacijos centro vadovė – aš nemačiau, bet Gintarė tikrai renkasi kūrinius, kurie profesionalų požiūriu yra geriausi. Norisi pabrėžti, kad šioje platformoje nežaidžiam demokratijos – nuoširdžiai stengiamės rinktis kūrinius, kurie iš mūsų sukauptos patirties atrodo geriausi ir tinkamiausi pristatyti Vokietijoje.

Ana: O kai sudėliojome programą, pamatėme, kad joje gana daug moterų kūrėjų. Tai paskatino prisiminti Linos Lapelytės performansą „Damos“, kurį atlieka keturios kanklininkės, ilgus metus grojančios ansamblyje „Lietuva“. Šis performansas yra vienas mano mėgstamiausių Linos kūrinių. Tad pakvietėme Liną su „Damomis“ atidaryti Lietuvos scenos menų platformą. Šis kūrinys gyvai rečiau rodomas – bus graži dovana festivalio lankytojams. Žinoma, Lina šiuo metu yra itin geidžiama kūrėja visame pasaulyje, todėl jos dalyvavimas sustiprina platformos patrauklumą. Esame dėkingi Linai, kad sutiko prisijungti.

L.Vansevičienės nuotr./„Trukdis“

Vidas: Galima sakyti, visiems scenos menų platformos dalyviams – tiek nepriklausomoms trupėms, tiek institucijoms – jos dalyvavimas yra naudingas, nes tiek „Clap & Slap“, tiek Linos Lapelytės kūrinys veikia kaip žinomi vardai, pritraukiantys užsienio svečius atvykti – nesvarbu, ar jie tuos darbus jau matė, ar dar ne.

Žinoma, kiti menininkai dėl to gali pykti ir klausti: „Jie ir taip jau žinomi, kodėl jūs juos pasirinkote?“ Bet manau, kad visiems naudinga pasimaudyti jų pripažinimo spinduliuose ar pasisemti iš to energijos.

Ana: Mes žinome, kaip veikia ši sistema, todėl turime šiek tiek prisitaikyti ir žaisti pagal šio žaidimo taisykles.

Vidas: Apie „Sporas“ dar noriu pridurti – man, kaip sakiau, savo krašte būti nustebintam yra sunku, ypač po to, kai esu prisižiūrėjęs visko užsienyje. Prisimenu, kaip kolegialiai ir baltai, ir raudonai, ir juodai pavydėjau Anai, kad ji suprodiusavo šį kūrinį su tokiais menininkais, per pasirodymą galvojau – I'm in heaven. Tai buvo tiesiog nuostabus kūrinys, vienas iš sezono griaustinių. Buvo be galo džiugu už visą mūsų scenos menų lauką, kad gimsta toks intymus, drąsus spektaklis, sužaidžiantis su bendruomeniškumu ir etnografiškumu. Be to, puiku, kad jis gali gastroliuoti užsienyje, būti perkurtas ir atitinkamai pritaikytas skirtingose šalyse.

Ana: Išties, tai jau patvirtino „Sporų“ pristatymo Niujorko performanso bienalėje „Performa“ patirtis. Nepaisant to, kad kūrinyje dalyvauja gana didelis choras, darbas gali būti perkeltas ir į kitą kontekstą, į jį kaskart įtraukiant vietines bendruomenes. Ir tuo jis tampa įdomesnis. Dirbant su šiuo projektu man buvo be galo įdomu tyrinėti, kaip profesionaliojo scenos meno kūrinyje galima sukurti visiškai organišką terpę neprofesionalams. Mes daug kalbame apie bendruomenių įtrauktį, tačiau neretai tai siejasi arba su edukacija, arba su mėgėjų menu. Bet kaip padaryti aukščiausios kokybės profesionaliojo scenos meno kūrinį, kuriame būtent neprofesionalų bendruomenė organiškai įsilietų ir atrastų savo profesionalaus neprofesionalo vietą?

Padarytų tai, ko nesugebėtų padaryti profesionalūs atlikėjai. Žinoma, kiekvienas kūrybinės komandos narys turėjo savo interesų ir motyvacijų. Bet man bendruomenių įtraukimas, teisingos terpės joms profesionaliajame mene sukūrimas atrodo labai įdomi ir perspektyvi kryptis scenos menuose.

– Sakėte, kad pažįstate Vokietijos rinką. Koks, jūsų nuomone, yra Vokietijos žiūrovas?

Ana: Sunku apibūdinti keliais žodžiais. Galime nujausti ir numatyti, kokios temos Vokietijoje būtų aktualios ir suprantamos. Kita vertus, juk nebūtų tikslinga keliauti į Vokietiją tik tam, kad pataikautume įprastiems vokiečių skoniams ir lūkesčiams. Bendras programos formavimo siekis buvo išrinkti kokybiškus kūrinius, kurie būtų aktualūs, reprezentuotų Lietuvą ir jai aktualias temas, būtų įdomiai, kokybiškai padaryti ir pajėgtų nustebinti. Norėjosi, kad juose būtų unikalaus, „kabinančio“ savitumo. Siekėme sudaryti programą, kuri būtų aktuali, išradinga ir reprezentuotų šiuolaikinės Lietuvos identitetą.

Vidas: Vokietijos žiūrovas tikrai matęs daug. Ten vienas teatras per sezoną sukuria 40 spektaklių. Naujais formatais nelabai nustebinsi, greičiau savo unikalumu ir silver lining, kuris įaustas kūriniuose. Būtent apie tai galvojant ieškojome kūrinių su mūsų kultūros autentiškumu ir, aišku, spektaklių, apie žmones, mąstančius dabar ir čia. Norisi kurti ateinančių kartų matomumą, tad programa formuota atsižvelgiant ir į tai. Manau, kad Vokietijos žiūrovas nebijo išgirsti dalykų tiesiai šviesiai ar provokuojančiai.

Dešimt lietuviškų spektaklių Lietuvos scenos meno platformoje bus pristatyti rugsėjo 23-26 dienomis. Daugiau apie programą: www.sirenos.lt Platforma rengiama bendradarbiaujant su Lietuvos kultūros institutu ir Goethe’s institutu.