Sekite 15min Google
„Filoktetas“
Valstybinis jaunimo teatras pradeda naują sezoną su nauja vadove, ekonomikos mokslų daktare Rusne Kregždaite ir nauju spektakliu „Filoktetas“, kurį užsuko dar senasis teatro vedlys, teatrologas Audronis Liuga. Štai jums ir naujoviška Sofoklio tragedijos apie naujo ir seno susidūrimą užuomazga. Ir nūnai kaktom susidūrusieji trokšta būti garbingi vardan įsivaizduojamos pažangos, nors teatro trupė – kaip tas antikinis spektaklio choras – brenda per akmenis ir nežino, prie ko prisišlieti.
Režisierius Cezaris Graužinis, mūsų scenos emigrantas, retai dirbantis Lietuvoje, po savo išversto iš graikų kalbos, režisuoto ir netgi suvaidinto „Filokteto“ priminė man literatūrinį aistringą užsispyrėlį graiką Zorbą. Būtent Graužinio Filoktetas, tįsdamas paliegusią koją, laiko ir išlaiko visą kūrinį ant savo pečių, jo „charakterio aistra“ varo minimalistinį, dokumentišką veiksmą.
Būtent jo minkšta tartis įtikina labiau nei priešininko Odisėjo (akt. Gediminas Storpirštis) kovingai beriami priesakai. Ir kai jaunasis karys Neoptolemas (akt. Žygimantas Vainauskas) apsisprendžia palaikyti Filoktetą, o ne Odisėją, tai visiškai įtikina. Tik į šliaužiojantį, nuplikusį Filoktetą, į šitą stulpą, kurio jėga slypi jo silpnume, kreipiasi „dievas iš mašinos“, Heraklio dvasia, visą erdvę skrodžiančiu aktorės Viktorijos Kuodytės balsu.
Seniai susipriešino su jaunais, vadovaujamais Odisėjo, moralinis kodeksas, praėjusių didvyrių epocha išties ne visad atsilaiko prieš naująją demokratiją, ir stebuklingas lankas eina iš rankų į rankas.
Arčiau mūsų laiko yra Odisėjas, tačiau mes ilgimės ir į centrą stumiame Filoktetą. Martyno Bialobžeskio muzika tirština tragediją, daro veiksmą nenuspėjamą, keliadugnį. Antika artėja ir finale atsisuka į mus jau ne tolimu griežtu profiliu, o atviru veidu.
Jaunimo teatrui, pakeitusiam vadą, belieka sofokliškai palinkėti žygiuoti toliau ir „atrasti save savyje“.
„Madam Bovari“
Beaistris natūralistas Gustave‘as Flaubert‘as mūsų Nacionaliniame dramos teatre pasirodo antifloberiškai. Jo psichologiškai išblizgintas, lėtapėdis stilius verčiasi ir kunkuliuoja, spektaklio „Madam Bovari“ tempas per jėgą spaudžia žiūrovą į kėdę. Kviestinis režisierius Oliveris Frljičius per pusantros valandos scenoje simboliškai sulipdo ir pervaro storą romaną. XXI amžius, katastrofiškas siužetų trūkumas, viskas jau pasakyta ir parodyta?
Jau pirmą vaidinimo minutę pagalvoji: aha, pradėjo nuo kulminacijos! Pasirodo, ne, ir tolyn greitosiomis keliausime be jokių atomazgų, kaip siaubo filme paimti už gerklės. Kad mažai nepasirodytų, režisierius pasitelkia tamsą, ir Bovari tu turi nuolat ieškoti.
Tiesa, tą pirmą viltingą minutę jaunoji madam nuostabiai išraiškingai tamsoje atvėrusi šonines duris iš rėžiančios akį kulisų šviesos, laikydamasi už rankenos vertikaliai nučiuožia ir virsta ant grindų, kūnas tįsta ir šliaužia su ilgu nuotakos svajonių šydu, daug žadančia nugara ir sėdyne (akt. Žygimantė Elena Jakštaitė)... Įdomus režisūrinis sprendimas man apsireiškia ir vėliau ant išvažiavusio stelažo, kai vargšo vyro Šarlio Bovari galva susirakina su išlindusia jo žmonos galvele – minutei jiedu virsta meilinga pora.
Matyt, yra ir daugiau tokių žavių scenų, bet ne viską tamsoje aptinki. Ar išgirsti – Ema Bovari viename jaunos atlikėjos įsikūnijime alpsta, springsta, šaukia, o kitame (antrąją Emą vaidina vyresnės kartos akt. Neringa Bulotaitė) stabteli ir išsilieja savo meilužiams melodingu balsu.
Romanas sukarpomas ir vėl tarsi atsitiktinai surenkamas. Žinia, į spektaklį ateis nemažai ir literatūroje klaidžiojančių žmonių – jiems galvoje tikrai maišysis XIX a. prancūzų provincijos ponia Ema su kokia nors rusiška Ana Karenina ar norvegiška Nora.
Ką gi, gal beprasmis šurmulys scenoje siekia atskleisti apskritai to ir šio amžiaus moterų likimus? Juk gauname vaizdo projekcijas su įvairiais trūkinėjančiais paveiksliukais: ir skerdienos raikymas, ir bokštai-dvyniai, ir t. t. Daug ką gali čia atrasti – išskyrus nuodugnų realistą poną Flaubert‘ą. Nors jis ir sakė, kad ponia Bovari – tai aš.
„Apversta tikrovė“
Pagaliau LNOBT atveria suremontuotus paradinius laiptus ir pasaulinę premjerą „Apversta tikrovė“. Tai it ledkalnis didinga ir mistiška opera, nors jos klausantis ir ją žiūrint nesyk pagalvojau, kad Trys Moterytės, Sedna, Šamanas, Senolis, visas įstabusis choras galėjo mums apsireikšti ir modernaus baleto pavidalu (tik vieno baleto artisto solinio numerio mažai).
Žinoma, savo žodį taria ir publika, kurios išeidama visad klausausi ištempusi ausis: „Čia tikrai ne opera, o – kaip ten vadinasi? – performansas...“ Jeigu ir taip, tai tuomet lyginkime ją su kita mūsų, jau pripažinta „pasauline“ – Linos Lapelytės „Saule ir jūra“.
Opera verbališkai prasideda Senolio atodūsiu „Senstu...“, o finale tą patį žodį kelissyk išdainuoja Berniukas, kažkaip suvokęs išmintį, kad kūdikis ima senti vos tik gimęs. Taigi Žibuoklės Martinaitytės muzika ir prie jos priderintas minimalus libretas sėja, lieja, draiko ant scenos egzistencinį nerimą. Nerimą mėginama paversti kaligrafija – taip, kaip prisakė vienas iš operos sumanytojų, filosofiškasis režisierius a. a. Robertas Wilsonas.
Režisūrinis jo mokinės Nicol‘os Panzer darbas labai išraiškingas, tarsi dominuojantis, tačiau jis neužstoja kompozitorės ir dirigento Modesto Pitrėno titaniško darbo – kosminio ir šamaniško dangaus ir žemės susiliejimo.
Namų idilės paveiksliukas su geromis manieromis per pietus, su vaikų auklėjimu, įdėtas į kvadratinį rėmą primena tradicinę operą, iš kurios reikia išsiplėšti ir iškeliauti. Įsiterpti į lėtai per sceną slenkantį keliautojų, žmonių ir nežmonių, srautą – ak, sapne atsitinka panašiai – bėgi ir drauge sustingęs vos pajudi iš vietos. Choras prisiima skirtingas tapatybes, išsiskaido skirtingomis kalbomis: „sniegas krenta ant sniego, kuris krenta ant sniego“, „upė mato jūrą“... Iš pradžių sunku ir keista stebėti abstrakčius spalvų ir formų žaidimėlius, bet, jiems pasidavus, jie sutampa su muzika ir pripildyta scena ima spinduliuoti.
Turbūt apversta šios operos tikrovė kiekviename spektaklyje išsiskleidžia kitaip – karkasą laiko atskiri vaidmenys ir balsai, o choras sukuria vis naują monotoniją ir pats ją atmiežia. Nukeliavęs į Arktį (ar į dykumą, ar į senstantį savo gyvenimą), matai vis tą patį ir drauge visai ką kita – judrią, gyvą, tikrą begalybę.
„Vasarotojų karštinė“
Rugsėjį Vilniaus mažasis teatras (remiamas Italijos institucijų), iš paskos didiesiems teatrams, prisistato publikai, kuri tikrai pasiilgo komedijų, – Mažasis nutarė ilgam panirti į italų komediografo Carlo Goldoni trilogiją ir rodo pirmąjį spektaklį „Vasarotojų karštinė“ (antrasis bus kuriamas kartu su LNOBT dainininkais!). Iš pradžių nepatikliai spoksai į scenon išbėgusius cirkintis artistus, bet pamažu per tris valandas juos prisijaukini kaip tą irgi italų gamybos Vilką ant Gedimino kalno.
Scenoje pasirodo turbūt du trečdaliai Mažojo jaunimo. Dūksta kaip reikiant, nuo dūšios, bet, tiesą sakant, komedijos meistrų Šapranausko, Smorigino, Grigolio ilgesys nenumaldomas... Goldoni, kaip teigė jo amžininkai ir konkurentai, tikrovę kopijavo grubiai, todėl visų tų naujoviškų mirandolinų, šiukštu, negalima perspausti. Komediją juk tiksliausiai suvaidina liūdnieji klounai, neišsitaškantys ir kažką vis paliekantys tarp eilučių.
Komediją režisavo Gabrielė Tuminaitė, ir todėl vis ieškai kokios nors ataidinčios genetikos. Ir randi, pavyzdžiui, manieroje staiga ant akcentuojamo veiksmo įmesti garsiai nuskambantį muzikos gabalą (kompozitorius Vygintas Kisevičius).
„Vasarotojus“ tarsi reikėjo išleisti sezono pabaigoje, prieš pat vasaros atostogas. Bet ir dabar, ateinant šalčiams, tave gręžia lėkšti XVIII a. parodijos juokeliai – kvaili vasarotojai neturi pinigų ir vis tiek raunasi į savo brangiai kainuojančias sodybas (arba: į tolimus šiltus užsienius). Spektaklis iš tankaus pjesės teksto neišgauna itin aukštų ironijos natų, bet to ir nesiekia. Publika juk atėjo atsitraukti nuo aktualybių ir tiesiog pailsėti, ir tai nėra blogai.
„Skyrybos karo metu“
Viena įtaigiausių naujo lietuviško filmo „Skyrybos karo metu“ scenų – įžanginis, tiesmukas visom prasmėm vyro ir moters dialogas (vyksta už automobilio priekinio stiklo). Labai primenantis ponios Bovari dramą: moteris nebegali ilgiau tverti su šituo vyru, jis neįdomus, meilė išgaravusi, ji nori išsivaduoti iš vangios egzistencijos, o jam viskas netikėta.
Galimai daug kas iš žiūrovų ir toliau norėtų stebėti vien skyrybų dramą, tačiau scenarijaus autorius ir režisierius Andrius Blaževičius apsiima ją esmingai pildyti karo, kuris vyksta toli, temomis. Mūsų santykių su Ukraina linija įsirėžia į intymią istoriją kaip pleištas ir ima daug ką ardyti, keisti, tobulinti.
Filmuojama nuolat gerokai atsitraukus nuo vyro ir žmonos (aktoriai Marius Repšys ir Žygimantė Jakštaitė), be perspaustų melodramiškų jausmų fiksuojant greitai besikeičiančią situaciją. Karo fonas viską reguliuoja, lenda į asmeninės istorijos avansceną. Karo nuojauta tvyro įvairiais pavidalais – netgi humoristiniais.
Filmo autoriai nebijo be perstojo megzti naujų siužeto mazgelių, daug ką palieka tarp eilučių, liepia žiūrovui pačiam galvoti, kuriai nuomonei paklusti, o kuria pasibjaurėti. Atvykusių prisiglausti ukrainiečių pabėgėlių portretai, žinoma, nevienaprasmiai. Didelė filmo sėkmė, kad jis, pradėtas kurti karo pradžioje, šiandien yra morališkai nepasenęs.
Netikėtai iš meilės ir nemeilės filmo gelmių į paviršių ima kilti tarsi nereikšmingas dukros veidas (vienintelis rodomas stambiu planu). Finale jis viską suima savin ir palieka skausmingoje nežinioje. Kas kaltas ir ką daryti? Nė į vieną klausimą neatsakoma, nors žmona išeina ir sugrįžta, pabėgėliai sujaukia butą, vyro tėvai prisiploję žiūri priešų televiziją, darbdaviai neužmiršta finansinės naudos, aktyvistai voliojasi ir žūsta kičiniame performanse. Atsakymo nėra, mergaitė verkia, filmas baigiasi ir, deja, akivaizdžiai dar nesibaigia.
