Dabar populiaru
Publikuota: 2019 spalio 18d. 19:45

Jūs visi esate kvailiai. Jono Vaitkaus spektaklis „Tryliktas apaštalas, arba Debesis kelnėse“

Spektaklis „Tryliktas apaštalas, arba Debesis kelnėse“ 15min recenzija
D.Matvejevo nuotr. / Spektaklis „Tryliktasis apaštalas, arba Debesis kelnėse“

Nobelio literatūros premijos laureatu paskelbus austrų rašytoją Peterį Handkę, į žiniasklaidos akiratį grįžo menininko reputacijos, pasaulėžiūros, atsakomybės visuomenei klausimas. Ar dera tokio lygio prizu apdovanoti rašytoją, garsėjantį nacionalistiniais pasisakymais, kadaise Hagos teisme palaikiusį genocidu kaltintą Jugoslavijos prezidentą Slobodaną Miloševičių ir neigusį 1992-aisiais Bosnijoje įkurtų koncentracijos stovyklų egzistavimą?

Be abejo, kūrėjas turi teisę ir laisvę į bet kokias pažiūras. Tai, kad Salvadoras Dali Ispanijoje susidėjo su fašistiniu Franco režimu, neužkirto jam kelio į garsiausias pasaulio galerijas ir muziejus. Tai, kad Louisas-Ferdinandas Céline’as Prancūzijoje bendradarbiavo su nacių okupantais ir buvo ryškus antisemitas, netapo problema įtraukiant jo „Kelionę į nakties pakraštį“ į privalomos literatūros sąrašą moksleiviams.

Jei boikotuotume visą meną, sukurtą abejotinos reputacijos žmonių, labai nuskriaustume pasaulį. Užtat pasirinkimo laisvę garantuojančiose valstybėse galime žengti į lygmenį, kuriame klausiama: ką toleruojame, palaikome ir skatiname asmenine iniciatyva ir savo veiksmais?

Panašūs klausimai iškyla kaskart išgirdus, kad Lietuvos (būtinai valstybiniame) teatre premjerą rengia Jonas Vaitkus. Naują sezoną Lietuvos rusų dramos teatras atidarė režisieriaus spektakliu „Tryliktas apaštalas, arba Debesis kelnėse“ – viskas gerai, nes niekam neberūpi 2018-ųjų pradžioje išplatinti jaunų kūrėjų pranešimai, kaltinę Vaitkų seksualiniu priekabiavimu. Teismų kaltinimai nepasiekė, Lietuvos muzikos ir teatro akademija nušalintą profesorių priėmė atgal, o teatrai (praėjusį sezoną – Klaipėdos valstybinis dramos teatras, šį – LRDT) vėl atsivėrė jo pastatymams. Daugybę metų sklandantys gandai ir vieši keleto merginų liudijimai teatrams nepasirodė pakankama priežastis vengti tapatinti savo teatrą su J.Vaitkaus pavarde – režisieriaus, pripažinto vienu stipriausių profesionalų Lietuvos teatro istorijoje.

Stebint „Tryliktą apaštalą, arba Debesį kelnėse“ iš dalies galima suprasti, kodėl. Retas režisierius geba sudėlioti tvarkingą visumą iš beveik trisdešimties aktorių, ryškią koncepciją atsinešančio scenografo (Jonas Arčikauskas – taip pat kostiumų ir šviesų autorius) darbo, įtampą nepaliaujamai auginančios muzikos (Oleksandr Shymko) ir didelės ištvermės bei erdvės reikalaujančios choreografijos (Pavelas Fokinas).

Jei dar būtų pavykę sėkmingai integruoti perdėm iliustratyvias epizodiškas vaizdo projekcijas (Oleksandr Shymko), būtų tekę pripažinti, kad naujosios medijos taip pat paklūsta Jono Vaitkaus rankai. Tačiau taip neįvyko, nes pastarosiomis pavaizduotas revolveris ir vėliau vieno iš keturių spektaklio Majakovskių (Telmanas Ragimovas) kūną dengęs Marijos paveikslas atrodė nepriklausantys nei mūsų, nei spektaklio laikui.

„Tryliktas apaštalas, arba Debesis kelnėse“ – dviejų dalių spektaklis pagal rusų poeto futuristo Vladimiro Majakovskio kūrybą ir gyvenimą. Jaunesnei Lietuvos kartai šio rašytojo tekstai nebėra taip puikiai žinomi, kaip buvo tėvams, skaičiusiems eilėraščius ir poemas mokykloje. Todėl Majakovskio kūryboje greta ryškėjančios socialinės kritikos buities smulkmėje skęstančiai visuomenei atradus Leniną šlovinančias eiles galima sutrikti – kas iš tiesų rūpėjo rašytojui?

Panašu, kad ši žmogaus prieštaringumo ir abipusės idealų išdavystės idėja Vaitkui tapo vienu atspirties taškų. Spektaklis padalintas į tris dalis, pats Majakovskis – į keturias. Jei jau skelbiamas tryliktas apaštalas, tuomet ir trejybė išplečiama iki ketverto: poetas, kurio vaidmenį atlieka keturi aktoriai, skyla į geležinį (Dmitrijus Denisiukas), paprastą jaunuolį (Valentinas Novopolskis), revoliucijos šauklį (Viačeslavas Lukjanovas) ir bedievį (Telmanas Ragimovas).

Kiekvienas veikia trijose erdvėse: Žemėje, kurioje poeto kūrybos jubiliejų publika išverčia į farsą, Danguje (bet ne Rojuje), į kurį patenka laiko pervažiuotas, vis dar bandantis save surinkti poetas, ir Pragare, kur šeimininkauja šėlas, betvarkė ir neviltis, o pastarosios neištvėręs žmogus galiausiai pakelia prieš save ranką. Beje, būtent prieš pat savižudybę visi keturi poeto kūnai pirmą kartą kalba ne savarankiškai, bet pratęsdami vienas kito sakinius, toje pačioje vietoje ir tuo pačiu tikslu. Tarsi didžiausios nevilties minutę prieš akis stotų visi žmogaus veidai, primenantys, kiek jo pavidalų patyrė nesėkmes, ir drauge tampantys vienintele tą sekundę artima kompanija.

D.Matvejevo nuotr./Spektaklis „Tryliktasis apaštalas, arba Debesis kelnėse“
D.Matvejevo nuotr./Spektaklis „Tryliktasis apaštalas, arba Debesis kelnėse“

Pirmoje spektaklio dalyje, Žemėje, Denisiuko Majakovskis pastatomas ant scenos ir kone verčiamas minėti savo kūrybos jubiliejų. Išliaupsintas, pagirtas, galiausiai parterio šonuose sustojusių kviestinių vakaro svečių spaudžiamas pasiaiškinti, kodėl rašo poeziją, kurios neįmanoma suprasti. Kodėl nekuria to, kas būtų suvokiama kiekvienam proletariato, už kurio galią ir pats kovojo revoliucijoje, atstovui?

Čia jį kaltina ne tik susirinkusieji, bet ir kiti trys Majakovskiai – revoliucijos šauklys, bedievis, galiausiai – net paprastas jaunuolis. Ir jie teisūs – likdamas ištikimu sau, poetas išduoda visas savo turėtas laikinas kaukes. Bent jau norėtųsi tikėti, kad geležinis – tai tikrasis Majakovskis, o ne pati paskutinė jo įgyta kaukė.

Žiūrovai šioje scenoje neišvengiamai patys tampa kaltintojais, teisėjais – nuostabu, kaip greitai dalis publikos pradeda kartoti parterio kraštuose išsirikiavusių aktorių plojimus. Lygiai taip pat nuostabu eiti į režisieriaus, kurio reputacija buvo viešai suabejota, spektaklį ir įdėmiai klausytis bei linkčioti jo įpareigotiems aktoriams pamokslaujant apie moralę ir nuolatinį bandymą kovoti už teisybę. Teisindamasis ir drauge kaltindamas susirinkusius neišprusimu, nenoru suprasti, Denisiukas primena tiesos šauklį, jautrų, spaudžiamą poetą. Iš principo – vidinę kančią išgyvenantį žmogų nuo nepakeliamo absurdo besiginantį sarkastiškomis pastabomis, nukreiptomis į pasamdytą publiką vaidinančius aktorius ir drauge – į susirinkusius žiūrovus.

Įdomiai su publikos sąmone žaidžiama pertraukos metu. Nieko keista, kad žiūrovai į pertrauką išprašomi teatrališkai, tačiau kai salėje (žiūrovų parteryje ir balkone) veiksmas nesustoja, o scenoje esančiame ekrane skaičiuojamos dešimt minučių, nes antra dalis prasidės tiksliai, kada suplanuota, sutrinki – tai išties pertrauka ar spektaklio dalis?

Kažkas drąsiai eina į koridorių, kiti lieka klausytis lietuvių ir rusų kalbomis skaitomų XX amžiaus autorių idėjų. Tarp jų, žinoma, išgirstame futurizmo manifestą ir darkart gauname progą paanalizuoti save, gerbiančius meną ir ramiai klausančius tokio skaitinio kaip „mes šloviname karą – vienintelę pasaulyje higieną, militarizmą, patriotizmą, griaunamąjį išvaduotojų gestą, puikias idėjas, dėl kurių būtų verta numirti, ir panieką moteriai“ (vert. Aleksandra Fominaitė, spektaklio metu tekstas skaitytas rusų kalba be lietuviškų subtitrų).

D.Matvejevo nuotr./Spektaklis „Tryliktasis apaštalas, arba Debesis kelnėse“
D.Matvejevo nuotr./Spektaklis „Tryliktasis apaštalas, arba Debesis kelnėse“

Iš ne visai stabilų maištininką vaidinančio, balkone sėdinčio aktoriaus lūpų šis tekstas gali nuskambėti kaip bepročio svaičiojimai, tačiau sunku nepastebėti paralelės su manifesto žodžiais ir spektakliu.

Pirmiausia – paniekos moteriai klausimu, nes moteris „Tryliktajame apaštale“ vaizduojama beveik išimtinai neigiamai (iškeliamas Majakovskio kančių dėl moterų aspektas, dažniausiai būtent jas vaizduojant kaltininkėmis). Pavyzdžiui, naivi, neatsakinga, dėl santykių su poetu niekaip neapsisprendžianti Veronika Polonskaja (Jevgenija Gladij) tampa paskutiniu poeto sprendimą nusižudyti lemiančiu veiksniu. O poetą nuolat sekanti dviejuose asmenyse įsikūnijusi Majakovskio mylimoji Lilia Brik (Aleksandra Metalnikova ir Evelina Fokina-Vosylienė) nuolat gundo, traukia, prašo, tačiau nieko neduoda mainais, vien tik vadina poetą šunyčiu.

Žinoma, tai galėtų būti eilinė ir šiuo atveju paveiki Jono Vaitkaus provokacija. Bet lygiai taip pat galėtų būti atvira pozicija: jūs visi esate kvailiai.

Kai kurios futurizmo idėjos atsispindi „Tryliktojo apaštalo“ tematikoje. Stilistiškai šia kryptimi iš dalies seka ir vienõs pagrindinių spektaklio veikėjų – scenografijos – kūrėjas Jonas Arčikauskas. Bene svarbiausias spektaklio vaizdinys – suiręs pasaulis ir žmonija, sukarpyti, suskaidyti kūnai. Jau „žemiškojoje“ spektaklio pradžioje galima pastebėti yrančius, nebesilaikančius, todėl suraišiotus personažų kostiumus. Erdvei keičiantis į dangiškąją, aktoriai keičia drabužius į tvarkingas vestuvines sukneles ar dar labiau išplyšusius vyriškus kostiumus, į seksualius raudonus komjaunuolių „kombinezonus“ ar iš ryškiaspalvių detalių sudurstytus meno kūrinius, kuriuos išties verta pamatyti.

Kostiumai, stipriau nei nedidelės užuominos Majakovskio tekstuose, sufleruoja anksčiau minėtas spektaklio erdves, o scenografijos detalės vaizduojant kritinius poeto momentus atrodo ne mažiau svarbios nei aktorių vaidyba. Būtų tai didžiuliai akių, lūpų, ausų nuotraukomis nuklijuoti rutuliai, žudytis pasiryžusį Majakovskį bei jo mylimąsias iškelianti metalinė konstrukcija ar dideli ausų bei pirštų muliažai, kuriuos retkarčiais aktoriai užsideda ant galvų.

Ypač sutrikdo ant aktorių galvų styrantys milžiniški pirštai – iš pradžių pasirodo vienas ir kontekstas, be abejo, sufleruoja iškeltą vidurinįjį. Vėliau pasirodo visi dešimt, tačiau jų forma tokia pati, tad prieš publiką iš principo iškeliama dešimt fuck’ų. Ir nepaisant to, kad apskritai „Tryliktas apaštalas, arba Debesis kelnėse“ yra aukštos kokybės darbas, atliekamas puikaus aktorių ansamblio (kaip šio spektaklio recenzijoje minėjo Daiva Šabasevičienė, LRDT trupė turbūt vienintelė Lietuvoje nuolat dirba kartu), kurio nariai valdo ne tik vaidybos meną, bet ir savo kūnus bei balsus, gavęs minėtą ženklą susimąstai, kokį santykį su publika sufleruoja šis kūrinys.

Spektaklio aprašymas LRDT interneto puslapyje prasideda taip: „Lietuvoje yra vienas teatro kūrėjas, kuris gali ryžtis šiuolaikiniam žiūrovui priminti apie prigimtį tiesos, teisingumo poreikį ir savo spektakliais supurtyti, prižadinti apsnūdusią, pramogomis bei melu persisotinusią visuomenę – tai režisierius Jonas Vaitkus“.

Šių žodžių kontekste prisiminkime minėtą Majakovskio kūrybos vakaro sceną, kur Majakovskis kaltinamas idealų išdavimu (nors iš tiesų reikėtų sakyti, kad idealai išdavė rašytoją). Žiūrovas norėtų tapatintis su Majakovskiu – absurdo netoleruojančiu kovotoju, tačiau spektaklio režisierius stebintįjį pozicionuoja kaip buką kaltintoją, nesusipratėlį, kuriuo protiškai pajėgesni gali manipuliuoti kada ir kaip tik panorėję. Pavyzdžiui, teatre.

D.Matvejevo nuotr./Spektaklis „Tryliktasis apaštalas, arba Debesis kelnėse“
D.Matvejevo nuotr./Spektaklis „Tryliktasis apaštalas, arba Debesis kelnėse“

Kai tokiame kontekste prieš akis vis dažniau pradeda šmėžuoti daugybė milžiniškų iškeltų vidurinių pirštų, visos metaforos ir futurizmo stilistikos priemonės pasislenka į šalį, užleisdamos vietą jausmui, kad būtent tu, o ne nuolat minimi komunistai ir jiems prijaučiantys, ir esi tas kvailys, nesuprantantis, kas vyksta, ir neturintis noro bei galimybių ką nors pakeisti. Todėl tavimi bus manipuliuojama tol, kol tai teiks malonumo. Žinoma, tai galėtų būti eilinė ir šiuo atveju paveiki Jono Vaitkaus provokacija. Bet lygiai taip pat galėtų būti atvira pozicija: jūs visi esate kvailiai.

Vaitkus teatro istorijoje vadinamas nuolatiniu kovotoju, besielgiančiu taip, kaip jam patinka. Natūralu, kad kartais tai, kas patinka, nesutampa su tuo, kas visuotinai priimta. Todėl nieko keista, kai pats režisierius teigia esąs „pervažiuotas laiko“, kaip ir pastarojo spektaklio pagrindinis veikėjas.

Lygiai kaip ropojantis, šliaužiantis, dejuojantis poetas, Vaitkus nuolat stojasi, nusipurto nešvarumus, stipriau prilipusius kažkuo pridengia ir juda toliau. Ir, kaip šnibždėjo viena žiūrovė likus beveik pusvalandžiui iki „Tryliktojo apaštalo“ pabaigos: „šitas spektaklis niekada nesibaigs...“

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Kviečiame anties

Video

49:40
01:06
01:03

Esports namai