Dabar populiaru
Publikuota: 2020 vasario 24d. 09:47

Kaipėdos jaunimo teatre – dokumentinio spektaklio apie Klaipėdą premjera

Režisierius Jonas Tertelis
Eglės Sabaliauskaitės nuotr. / Režisierius Jonas Tertelis

Režisierius Jonas Tertelis kartu su Klaipėdos jaunimo teatro aktoriais vasario 28, 29 dienomis Klaipėdoje pristato dokumentinio spektaklio „Jūrinės šviesos“ premjerą. Kūrybinė komanda kviečia pasinerti į miesto prie jūros kasdienybę, atrasti uostamiesčio ritmą, gyventojų kasdienybę ir emocijas. Projektas vykdomas kartu su Britų taryba.

Pristatote naują dokumentinį spektaklį „Jūrinės šviesos“. Pavadinimas leidžia suprasti, kad šįkart tyrinėsite uostamiesčio gyvenimą žmonių, gyvenančių prie jūros, ir tų, kurie plaukia į jūrą.

–Spektaklio pavadinimas kilo daug vaikščiojant palei jūrą. Klaipėdoje yra ta akimirka, kai lauki kelto iš Smiltynės į miestą ir atrodo, kad miestas, kuris ryškiai šviečia, yra labai arti. Tačiau kartą užstrigus Smiltynėje, žiemos metu, supratau, kad jis sunkiai pasiekiamas. Prisiminus šią patirtį, suvokiau, kad šviesos būna dvejopos: kai esi jūroje, matai miestą kaip šviesą, kaip švyturį, kur grįši, kur tavęs kažkas laukia. Jei esi krante, žvelgi į laivų šviesas.

Jūrinės šviesos labai dvipusės, o Klaipėda neatsiejama nuo jūros. Daug žmonių čia yra susiję su uostu, laivininkyste ar jūros verslais. Šviesa jūroje neatsiejama nuo vilties jausmo. Artimieji likę krante viliasi, jog sulauks išplaukusių į tamsią jūrą šviesiame mieste. Man šviesos visada padiktuoja, jog yra tamsu, bet tada kažkur atsiras šviesa.

Kaip vyko spektaklio kūrimo procesas?

–Pradžioje norėjome apimti visą miestą, kuris yra labai didelis ir skirtingas. Prieš keletą metų su Klaipėdos jaunimo teatro aktoriais statėme spektaklį „R.E.M.“, kuriame į miestą žvelgėme daugiau reflektuodami apie save ir subjektyviai, tad sukūrėme fantasmagorišką pasakojimą. Šįkart su aktoriais keliavome toliau. Išėjome iš savo rato, aplinkybių ir bandėme pažinti pačią Klaipėdą. Beveik visi aktoriai yra atvykę į Klaipėdą. Paaiškėjo, kad jiems pradžioje buvo kilę nemažai klausimų, tačiau niekas taip jų ir neišsiaiškino.

Proceso metu mokėmės, kaip vyksta interviu, kaip daryti stebėjimus, suprasti bei interpretuoti, tai ką matome ir girdime. Spektaklio pagrindas yra pokalbiai su žmonėmis, kurie nebuvo specialiai atrenkami. Mes bekalbėdami su vienu būdavome nukreipiami į antrą, trečią ir ketvirtą. Pakalbinome itin platų ratą žmonių, tačiau tai nėra mokslinis tyrimas, o meninė interpretacija, kuri rėmėsi žmonių pasakojimais ir mokslinės medžiagos analize.

Galų gale procese išryškėjo gana panašios temos. Viena jų – šeima ir kokią įtaką jai daro tas faktas, kad vieno šeimos nario dažnai nėra. Vis dėl to, Klaipėda yra labai įvairiapusis miestas. Norėjosi pažinti ne tik senamiesčio gyvenimą, bet aprėpti tiek pietinę, tiek šiaurinę miesto dalis, pažvelgti, kuo jos skiriasi bei kaip susiformavo.

Klausiant žmonių, koks gi yra klaipėdietis, išgirsi priešingus apibūdinimus – atsipalaidavęs, lėtas, kažkur išplaukęs.

Klaipėdos miestas turi ilgą ir komplikuotą istoriją. Ar ji atsispindės jūsų spektaklyje?

–Klaipėdos istorija labai daug dalykų paaiškina: kodėl taip yra, ir kodėl nėra taip, kaip mes kartais norėtumėm. Istorija nėra palikta savaime, ji spektaklyje dalyvauja, tačiau nėra tas faktorius, kuris veda į priekį. Mes vis dėl to kalbame iš šiandienos pozicijų. Norime žiūrėti į tai, kaip žmogus jaučiasi šiandien. Viešojoje erdvėje Klaipėda pozicionuojama kaip veržlus ir judrus miestas, tačiau klausiant žmonių, koks gi yra klaipėdietis, išgirsi priešingus apibūdinimus – atsipalaidavęs, lėtas, kažkur išplaukęs. Man būtent ir norisi spektaklyje parodyti žmogiškąją pusę – žvelgti į žmogų ir jo jausmus.

Kokia Klaipėda yra šiandien, koks jos identitetas?

–Klaipėda dar neradusi savo identiteto. Istorinis kontekstas tam turi nemažai įtakos. Juk 1945 metais, sovietų armijai įžengus į miestą, jame, pasak vienų šaltinių, buvo vos šeši žmonės. Miestas buvo visiškai tuščias, kuriame pradėjo kurtis naujakūriai. Priešingai nei Visaginas, kurį statė ir kūrė naujieji gyventojai, Klaipėda jau turėjo savo struktūrą ir architektūrą, tačiau pasikeitusi ideologija stipriai keitė miestą.

Žvelgiant į dabartinį miestą, galima pastebėti, jog visa statyba vyko labai stichiškai, o miestas yra labai nestandartinis – linijinis. Klaipėda ties senamiesčiu skyla į dvi dalis: į šiaurinę, kuri vis dar plečiasi, ir pietinę. Tai atsako ir į klausimą, kodėl senamiestyje nėra žmonių. Senamiestis čia tarsi pasienio teritorija, o žmonių gyvenimai vyksta dviejose viena nuo kitos tolstančiose miesto dalyse.

Ką galima tikėtis pamatyti spektaklyje „Jūrinės šviesos“?

–Aktoriai bando atjausti žmogų, gyvenantį Klaipėdoje. Šeši personažai, kaip tie šeši 1945 metais likę Klaipėdoje žmonės, tamsoje, tačiau gal su šiokia tokia viltimi keliauja per skirtingas temas ir bando tapti klaipėdiečiais bei atrasti identitetą. Aktoriai keliauja per asmeninius žmonių pasakojimus tiek apie miestą, tiek apie savo šeimą, savęs realizavimą ir viltį.

Partnerių nuotr./Spektaklio plakatas
Partnerių nuotr./Spektaklio plakatas

–„Jūrinės šviesos“ jau trečias dokumentinis jūsų spektaklis apie miestus. Prieš tai žvelgėte į Visaginą ir Šalčininkus miestus, kurie pasižymi kalbų ir kultūrų įvairove. Klaipėdoje taip pat visada to buvo. Ar tai priežastis, dėl kurios pasirinkote kurti spektaklį apie uostamiestį?

–Šįkart susidėjo keletą dėmenų į vieną vietą. Viena iš mane dominančių temų yra miestai, o kiekvienas mano darbas yra tęstinumas prieš tai buvusio, nes man kyla vis kiti klausimai, išryškėja naujos temos, taip pat norisi atrasti skirtingas formas tyrinėjant teatrą kaip mediją. „Jūrinės šviesos“ taip pat tęsia mano darbą su Klaipėdos jaunimo teatru. Kitas aspektas, apie kurį šiandien yra svarbu kalbėti, yra tai, kad mūsų įvairialypė bendruomenė yra mūsų stiprybė, o ne silpnybė kaip dažnai atrodo.

Visagine sutikome daug nuostabių žmonių, kurie turi savitą, jautrų požiūrį į didelį tiek nacionaliniu, tiek europiniu mastu objektą – atominę elektrinę. Šalčininkuose žvelgiau į kraštą, apie kurį nieko niekada nežinojau, kuris apgaubtas daug klišių ir stereotipų. Kėliau klausimus, iš kur jie kyla ir kokios ten žmonių vidinės aktualijos ir istorijos. Man visada norisi atspindėti žmonių, kurių dažnai negirdime ir nematome, istorijas. Paliesti pamirštas ar padėtas į šoną temas, kurios net nėra susijusios su tautybe.

Bet vis dėl to tautinės bendruomenės turi daug didesnį kultūrinį spektrą, jose daug didesnė įvairovė. Spektaklio „Jūrinės šviesos“ pradžioje galvojau, kad jūrinė tematika bus labai ryši, tačiau Klaipėda nėra tik jūra. Čia daug įvairovės, tad ir šiame darbe grįžtu prie žmogiškųjų santykių, vilties ir savirealizacijos temų, kurios Klaipėdai labai svarbios. Bandome apčiuopti emocinę miesto atmosferą, kuri glaudžiai susijusi su kasdienybe, kurią gyvename.

Partnerio turinys

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Praktiškai su „Norfa“

Skanumėlis

Esports namai

URBAN˙/

Sveikata