„Kalnai kelmuoti, pakalnės nuplikę! Kas jūsų grožei senobinei tiki?“, – taip prasideda mokykloje kiekvieno mūsų skaityta 1859 m. A.Baranausko parašyta ir 1861 m. išleista poema „Anykščių šilelis“.
Tai odė lietuviškai gamtai, miškui ir jo gyventojams.
Prieš keletą metų Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) teatro ir kino studijų programos studentai gavo užduotį, sukurti kažką autentiško, paremto šia lietuvių literatūros klasika virtusia poema.
Taip ir gimė pojūčių spektaklio idėja, galiausiai virtusi populiariu VDU teatro, veikiančio ir kaip profesionalus, ir kaip mokomasis universiteto teatras, projektu.
Šiandien spektaklio komanda sudaryta iš profesionalių aktorių, kurie dirba ir kituose Lietuvos teatruose.
„Idėją pirmiausiai realizavome tarp savų ir dėstytojų. Visiems patiko, tad nusprendėme spektaklį rodyti ir viešai. Jau keletą metų jis keliauja po Lietuvos mokyklas“, – 15min teigė projekto sumanytojai, studijas, kurių metu ir gimė idėja, baigę jau prieš 4-erius metus.
Pastarąjį kartą Kaune spektaklis demonstruotas vasario mėnesį ir balandžio pradžioje. Visi bilietai buvo išgraibstyti žaibiškai.
Panardina į tamsą
Kaip teigia VDU teatro komanda, „Anykščių šilelio takais“, žvelgiant į šių dienų klimato kaitos kontekstą, – ypatingai jautrus, aktualus ir autentiškas spektaklis, jau spėjęs apkeliauti nemažą dalį Lietuvos ir 2023 metais tapęs vienu iš geriausiai įvertintų „Kultūros paso“ edukacijų moksleiviams.
Jame atsiskleidžia žmogaus ir gamtos sintezė, gilinamasi į aktualų gamtos ir joje egzistuojančios gyvybės ryšį, nagrinėjamos miškų kirtimo, besikeičiančio klimato ir žmogaus santykio su gamta temos.
Žiūrovams, kurių vienu metu seanse dalyvauja apie 30, spektaklio metu yra uždengiamos akys. Panardinimu į akliną tamsą siekiama suaktyvinti kitus pojūčius – lytėjimo, uoslės bei klausos. Tokia patirtis padeda kitaip išgyventi miško istoriją, pasivaikščioti savo fantazijos sukurtame unikaliame Anykščių šilelyje, permąstyti žmogaus ir gamtos ryšį.
Šis spektaklis – tarsi terapija ar savotiška meditacijos forma, kurios metu keliaujama šilo takais, kvėpuojant natūraliais medžių ir samanų aromatais, klausantis paukščių giesmių, sutartinių motyvų ir jau primirštais žodžiais kalbančių senovės lietuvių balsų.
45 minutėms nusikeliama į gamtą, net nepajudėjus iš savo kėdės teatro salėje. Vizualumas šiame spektaklyje priklauso nuo individualios žiūrovo fantazijos, – mato tai, ką inspiruota pojūčių geba sukurti jo vaizduotė, todėl kiekvienas Anykščių šilelį patiria skirtingai ir unikaliai.
Šis spektaklis – tarsi terapija ar savotiška meditacijos forma.
Jauti, kaip tariamas gyvačiukas prašliaužė pro tavo kojas, ant veido nukrenta rasos lašeliai, rankose atsiduria medžio drožlė, užuodi smilkstančią, sakuotą pušies šakelę. Gyvas miškas! Toks, kokį jį aprašė A.Baranauskas.
Miškas teatro salėje
Visą šią mistinę, tačiau kartu ir atpalaiduojančią atmosferą kuria keturių atlikėjų komanda.
„Nors pats „Anykščių šilelis“ tikrai gana populiarus, yra įtrauktas į privalomą literatūros sąrašą 11-okams, mes svarstėme ar tikrai šių dienų žmogui jis yra suprantamas ir vis dar aktualus? – tokį klausimą prisipažino kėlusi komanda prieš pradėdama spektaklio kūrybinį procesą. – Iš pradžių manėme rengti pasirodymus parkuose ar skveruose ir vesti žmones per A.Baranausko šilo kelią viešose erdvėse, tačiau šią mintį atmetėme dėl gausybės pašalinių dirgiklių, kurie galėtų blaškyti ir trukdyti pasinerti į spektaklio potyrius. Taip ir gimė mintis – patį mišką kiek įmanoma autentiškiau, sukurti teatre ir dalyvaujančių vaizduotėje bei kūne“.
Pasauliui vis labiau stengiantis atsigręžti į gamtą, į žaliąjį kursą, vis garsiau kalbant apie klimato atšilimą ir klimato katastrofą, A.Baranausko tekstas šiame pojūčių kupiname spektaklyje nuskamba kaip niekada aktualiai ir jautriai.
„Negalėjau patikėti, kad 1861 m. išleistas kūrinys gali taip jautriai rezonuoti“, – po spektaklio mintimis dalijosi žiūrovai.
Vienas kito jie teiravosi, ką užuodė, jautė, girdėjo, kas paliko didžiausią įspūdį. Prisipažino, kad taip seniai girdėtos „Anykščių šilelio“ eilutės staiga ėmė ir iškilo iš giliai pasąmonėje užslėptų užkaborių.
„Anykščių šilelis“ nuskamba moderniai
Kaip primena VDU teatro komanda, A.Baranausko poema „Anykščių šilelis“ – klasikinis lietuvių poezijos kūrinys. Romantiška elegijos intonacija, susiliejusi su folklorine rauda, yra tarsi sielvarto šauksmas ne vien dėl prarastų girių, bet ir dėl pavergtos tėvynės, atverianti naujus prasmių ir meninių idėjų klodus.
XIX a. tekstas, kupinas archajinių žodžių ir išsireiškimų, spektaklyje nuskamba moderniai ir yra perteikiamas suprantamai, aktualiai šiuolaikiniam žmogui.
Spektaklio premjera VDU teatre įvyko 2023 m. balandžio 1 d.
Personažus ir gyvus garsus jame kuria nedidelė grupelė jaunų aktorių: Arvydas Šaučiūnas, Rugilė Tamošauskaitė, Mindaugas Gargasas, Miglė Janutėnaitė, Skaistė Grašytė, Emilija Dedelaitė ir Greta Dirmauskaitė.
Spektaklio metu nuskamba beveik visa „Anykščių šilelio“ poema.
