Dabar populiaru
Publikuota: 2013 sausio 7d. 18:13

Kauno dramos teatro premjeroje „Jeruzalė“ komiškai apžvelgiamas šiuolaikinis pasaulis

Spektaklis „Jeruzalė“
Donato Stankevičiaus nuotr. / Spektaklis „Jeruzalė“

Sausio 12, 18, 24 ir vasario 2 d. Kauno valstybiniame dramos teatre režisierius Rolandas Atkočiūnas pristato ekscentrišką tragikomediją „Jeruzalė“ pagal Jezo Butterwortho pjesę.

Jezas Butterworthas – anglų kilmės dramaturgas bei filmų režisierius. Plačiai žinomas dėl didelės sėkmės sulaukusios pjesės „Mojo“, kuri 1995 m. buvo pristatyta Karališkajame rūmų teatre (Londone). Teigiamų vertinimų sulaukė ir kitos jo pjesės: „The Night Heron“ bei „The Winterling“. Jis 2007 m. pelnė Amerikos menų bei literatūros akademijos skirtą E.M.Foster apdovanojimą. „Jeruzalė“ – tai ketvirtoji J.Butterwortho pjesė, pastatyta Karališkajame rūmų teatre, kritikų pristatoma kaip „šiuolaikinio gyvenimo žaliame bei mielame krašte (Anglijoje) vizija“.

„Pjesę kurti pradėjau galvodamas apie Angliją, baigiau – mąstydamas apie save“, – sakė J.Butterworthas.

„Kai manęs klausia, ką man reiškia Šventasis Raštas, aš atsakau – tai žemėlapis apie mane. Ne apie mus, bet apie kiekvieną iš mūsų atskirai. Tai pats geriausias psichologijos vadovėlis. Ir nieko naujo literatūroje daugiau nėra parašyta, nes Šventasis Raštas yra absoliutus atskaitos taškas, atskyręs dieną nuo šviesos. Ką tai reiškia? Pavyzdžiui, kai pabudęs ryte supranti, kas yra gerai, o kas – ne. O po to kiekvieną dieną seka savęs kaip žmogaus kūrimas. Kai guli, esi akmuo, pradėjęs judėti – tu augalas, pusryčiaudamas – gyvūnas, o tik po to tavo elgesys parodo, ar tu žmogus, ar taip ir lieki gyvuliu. Žmogaus sutvėrimas yra jo paties darbas, tik žinant tam tikrus dėsnius“, – mintimis dalijosi režisierius R.Atkočiūnas

Pagrindinis pjesės veikėjas Džonis, anot režisieriaus, turi Stalkerio, Barono Miunhauzeno, Don Kichoto bruožų – jis nori pakeisti pasaulį, bet nežino, kaip.

„Įvairiausių anksčiau sukurtų pasaulio keitimo mechanizmų ir modelių jau būta anksčiau, tačiau šiuolaikinis žmogus žino, kad turi rasti naują, visiškai kitokį kelią. Tad Džonis bando keisti mąstymą, priminti, jog regimasis pasaulis nėra pabaiga. Jis palieką sistemą, norėdamas atsiriboti ir permąstyti. Taip jis tampa kitoks negu mes, o kai tampa kitoks –  virsta objektu. Paradoksalu, bet bėgdamas traukia savo „atspirties taškų“ neradusius žmones, kurie pradeda žiūrėti į jį kaip į Mesiją. Jį pradeda sureikšminti ir laukti stebuklo“, – aiškino R.Atkočiūnas.

„Apkeliavau visas keturias pasaulio puses, nuo šiaurės iki pietų ir nuo rytų iki vakarų. Vieną dieną važiavau pro čia ir pamaniau: „Pažįstu šią vietą. Atrodo, kad esu buvęs čia anksčiau.“ Taigi pastačiau automobilį šiame miške nakčiai, bet jis nuslydo nuo šlaito ir atsitrenkė į medį. Kai ryte pamėginau išvažiuoti, paaiškėjo, kad lūžo ašis. Pamaniau, pataisysiu ryt ryte ir važiuosiu toliau.“ (Ištrauka iš pjesės „Jeruzalė“)

Ar žinojote, jog kiekvienas turime po 613 norų ir 7 didžiuosius troškimus? Sakoma, jog šie norai sudaro žmogaus sielą, kurią privaloma per savo gyvenimą ištobulinti taip, kad taptų panaši į Kūrėją – na, kad sielos norai virstų iš ketinimo „dėl savęs“ į ketinimą naudoti juos „dėl artimo“. Labai sudėtinga ir nepatrauklu? Ką gi, režisierius R.Atkočiūnas spektaklyje „Jeruzalė“ kviečia pasižvalgyti, kaip atrodo šiandieninio žmogaus pasaulis su painiais 613 norų tik sau ir dėl savęs.
 
Pasaulinę šlovę pelniusio šiuolaikinio anglų dramaturgo J.Butterwortho pjesė „Jeruzalė“ vos pasirodžiusi susilaukė ypač palankaus kritikų vertinimo ir didelio teatralų susidomėjimo. Ji statoma įvairiose pasaulio teatro scenose (tarp jų ir Brodvėjuje), 2009 metais išrinkta antrąja tarp dvidešimties geriausių dešimtmečio pjesių bei nominuota prestižiniam „Tony“ apdovanojimui.

Ši pjesė – tai moderni rauda-juokas apie gyvybės eroziją, nykstantį gamtos grožį ir žmogaus sielos visišką susmulkėjimą. Čia komiškai apžvelgiamas šiuolaikinis pasaulis – juokiamasi iš beribio mūsų vartojimo, perdėtai propaguojamo sterilumo, nesibaigiančio malonumo siekio... Išnykstantis žmogus naikinamoje aplinkoje – turėtų skambėti grėsmingai, bet į tai žvelgiama ironiškai ir tuo pačiu elegiškai.

Spektaklio režisierius parengė savitą ir lietuvio širdžiai ypač atpažįstamą „Jeruzalės“ adaptaciją. Spektaklio herojai – tai žmonės, kurie nekantriai laukia šokių projektų transliacijos, kas vakarą žiūri mylimą serialą, diskutuoja apie ekonomiką, nors neturi jokio supratimo, kaip ji veikia, sapnuoja mūsų popscenos žvaigždes ir užkandžiaudami linksniuoja žinomiausias Lietuvos pavardes. Jie visi pasiklydę svajonėse, niekaip neįgyvendinantys savo planų ir kiekvienas vis kitaip ieškantis užsimiršimo.

„Žmogaus galva tarsi nevaloma šiukšliadėžė – prikimšta visokio šlamšto. Toks žmogus plaukia pasroviui, nes yra praradęs bet kokius savo atskaitos taškus, – teigia R.Atkočiūnas. – Tad ir pats spektaklio pavadinimas „Jeruzalė“ čia iškyla ne kaip veiksmo vietos nuoroda, bet kaip santarvės su savimi ženklas. Juk pamename, kuo šis šventas miestas buvo anksčiau, ir matome, kokia vieta tapo dabar. Ir visgi apie sužeistą žmogaus sąmonę, prarastą identitetą ir nuolatinę stabų paiešką režisierius spektaklyje siekia byloti be tragedija pažymėto patoso ar didaktikos. Tik su šypsena ir žiupsneliu ironijos.“

Režisierius – Rolandas Atkočiūnas
Scenografas – Martinis Vilkarsis
Kostiumų dailininkė – Kotryna Daujotaitė

Vaidmenys ir aktoriai:
Jonas Strazdas (Džonis) – Gintaras Adomaitis
Rasa – Gabrielė Aničaitė
Linas – Saulius Čiučelis
Algis – Aleksandras Kleinas, Tomas Rinkūnas
Laima – Inga Mikutavičiūtė
Milda – Inesa Paliulytė
Aušra – Indrė Patkauskaitė
Profesorius – Kęstutis Povilaitis
Panelė Liuda L. – Liucija Rukšnaitytė
Šarūnas – Henrikas Savickis
Panelė Giedrė G. – Milė Šablauskaitė
Žilvinas – Sigitas Šidlauskas
Nojus Linartas – Ričardas Vitkaitis
Matas – Gvidas Vizbaras
Kita – Asta Mačiulytė

Pažymėkite klaidą tekste pele, prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Naujienos

Žiemos olimpinės žaidynės