Dabar populiaru
Publikuota: 2021 vasario 22d. 13:07

Kazimieras Žvinklys: „Kada pas mus supras, kad be kultūros ir tauta, ir miestas degraduoja“

Kazimieras Žvinklys
Asmeninio archyvo nuotr. / Kazimieras Žvinklys

Klaipėdos dramos teatro aktorius Kazimieras Žvinklys jau keturis dešimtmečius kuria uostamiesčio scenoje. Apie kūrybą, besikeičiantį teatrą ir pasaulį, jausmus ir gyvenimą K.Žvinkliui užduoda rašytojas ir publicistas, Kudirkos premijos laureatas Svajūnas Sabaliauskas, tęsdamas pokalbių ciklą „Atviri pokalbiai su profesionalių teatrų aktoriais“.

Pradėkime pokalbį, prisimenant jūsų vaikystę. Esate gimęs Kartenoje, jaukiame miestelyje prie Minijos vingio. Aktoryste susižavejote dar vaikystėje, kas ją paskatino ir inspiravo pasirinkti. Koks buvo pirmasis mokyklinis vaidmuo?

Sunku pasakyti kas inspiravo, tikriausiai tai buvo mano viduje, nes nuo mažens kurdavome sugalvotus spektaklius namuose. Pirmasis vaidmuo buvo besimokant trečioje ar ketvirtoje klasėje. Mūsų mokyklos šviesios atminties direktorius J.Račkauskas su žmona buvo dideli teatro entuziastai.

Mokykloje turėjo vykti rajono mokytojų konferencija, tai jie pastatė spektakliuką konferencijos proga ir mane pakvietė suvaidinti nedidelį vaidmenuką kartu su mokytojais. Aš turėjau vieną ar du sakinius, bet vieną labai gerai prisimenu – fizikos mokytojui turėjau pasakyti: „Eik tu, raganosi.“ Pradžioje buvo nejauku tai sakyti mokytojui, bet per spektaklį išrėžiau kaip reikiant.

Asmeninio archyvo nuotr./Kazimieras Žvinklys
Asmeninio archyvo nuotr./Kazimieras Žvinklys

Po spektaklio atnešė man mandarinų, kokia buvo laimė – mandarinai... Buvau tikra žvaigždė. Po to statėme dar ne vieną spektaklį mokykloje.

Baigėte vidurinę mokyklą ir likimas lėmė, kad kaip tik Klaipėdoje režisierius Povilas Gaidys rinko pirmąjį aktorių kursą. Koks buvo pirmasis susitikimas su režisieriumi? Ir kokie stojimo atsiminimai?

Pirmas susitikimas su režisieriumi P.Gaidžiu... Tada turėjau daug drąsos, todėl nuvažiavau į Klaipėdos dramos teatrą ir budinčio paklausiau: kur galiu sutikti režisierių. Buvo pirmadienis, išeiginė teatre diena. Paprašiau telefono numerio, sužinojau, kur gyvena, ir nuėjau arčiau jo namų. Paskambinau ir sakau: noriu pasikalbėti dėl stojimo. Jis pakvietė užeiti į namus. Atėjau ir klausiu: ar verta man stoti, aš nemoku dainuoti. Pasikalbėjom dar... Ir režiserius sako: bandyk...

Apie stojamuosius… oi kokie prisiminimai! Atvažiavo bernelis iš kaimo vienas tarp stojančiųjų kostiumu pasipuošęs... Tada ir prasidėjo, neturėjau žalio supratimo apie visokius etiudus. Žinoma, liepė padainuoti ir ne vieną kartą. Buvau pramokęs liaudies dainelę. Komisija paklausė apie tėvus, aš žemaitiškai sakau: Aš esomerguosvaks.(Aš esu mergos vaikas). Visi pradėjo juoktis.

Asmeninio archyvo nuotr./Kazimieras Žvinklys
Asmeninio archyvo nuotr./Kazimieras Žvinklys

Nuo 1980-ųjų metų esate Klaipėdos dramos teatro aktorius. Tuomet būti valstybinio teatro aktoriumi – tiesiog didelė garbė. Kokie buvo pirmieji metai teatre. Nuo tos dienos juk prabėjo 40 metų…

Pirmieji metai teatre ir labai laimingi, kad priėmė į teatrą, ir nelengvi. Į teatro aktorius žiūrėjau kaip į Dievus. Juk vaidino tokios žvaigždės, tikrąja to žodžio prasme.

Aktoriaus specialybė 1980-aisias ir 2021-aisiais? Ar labai skiriasi jūsų ir jaunoji aktorių karta?

Labai skiriasi, jaunieji dabar žymiai drąsesni, be jokių kompleksų. Aš dažnai save kritikuodavau ar gerai ką nors darau, jie – eina į sceną ir daro, ko prašo režisierius, gerai ar blogai – drąsiai. Dabar ir teatras kitoks...

Labai skiriasi, jaunieji dabar žymiai drąsesni, be jokių kompleksų.

Esate patyręs scenos vilkas, bet juk būna, kad ir prodesionalui kažkas pasimeta scenoje. Kokie scenos kuriozai atsitikę jums ar jūsų kolegoms, įstrigo atmintin iki šiol?

Tų kuriozų labai daug. Vienas atsitiko tokiam istoriniam spektaklyje. Situacija: atveda belaisvį. Jis sustoja ant tokios pakylos ir sako tekstą, kad nesižemins ar kažką panašaus, toks išdidus ir tuo metu jam nusmunka kelnės, lieka po trumpikių, jis to nepajuto… Mes visi buvę scenoje krentam, žiūrovai mato tik mūsų nugaras, kurios kreta nuo juoko,o jis toliau kalba kaip niekur nieko. Mes nė vienas negalim pasakyti žodžio. Gerai kad greitai jį išvedė.

Vaidinote ir vaikiškuose spektakliuose. Kai kurie aktoriai kategoriškai atsisako vaidinti vaikams. Sakykite, kuo skiriasi vaikas ir suaugęs žiūrovas?

Taip, jaunesnis vaidinau nemažai vaikiškų spektaklių. Vaikai nuoširdžiai tiki, kas vyksta, jų neapgausi ir emocijas jie reiškia atvirai. Suaugę kartais save kontroliuoja, bijo parodyti savo išgyvenimus.

Asmeninio archyvo nuotr./Kazimieras Žvinklys
Asmeninio archyvo nuotr./Kazimieras Žvinklys

Jūs – puikus aktorius, galintis vaidinti tiek komedijoje, tiek dramoje. Scenoje atviras, nesislepiantis už savo personažo, – sakė vienas kolega. Koks žanras jums yra artimiausias ir kodėl?

Dabar jau sunku pasakyti, nes ir darbo mažiau, dabar tenka vaidinti komiškus vaidmenis, tai labai įdomu man.

Kokie scenos partneriai ir režisieriai jums paliko didžiausią įspūdį? Ar galite pasakyti: be šio žmogaus manęs kaip aktoriaus nebūtų?

Aišku, be režisieriaus P.Gaidžio manęs nebūtų teatre. Režisieriai, kurie manim patikėjo, tai ir G.Padegimas ir A.Ragauskaitė, K.Žilinskas ir dar nemažai kitų, visų neišvardinsi. O dėl aktorių, tai juk visa plejada mūsų teatro grantų, kurių dabar jau nebėra, kai kurie nebevaidina. Vardinti nenoriu, kad ko nors nepamirščiau, tai visas tikras Klaipėdos teatro žvaigžynas...

Kartais pasigirsta nuomonės, kad valstybinių teatrų esančių Šiauliuose, Panevėžyje ir Klaipėdoje tiesiog nereiktų, kad brangus jų išlaikymas, kad užtektų Vilniaus, Kauno ir kelių komercinių teatrų…

Nesąmonė. Kada pas mus supras, kad be kultūros ir tauta, ir miestas degraduoja. Nuo teatro atidarymo po rekonstrukcijos jis visada pilnas, vadinasi, žmonėms teatro reikia.

Kada pas mus supras, kad be kultūros ir tauta, ir miestas degraduoja.

Pakalbėkime apie Klaipėdą. Koks ir kas jums šis miestas. Įsivaizduojate save kitur, kitame mieste?

Dabar jau kaip gimtas miestas pragyvenus tiek laiko ir matant kaip jis keičiasi, gražėja. Aš tikrai džiaugiuosi pokyčiais mūsų mieste, ir ne per daug žmonių, judėjimo kaip Vilniuje.

Sunku kartais būna kalbėti apie jausmus, bet interviu ciklą pavadinau Atviri pokalbiai su profesionalių teatrų aktoriais. Koks jums jausmas pats pačiausias, pats švenčiausias. Ir kas jums yra meilė?

Dabar jau yra daugiau nei vienas jausmas, tai meilė, gerumas, ramybė. Kai aplinkui matai tiek daug pykčio, neapykantos, tai norisi to gerumo... Ramybės ne ta prasme, kad nieko neveikt ir sėdėt sau ramiai,o norisi, kad tavo artimiausiems žmonėms būtų viskas gerai, kad mažiau būtų stresų. Meilė, kaip vienas pažįstamas gydytojas pasakė, kad aš žinočiau ,kas ji yra... Mūsų gyvenimas – tai begalinės meilės išraiška, ir kad ji teiktų tik geras emocijas, bet ne visada taip, kaip tu nori...

Kokie metai jums buvo sunkiausi? Teatre ar asmeniniame gyvenime. Kai norėjosi sakyti – viskas, nebegaliu, nebeištversiu.

Paskutiniai dveji metai asmeniniai, bet tai yra mano išgyvenimai. Manau, mes kiekvienas jų turime anksčiau ar vėliau, tik nenorime tai kitiems dar užkraut. Tai yra tavo ir tu privalai kaip nors pergyvent.

Dažnai aktoriai, dirbantys valstybiniuose teatruose, norėdami gyventi finansiškai gerai bando save versluose ar serialuose. Aktorius ir verslas – jūsų pozicija.

Mano pozicija teigiama. Dar besimokydamas vyresnėse klasėse po pamokų bėgdavau nešioti laikraščius, kad padėčiau šeimai... O ir teatre labai daug metų dirbu dar ir kitame darbe. Tai turi netrukdyti pagrindiniam tavo darbui teatre. Jei yra kitaip, reikia rinktis: teatras ar kiti darbai. Anksčiau buvo žymiai griežčiau, negalėjai pasakyti, aš pavėluosiu į repeticiją, nes būsiu užsiėmęs, dabar galima susitart.

Asmeninio archyvo nuotr./Kazimieras Žvinklys
Asmeninio archyvo nuotr./Kazimieras Žvinklys

Negalime nepakalbėti apie tuštėjančius miestus ir miestelius, apie tuštėjančią Lietuvą. Kokia jūsų nuomonė apie emigraciją? Ar kas gali sustabdyti ją? Ką patartumėte, jei galėtumėte, šalies valdžiai, jog emigracija liautųsi ir bent 20 procentų išvažiavusių grįžtų?

Kada važiuoja jaunimas mokytis, ar užsidirbt gyvenimo pradžiai, tai normalu. Supranta, kad ir ten gyvenimas ne rožėmis klotas, bet kai važiuoja subrendę žmonės, dirba vergišką darbą, gyvena baisiomis sąlygomis, praranda sveikatą, tai apie ką galima kalbėt...Visų pinigų neuždirbsi ir nenusineši tenai... Kartais pažiūriu laidą „(ne)emigrantai“, tai jaunimas po truputį grįžta, čia tu esi savas, o ten – kaip visi sako – svetimas.

Domitės politika? Dalyvaujate rinkimuose? Ar meno žmogus ir politika neturėtų turėti santuokos saitų?

Domėjausi Sąjūdžio laikais. Rinkau gatvėje parašus, baisiąją naktį praleidau prie buvusio partijos komiteto, kur pranešinėjo visas žinias iš Vilniaus. Pradžioje buvo labai baisu. Bet kai pasklido kalbos, kad nuo Gargždų pusės važiuoja link miesto tankai, dingo baimė, dėjomės į kišenes akmenis ir buvom pasiryžę eit prieš juos. Bet laimė, vėliau pranešė, kad tai netiesa. Tuomet nuo televizoriaus nesitraukėm. Dabar stengiuosi mažiau kreipt dėmesį į visas tas jų peripetijas, turiu omeny, valdžią. Kiekvienuose rinkimuose dalyvauju, kad paskui nereikėtų sakyt: ką čia išrinko. Jei kiekvienas dalyvautų, man atrodo būtų kitaip. Kiekvienas turi dirbt, ką geriausiai moka ir kokia čia santuoka, kai Kultūros komitete sėdi P.Gražulis...

Dabar stengiuosi mažiau kreipt dėmesį į visas tas jų peripetijas, turiu omeny valdžią.

Kur iki karantino rasdavote ramybę. Ir kokius hobi be knygų skaitymo, žinau, kad mylite gyvūnus, dar turite?

Savo pievoje, kur išeinu, įkišu rankas į žemę, taip smagu. Pasodini kokį naują krūmą ar medelį, paskui sėdi ir džiaugiesi, kai jie pražysta ir galvoji čia mano rojus žemėje...Taip tame rojuje dar laksto du retriveriai, mano gražuoliai, kurie suteikia nusiraminimo ir jaučia tavo kiekvieną būseną.

Lietuvą, kaip ir visą pasaulį, sustabdė karantinas. Kaip manote, ar kas pasikeis žmonių sąmonėje karantinui pasibaigus? Koks jūsų gyvenimas dabar, karantino metu?

Negaliu pasakyti ar kas pasikeis, nežinau... Dabar, kaip ir visi, didesnį laiką praleidžiu namuose. Po truputį pradedi depresuot, bet turim iškentėt tai, laikytis visų nurodymų ir, manau, viskas stos į savo vėžes.

Jei būtumėt gimnaziją baigiantis jaunuolis, vėl rinktumėtės teatrą?

Jeigu – man neegzistuoja, yra dabar... Metai bėga, gyvenu dabar...C“estlavie...

Komentarai

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Praktiškai su „Norfa“

Laimė jaustis saugiai

Esports namai