Spektaklyje veiks aktorės Laima Akstinaitė, Elzbieta Girkantaitė, Vaiva Kvederavičiūtė, Rugilė Latvėnaitė, Ieva Pakštytė bei Evelina Šimelionė.
„Juodvarnių seserys“ atveria mažiau girdėtą 1944–1953 metų partizaninio karo pusę. Nors istorijoje dažniausiai kalbama apie miškuose kovojusius vyrus, spektaklio kūrėjai kviečia pažvelgti į šį laikotarpį moterų akimis – per ryšininkių, medicinos seserų, spaudos platintojų, mylimųjų, motinų ir dukrų patirtis. Tai pasakojimai apie tylą, kuri saugo, apie laukimą, kuris skauda, apie meilę, kuri neišgelbsti, bet suteikia prasmę.
Pasak dramaturgės ir aktorės Ievos Pakštytės, spektaklio tema gimė iš šiandienos nerimo ir klausimų apie žmogaus pasirinkimus karo akivaizdoje. „Mane sudomino, ką moterys veikė tuo metu. Ypač ši tema suaktyvėjo prasidėjus karui Ukrainoje, nes tada visos aplinkui mąstėme – o kas būtų, jeigu dabar tai vyktų čia? Ką tada veikčiau aš?“ – pasakoja dramaturgė.
Ieškodama medžiagos spektakliui, I.Pakštytė gilinosi į istorinius šaltinius, knygas, moterų prisiminimus ir partizaninio laikotarpio liudijimus. Tačiau kūrėjų tikslas nebuvo atkurti dokumentinę istoriją – iš įvairių likimų gimė poetinė dramaturgija, jungianti daugybę skirtingų moterų balsų į vieną sceninį audinį. „Jeigu ryšininkė būtų sujungta iš penkiolikos skirtingų ryšininkių asmenybių – kokia ji būtų?“ – apie kūrybinį procesą kalba dramaturgė.
Spektaklio pasaulį jungia lietuvių liaudies pasakos „Dvylika brolių, juodvarniais lakstančių“ motyvas. Režisierė Milda Mičiulytė pasakoja, kad būtent ši folklorinė linija leido spektakliui pakilti virš realistinio pasakojimo ir suteikė erdvės metaforoms bei interpretacijoms. „Pamačiau paralelę tarp partizaninio laikotarpio ir šitos pasakos. Norėjosi, kad visas realizmas pakiltų šiek tiek aukščiau ir atsirastų daugiau prasmių bei oro interpretacijoms“, – sako režisierė.
„Juodvarnių seserys“ jungia gyvai atliekamą muziką, moterų monologus, objektų teatrą ir vizualias metaforas. Scenoje naudojami natūralūs miško objektai – medžių šakos, kelmai, tošys, akmenys – tampa ne tik scenografijos dalimi, bet ir simboliais, atspindinčiais trapų ryšį tarp žmogaus ir karo. Vienu ryškiausių spektaklio vizualinių elementų tampa scenografės Renatos Valčik sukurti didžiuliai megzti marškiniai – nuoroda į pasakos seserį, mezgančią dilgėlių marškinius savo broliams išgelbėti.
Pasak kūrėjų, tai ne istorijos pamoka, o kvietimas žiūrovui susimąstyti apie save. „Norime, kad žiūrovas ne tik stebėtų, kas vyksta scenoje, bet ir klaustų savęs – ką daryčiau aš? Kaip elgčiausi? Į kurią pusę nusvirtų mano moralinės svarstyklės?“ – sako I.Pakštytė.
Spektaklio režisierė Milda Mičiulytė kartu su lėlių ir objektų režisieriumi bei lėlių ir judesio režisieriumi Augiu Slavinsku, scenografe Renata Valčik, šviesų dailininku Juliumi Kuršiu ir foninės muzikos kompozitoriumi Martynu Bialobževskiu kuria vizualų, muzikalų ir atmosferišką sceninį pasaulį, kuriame susitinka istorija, folkloras ir šiuolaikinis teatras.
Klaipėdos jaunimo teatrui tautinės ir istorinės temos nėra naujos – prieš kelerius metus didelio dėmesio sulaukė spektaklis „Miškelis“. Kūrėjai teigia, jog šiandien vėl atsirado poreikis grįžti prie mūsų istorinių patirčių ir jas permąstyti šiuolaikinio teatro kalba.
