Dramoje – prieš daugiau kaip penkiolika metu Kroatiją sukrėtę įvykiai, primenantys Lietuvos pokarį – nepalaidoti artimieji, nerasti jų kūnai. Kai kurie gyvi likę kariai užima aukštus žuvusiųjų postus, tačiau juos graužia sąžinė.
„Pagrindinė problema yra ta sąžines problema, ar galima toliau gyventi su ta graužiančia sąžine ir padarytomis nuodėmėmis“, – kalbėjo režisierė R. Kudzmanaitė.
Vienas žymiausių šiuolaikinių kroatų rašytojų M. Matišičius, kalbėdamas apie pasaulį, nuolat balansuojantį ant beprotybės ir prievartos slenksčio, apie žmogiškumo išsaugojimą katastrofos akivaizdoje, atkreipia dėmesį, kad Balkanai toli, tačiau „kiekviena maža tauta yra per žingsnį nuo karo“.
Spektaklio dailininkas neslepia, kad jo sukurta scenografija– memorialo Holokausto aukoms atminti Berlyne citata. Ji itin sustiprina pjesėje pasikartojanti motyvą, kad visa Balkanų žemė – tarsi masinė kapavietė: kur bekasi– visur palaikai.
Neatsitiktinai dailininkas naudoja ir dantų protezo nuotraukas.
„Artimieji palaikus atpažįsta pagal dantų rentgeno nuotraukas. Tai vienintelis požymis, pagal kurį galima atrasti savo artimųjų palaikus“, – teigė dailininkas Marijus Jacovskis.
Scenoje žiūrovai išvys Nijolę Sabulytę, Valentiną Leonavičiūtę, Liną Lukošių, Rimantą Pelakauską ir kitus Klaipėdos dramos teatro aktorius, kurių kūrybą itin vertina režisierė R.Kudzmanaitė.
Premjeriniai spektakliai žiūrovų lauks Žveju rūmuose gruodžio 6, 8 ir 14 dienomis.
